VALSTYBĖ: Visų pirma norime jūsų paklausti, kaip manote, kas įvyko Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje pasibaigus krizės laikotarpiui. Ar galėtumėte pasakyti, kad Baltijos šalys pradėjo skirtingai elgtis ir tapo geresne vieta verslui?
- Manau, kad visos trys valstybės labai džiaugėsi įstojusios į Europos Sąjungą (ES) – iš Europos fondų gaunama parama Baltijos šalims buvo gyvybiškai svarbi. Gavome geresnių apskaitos žinių ir bent jau Estijos vyriausybė daug labiau linkusi suteikti subsidijų tiems ūkio sektoriams, kuriems jų labiausiai reikia. Vyriausybės persikėlė į elektroninę erdvę – daug daugiau analizuojama jų veikla.
Manau, kad mokesčių sistemos ypač griežtos priemonės, kurias Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo priversta taikyti Lietuvoje, buvo vertos pastangų. Nes jei mums būtų buvusi nustatyta sunkesnė mokesčių našta, jei būtume stipriau apmokestinę pelną, šešėlinė ekonomika būtų daug gajesnė. Tačiau mums pavyko išvengti didelės šešėlinės ekonomikos susiformavimo. Dabar vyriausybės surenka mokesčius. Galėtų būti blogiau. Vis dėlto privačiam verslui suduotas smūgis buvo stiprus. Jam tenka per sunki mokesčių našta, tad verslininkams dar reikės nueiti ilgą kelią, kol jie sugebės išsivalyti savo balansus. Tai galioja ir mūsų bendrovei „Ekspress Grupp“.
VALSTYBĖ: Kokia būtų jūsų šių valstybių ekonomikų prognozė ateinantiems penkeriems metams: saulėta ar apsiniaukusi?
- Jei kalbame apie sritį, kurią gana gerai išmanau – apie žiniasklaidą ir spausdinimą, galiu įžvelgti blogų ženklų. Pavyzdžiui, technologiškai pažangiausia žiniasklaidos įmonė Skandinavijoje – norvegų „Schibsted“ – pardavė savo turtą Baltijos šalyse. Jie patyrė nuostolių. Tai rodo, kad jie čia nesitikėjo pelningo verslo. Antra, prieš kelerius metus „Bonnier“, galinga leidybos įmonė iš Švedijos, pardavė savo verslą Rygoje. Geriausias ir didžiausias Latvijos laikraštis buvo parduotas vietos oligarchams. Trečia, Latvijoje Rupertui Murdochui buvo parduota televizijos stotis. Ji nustojo egzistuoti.
Manau, kad stambiajam verslui Baltijos šalyse sekasi nekaip. To priežastis – demografinė situacija, tai yra mažėjantis gyventojų skaičius. Šios rinkos nebeatrodo viliojančios. Ir ne tik žiniasklaidos sektoriuje: tarptautinis milžinas „Dalkia“ iš Prancūzijos pasitraukė iš Estijos monopolinės bendrovės „Tallinn Heating“, „Sanoma“ pasitraukė iš Estijos knygynų tinklo „Apollo“. Manau, kad didžiausia Suomijos grupė taip pat ketina pasitraukti iš Baltijos valstybių.
Atrodo, jog mūsų vyriausybės ignoruoja faktą, kad mes privalome skatinti žmones likti Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Jos vaidina laisvosios rinkos ekonomikas ir leidžia žmonėms palikti šalį. Vyriausybės turėtų stengtis daug labiau, ypač Lietuvos, nes vėliau bus labai sunku susigrąžinti savo gyventojus. Estijoje padėtis šiek tiek geresnė, nes dauguma estų išvyksta į Suomiją, kuri yra vos už 80 kilometrų. Jie galėtų grįžti, jei panorėtų. Manau, kad vyriausybės turėtų imtis iniciatyvos, skolintis ir investuoti į naujų darbo vietų kūrimą, ypač jaunimui, kad šis susipažintų su įmonėmis ir galimais darbais. Ir verslo sektorius turėtų padėti jauniems žmonėms gauti praktikos įmonėse, gamyklose ir biuruose. Aš tam esu pasirengęs – supažindinu jaunimą, ypač studentus, su mūsų įmone iš vidaus.
Be to, jei Baltijos šalys nori tapti patrauklios užsienio kapitalui, jos privalo liberalizuoti savo imigracijos politiką. Lig šiol situacija šiose valstybėse (nors Estijoje būtent šiuo metu keičiama įstatymų bazė) yra tokia, kad užsienio studentams, baigusiems studijas, būtina palikti šalį per kelis mėnesius. Juk tai kvaila! Šie žmonės patenkinti mūsų šalių aplinka, turimų institutų ir universitetų lygiu. Kodėl turėtume juos versti palikti šalį? Juk jie čia galėtų susirasti partnerį, susituokti ir įsidarbinti. Taigi, jei Baltijos šalys nori tapti patrauklesnės, jos privalo pakeisti savo imigracijos ir demografijos politiką.
VALSTYBĖ: Esame maža rinka, todėl labai sunku paaiškinti, kodėl kas nors turėtų mumis rūpintis. Kai kalbame apie laikotarpį iki krizės, galime teigti, kad Skandinavijos įmonės investavo daug daugiau nei dabar. Tačiau aš manau, kad dabar yra daugiau tvarkos visose vyriausybės politikos finansų srityse. Mes taip pat žinome, kad per ateinančius trejus–penkerius metus Baltijos šalyse bus vienas greičiausių augimo spurtų Europoje. Tad labai keista, kodėl anksčiau mūsų valstybėse veikla virte virė ir investuotojai investavo labai greitai, o dabar visi kažko laukia.
- Manau, kad to priežastis galėtų būti ta, kad ir didžiosios Skandinavijos šalys, ir Vidurio Europos valstybės taip pat yra atsidūrusios sudėtingoje situacijoje. Jos neturi perteklinio kapitalo, o bankai investicijų neremtų. Šiaurės bendrovės paprastai veikia išvien su savo bankais – jei jos plečia savo veiklą, bankas suteikia paskolą. Dabar, susidarius tokioms ekonominėms aplinkybėms, visi yra labai atsargūs. Suomija išgyvena neigiamą augimą. Švedija skelbia apie problemas.
Labai įdomus tampa žemės ūkis. Turime Rusijos investuotoją, konsoliduojantį Latvijos žemės ūkį ariamosios žemės srityje. Austrijos įmonės tą patį daro Estijoje. Nežinau, kas vyksta Lietuvoje, bet Estijoje buvo didžiulė Turkijos žaliojo žemės ūkio produktų įmonė, kuri norėjo pirkti arba išsinuomoti 1 tūkst. hektarų žemės. Jiems buvo pasakyta, kad dabar visi nori pirkti, ir jie pasitraukė. Taigi, tam tikros sritys sulaukia užsienio investicijų.
VALSTYBĖ: Jei kalbame apie augimą, galime paminėti „IKEA“ ir jų partnerių iš Lietuvos, kurie dabar stato gamyklas Baltarusijoje ir gamina baldus „IKEA“, pavyzdį. O jei kalbame apie žiniasklaidą arba kitus verslus, ar matote tendenciją investuoti Baltijos valstybėse ir iš jų judėti į rytus: Baltarusiją, Ukrainą, Kaliningrado sritį, Rusiją? Ar tokia kryptis egzistuoja?
- Taip. Estija visuomet buvo tokioje situacijoje. Man atrodo, kad korporacija „ABB“ tai vykdė, taip pat stambus aludaris, kuriam priklauso „Aldaris“, „Saku“ ir „Baltika“ – jie investavo Baltijos šalyse ir tuomet atliko šuolį į Ukrainą. Tai vyksta visą laiką. Matau ir kitą tendenciją, kurią stebėjau ne žiniasklaidos sektoriuje. Didelė Prancūzijos tarptautinė infrastruktūros bendrovė „Dalkia“ pasitraukdama Talino centrinio šildymo tiekimą paliko savo vietiniam Estijos partneriui – tai išimtinis atvejis. Matėme didelę kino teatrų bendrovę „Finnkino“, kuri, palikdama Baltijos valstybes, savo verslą pardavė vietos įmonėms. Kai ateina sunkmetis ir užsienio bendrovės nutaria palikti šalį, vietos verslui atsiranda didžiulis potencialas įsigyti savo šalies bendrovių akcijų.
VALSTYBĖ: Matote daug problemų, įskaitant ir demografines, tačiau vis dar galvojate apie savo verslo plėtrą.
- Jei norite pritraukti klientų ir reklamos užsakovų, ypač žiniasklaidos versle, privalote būti didžiausias. Tai mūsų strategija ir mes jos laikomės. „Delfi“ – didžiausias informacinis portalas trijose Baltijos valstybėse. Mes visą laiką pirkome verslą. Plėtodami savo portalą, kaip ir mūsų konkurentai, perkame įvairias reklamos sistemas, mažų nišų portalus.
VALSTYBĖ: Pakalbėkime apie investavimą į Baltijos šalių verslą ir vėlesnę plėtrą iš Baltijos regiono į kitas zonas. Ką manote apie investavimą Ukrainoje ir Baltarusijoje? Kokia jūsų nuomonė apie investavimą į pačią Skandinaviją?
- Mes daug eksportuojame. Mūsų spausdinimo padalinys vykdo užsakymus iš Skandinavijos šalių, todėl Skandinavijos rinka mums gerai žinoma. Daug investavau Ukrainoje – „Delfi“ veikia ir joje. Įkūrėme reklamos ir žiniasklaidos agentūrų su bendrove „Agecom“, kurią su kolegomis įsteigėme prieš daug metų. Taip pat įkūrėme informacijos telefonu tarnybą Varšuvoje. Taigi, kaip matote, buvau gana užsiėmęs, tačiau dėl sunkios dabartinės situacijos nemanau, kad esame sukaupę pakankamai kapitalo, bet jei bankai ištiestų pagalbos ranką ir pasitaikytų gera proga, galėtume tam ryžtis. Šiuo metu domimės Lenkijos investavimo galimybėmis internete. Mano įmonės ir kiti Baltijos šalių investuotojai nelabai patenkinti Ukrainos teisine atmosfera – atrodo, kad jos teismai veikia kaip dar vienas verslas.
VALSTYBĖ: Kuo skiriasi Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos rinkos?
- Ukraina – labai specifinė rinka. Joje internetui nelabai sekasi, reklamos sistemos dar nėra visiškai susiformavusios. Reklamos rinkoje vis dar daug galimybių, tačiau yra per daug tarpininkų. Užuot ieškojęs tinkamo kanalo, reklamos užsakovas eina ta kryptimi, kuria tarpininkas nori, kad jis eitų. Ukrainos reklamos versle tarpininkai labai galingi, net per galingi.
VALSTYBĖ: Minėjote, kad Skandinavijos įmonės atsiima savo investicijas, nes susiduria su sunkumais. Ar toks požiūris į investicijas išliks kelerius ateinančius metus, ar pasikeis, jei duomenys rodys stabilų 3–4 proc. augimą ateinantį laikotarpį?
- Esu šiek tiek pesimistiškas šiuo klausimu. Galime laukti tarptautinės krizės pabaigos, tačiau problema išlieka ta pati – euro zonoje trūksta pasitikėjimo. Jei euro zonai nepavyks įgyvendinti vienodos bankų patikros, nebebus pasitikėjimo Europos Sąjunga. Kas iš tikrųjų vyksta Ispanijos ir Graikijos balansuose? Niekas nežino. Todėl turi būti atlikta bankų patikra. Jei jie nesugeba sutvarkyti savo bankų, niekas nepasitikės Europa ir ekonomikos nuosmukis užsitęs. Vidurinė klasė išgyvena sunkmetį visoje Europoje, išskyrus Vokietiją. Ateityje matysime konkuruojančių ekonomikų, tokių kaip Kinija ir JAV, pakilimą, tačiau dabar turime rasti savo kelią.
VALSTYBĖ: Dėkojame už pokalbį.