Nors daugelis šnekintų anų dienų verslininkų negalėjo prisiminti pirmojo šalies milijonieriaus vardo ir pavardės, pirmuoju nepriklausomos Lietuvos kapitalizmo pionieriumi jie drąsiai pripažino A. Stašaitį, – taip skelbiama naujausioje rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „13 Tamsaus lietuviško verslo paslapčių”.
Knyga, pasakojanti apie lietuviško verslo pradžią ir skandalingąją garsiausių milijonierių praeitį, sulaukė tokio pasisekimo, kad jau ketinama išleisti papildomą knygos tiražą.
DELFI siūlo intriguojantį fragmentą iš naujausios D. Dargio knygos.
Praeityje garsėjęs kaip unikalaus ir pelningo verslo projektų strategas A. Stašaitis garsiai svarstė, kam šis jo pasakojimas gali būti naudingas.
„Nežinau, ar tai bus naudinga visuomenei, verslininkams, ar toms pačioms specialiosioms tarnyboms, kurių vaidmuo besiformuojančiame verslo pasaulyje buvo itin didelis. Viskas turi būti daroma dėl naudos. Jei šis mano pasakojimas sudomins bent vieną žmogų, ateityje ketinu parašyti knygą, kurioje išdėstysiu visus savo prisiminimus bei pamąstymus. Tegul ši mano atvirumo valandėlė būna savotiška būsimųjų memuarų santrauka“, – prieš pasiryždamas pokalbiui su manimi sakė A. Stašaitis.
Įsikūręs reabilitacijai skirtoje vietoje
„Tai čia ir gyvena vienas pirmųjų Lietuvos milijonierių? – įeidamas į jaukioje vietoje esančio namo vidų paklausiau A. Stašaičio.
Jis atsakė: „Taip, jei didžiausiu turtu laikysime vaizdą, kurį kasdien matau pro savo namų langus.“ Už lango vaizdas – išties kerintis. Arba, kaip sako viena mano bičiulė advokatė, vertas milijono – absoliuti ramybė ir tekantis Nemunas.
Namas didelis, bet apstatytas kukliai. Nematyti neskoningos, akį rėžiančios praėjusio šimtmečio pabaigos prabangos detalių. Kieme nebuvo ir šimtus tūkstančių eurų kainuojančių limuzinų, stovėjo keli ne pirmos jaunystės automobiliai. Visa tai nė iš tolo nepriminė, kad čia būtų ramiai įsikūręs kadaise pirmuosius milijonus uždirbęs ir ne vienoje skandalingoje istorijoje pagarsėjęs šalies verslininkas.
Netoliese yra vienas jaukiausių šalies kurortų – Birštonas, į kurį savaitgaliais būriais traukia psichologinės ramybės bei reabilitacijos trokštantys įvairiausio verslo atstovai, valdiškų įstaigų darbuotojai su gyvenimo moterimis ir vaikais.
2016 metais Lietuvos apeliacinis teismas pradeda nagrinėti naują ekonominio pobūdžio bylą, kurioje A. Stašaitis, kaip organizatorius, yra kaltinamas iššvaistęs beveik 14 milijonų litų.
2015-ųjų balandžio pabaigoje Kauno apygardos teismas A. Stašaitį ir jo bendru laikomą Stasį Pilvelį pripažino kaltais. Teismas A. Stašaičiui skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
„Šiandien aš esu niekas. Be manęs, tokių žmonių Lietuvoje daug. Bet tada, daugiau nei prieš dvidešimt metų, buvau ne tik verslininkas, bet dar ir mąstantis verslininkas. Tikrai nenoriu pasigirti savo nuveiktais darbais, bet žinau, kad kai kuriems ši mano išpažintis gali nepatikti. Tačiau neturiu dėl ko jaudintis, nes šiandien verslu aktyviai nebeužsiimu. Nors ir dabar mano galvoje sukasi keletas įdomesnių idėjų, bet kad jos pavirstų verslo projektais, manau, to nebesulauksiu. Pirmiausia dėl to, kad, kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus, ir dabar Lietuvoje viskas vyksta lėtai ir sunkiai“, – vilkėdamas sportinį kostiumą ir iš išorės atrodantis visiškai atsipalaidavęs jaukioje namų virtuvėje gurkšnodamas arbatą savo gyvenimo istoriją pradėjo pasakoti A. Stašaitis.
Vienas sovietmečio ūkinės veiklos griovėjų
A. Stašaitis teigė, kad sovietiniais laikais komunizmas iš veiklių žmonių buvo atėmęs iniciatyvą. Todėl paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais, 1987–1989-aisiais, dar nepradėjus veikti pirmiesiems sovietinės Lietuvos kooperatininkams, Kaune buvo įkurtas specialus saugumiečių skyrius, kuris ėmėsi kontroliuoti pamažu, bet drąsiai iš sovietų gniaužtų besilaisvinančios šalies apsukruolius, nusprendusius gyventi ne iš atlyginimo, o iš savo sumanytos veiklos.
„Kai įkūrėme pirmąsias įmones, susidūrėme su tikromis džiunglėmis, – prisimena A. Stašaitis. – Įdomiausia, kad Sovietų Sąjungos komunistų partija po tam tikrų sprendimų leido tai daryti, o Lietuva draudė kooperatyvų veiklą. Bet mes nusprendėme tai apeiti, pradėjome privačią veiklą – ėmėme organizuoti šokius komjaunuoliams. Už įėjimą prašydavome dviejų ar trijų rublių. Tokios politinės organizacijos ūkinę veiklą vykdė klubai. Taigi nutarėme įsteigti jaunimo klubą „Diskas“, kuris vėliau prekiavo ir pirmaisiais šalyje kompiuteriais.“
Jau tais laikais iš kai kurių kauniečių prokurorų A. Stašaitis sulaukdavęs replikų, kad verčiasi kone draudžiama veikla. Suprask, galima pritaikyti Baudžiamąjį kodeksą, o už tokius prasižengimus nedorėliai siunčiami už grotų net penkeriems metams.
„Kadangi buvau sovietiniais laikais neblogai ištreniruotas žmogus, kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius, – dabar atvirai pripažino pašnekovas. – Prasidėjus laikotarpiui, kai ėmėme žengti į naują gyvenimą, vis spręsdavau, duoti kyšį ar ne. Svarstydavau, kad jei neduosiu, gali ir pasodinti. Tad geriau pagal seną tvarką duosiu ir turėsiu ramybę.“
Jis teigė, kad tais laikais tarp kooperatininkų buvo dalijami išties dideli kyšiai, suma svyruodavo nuo 12 iki 20 tūkstančių rublių. A. Stašaitis paaiškino, kad tuomet paskyra automobiliui „Žiguli“ kainavo 5 tūkst., o to meto limuzinui „Volga“ – 10 tūkst. rublių. Bet visa tai buvo rinkos kaina, o valdiškai kainavo kone tris ar net keturis kartus brangiau.
Šiandien A. Stašaitis įsitikinęs, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas – tai anų laikų Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“ – politinių ir ekonominių reformų, siekiant pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti sovietinę santvarką – tąsa.
Esant dabartiniam politiniam klimatui toks A. Stašaičio teiginys, sakyčiau, išties aštrus ir kai kuriems skaitytojams gali sukelti dvejopų minčių. Tačiau verslininkas ėmė argumentuotai aiškinti: „Mes paskelbėme nepriklausomybę, bet tik dėl to, kad nevykdytume „perestroikos“. Dabar kai kurie save politiniais autoritetais laikantys žmonės mėgsta prisiminti, kad tada buvo ekonominė blokada. Taip, ji buvo, bet mes tai sprendėme paprastuoju būdu – važiuodavome su kanistrais prie Baltarusijos sienos. Nusipirkdavome benzino tris keturis kanistrus, kad paskui galėtume savaitę važinėti ir daryti savo verslą. Tai kas sprendė su blokada susijusias problemas – politikai ar pirmieji verslininkai?“
Prisimindamas anų dienų ekonominius pokyčius, kurie jaunųjų verslininkų kartai dabar atrodo tarsi fragmentai iš istorijos vadovėlių, A. Stašaitis teigė, kad Jugoslavija jau tais laikais buvo vadinama labiausiai kapitalistine tarp socialistinių valstybių. Būtent jos viduje paskatinti radikalūs pokyčiai, sudavę smūgius ir sovietų santvarkai, yra geriausias to laiko atspindys.
„Jau tais laikais užsiėmėme kailių prekyba visoje Rusijoje, o dažniausiai apsistodavome viešbutyje, priešais kurio langus būdavo maisto prekių parduotuvė.
Kiek vėliau atvykęs pamačiau, kad tos parduotuvės vietoje prekiaujama kaliošais ir vatinukais. Ir ne dėl to, kad ta parduotuvė kur nors išsikėlė, o todėl, jog jie nebeturėjo nei mėsos, nei dešrų ar kitų būtiniausių maisto produktų, – kalbėjo A. Stašaitis. – Visą laiką maniau, kad jei mes būtume gyvenę Sovietų Sąjungoje ir toliau išlaikę tą verslo permainų aktyvumą, būtume nužingsniavę kur kas toliau. Aišku, negalima nuneigti, kad nepriklausomybė – nuostabus dalykas. Bet yra kitas svarbus klausimas, ką tu viduje darai su ta nepriklausomybe. Tada buvome viename dideliame kalėjime, o dabar esame kitame, mažesniame. Tada buvo griežti prižiūrėtojai iš Maskvos, o šiais laikais – vietiniai – Vilniaus valdžios „kalėjimų“ prižiūrėtojai. Maskvoje būdavo galima apskųsti vietos valdininkus ir praėjus kuriam laikui problemos būdavo išsprendžiamos, o čia jau niekam nepasiskųsi. Jie nieko nebijo, daro ką tiktai panorėję. Sutinku, kad kai kurie vyrai sėkmingai griovė Sovietų Sąjungą, bet ir mes, tie pirmieji verslininkai, ją griovėme, tiktai ūkinės veiklos srityje.“
Legendinis lietuviško verslo pradininkas pasakojo, kad dar gerą dešimtmetį iki nepriklausomybės pradžios jis vertėsi žvėrelių auginimu, kailiais. Be kailių, gabeno naudotas transporto priemones.
„Kadangi buvau gavęs paskyrą, dažniausiai automobilius į Lietuvą parvairuodavome iš Turkmėnijos, Kazachijos bei Uzbekijos. Maždaug per septynias paras prasukdavome 7 000 kilometrų, – prisimena jis. – Dažniausiai tai būdavo „Žiguli“ – penktukai, šeštukai, septintukai, po to aštuntukai, devintukai. Aišku, jau tada egzistavo ir nusikalstamas pasaulis, bet dažniausiai jo atstovai būdavo eiliniai vagys. Taigi ūkinės veiklos įgūdžių jau buvau sukaupęs ir kartu pasiruošęs naujoms reformoms.“
A. Stašaitis sako, kad žvelgiant į šių dienų situaciją versle ir politikoje akivaizdu, jog sovietinių laikų veiklos modeliai nėra išnykę. Visa tai, kas buvo sukurta Sovietų Sąjungos imperijoje, tebevyksta.
„Tad negalima sakyti, kad pasikeitė laikai, – pabrėžė jis. – Tačiau tuo metu buvo pats įdomumas, keitėsi daugelio mintys, požiūriai. Vieni keitėsi, galvojo, o kiti išvis nesikeitė. Vieni turėjo galią, kiti – ne. Kai kurie pasikeitė greitai, bet jokios galios neturėjo. Tie, kurie buvo stambių institutų ar gamyklų direktoriai ir kartu kadriniai saugumo karininkai, jie turėjo išskirtinę jėgą, jų paprastai nepavykdavo pastumdyti.“
Kontrabandiniai kompiuteriai
Jis drąsiai pripažįsta, kad pirmieji jo uždirbti milijonai atsirado iš prekybos kompiuteriais.
„Sovietų Sąjungos laikais pinigai labai aiškiai būdavo sudėti į lentynėles, – dėstė A. Stašaitis. – Buvo įsteigtas naujų technologijų diegimo skyrius. Finansavimą gaudavo įmonės, kurios dirbo su kosmosu susijusioje srityje, o kosmosas – tai pažangiausios technologijos. Kaune tada veikė Tekstilės institutas, kuris kosmonautams ruošdavo specialią aprangą. Daugeliui mąstančių ir į priekį žvelgiančių žmonių buvo aišku, kad kompiuteriai – žmonijos ateitis.
Juos reikia perprasti ir naudotis. Įvairioms su mokslu susijusioms įmonėms ėmiau pardavinėti kompiuterius. Pirmąjį kompiuterį pardaviau už 70 tūkstančių JAV dolerių. Tada buvo geležinės užtvaros tarp šalių, pasienio, muitinių tarnybų, nebuvo tokios bankų sistemos, taigi teko sugalvoti, kaip nutiesti kompiuterių atgabenimo kelią.“
Anot A. Stašaičio, kompiuterių gabenimu jam pavyko užkrėsti ir tuometinius šalies profesūros, kitų akademinių sluoksnių atstovus.
„Tokie žmonės daug neuždirbdavo, bet skaitydami paskaitas turėjo galimybę keliauti po Vakarų šalis, – kalbėjo jis. – Kai kuriems iš jų aiškinau, kad jei savo žmonai atvežė lūpų dažų ar skarelių, o sau vakarietiškų muzikos plokštelių, tai turės naudos už tokią ar kitokią sumą. Bet jei pargabens kompiuterį, gaus išties solidžią sumelę. Kai kurie iš jų tiek per metus neuždirbdavo, kokiais pinigais galėjo džiaugtis atvežę vienintelį kompiuterį.
Jei žmogus veždavo vieną kompiuterį, tai nebuvo laikoma draudžiama veikla. Mano tuometinis bičiulis Arūnas iš Telšių, kurio mama buvo ištekėjusi už amerikiečio, vėliau sugalvojo kur kas genialesnį planą – į naujausios klasės kompiuterių dėžes jis sudėdavo žemesnės klasės kompiuterius. Kontroliuojanti institucija stebėjo, kad būtų tik naujausia technologija. O ką reiškė naujausia? Tarkime, „Atari XXX“ šiandien geriausias kompiuteris, o tada jo nebuvo galima įvežti, bet jeigu po jo atsirado kita serija, tą „Atari“ jau galima įvežti. Taigi teko įvairiausiais būdais suktis.“
Norinčiųjų įsigyti kompiuterį gretos taip pagausėjo, kad A. Stašaitis juos pradėjo gabenti lėktuvais. Tais laikais, kai Sovietų Sąjunga žlugo, o už pinigus buvo galima įsigyti kone visko, ko tiktai širdis geidė, Maskvos aviacijos institute kaunietis išsinuomojo penkis lėktuvus, kurie buvo skirti mokymams.
Vienu metu Kaune veikusiame „Baltijos“ viešbutyje (dabartiniame Vytauto Didžiojo universiteto studentų bendrabutyje) gyvendavo mažiausiai trys eskadrilės. Vėliau An-24 ir An-26 lėktuvus A. Stašaitis nutarė nusipirkti ir kompiuterius ėmė gabenti po visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Kompiuterių prikrauti lėktuvai pakildavo iš šalia Kauno esančio Karmėlavos oro uosto.
Mano pašnekovas pripažino, kad būtent prekyba kompiuteriais tokiomis džiunglių taisyklėmis jam ir padėjo susikrauti pirmąjį milijoną.
Tada A. Stašaičiui tikru galvos skausmu tapo lėktuvų įregistravimas.
„Pamenu, norėdamas išspręsti šį klausimą turėjau kreiptis į aukštą tuomet dar sovietinės Lietuvos politikos veikėją A. Brazauską, kuris užsiėmė transportu, – pasakojo vyras. – Jis man kalbėjo, kad dar neaišku, kaip pakryps politinė situacija, o aš jau drąsiai užsiimu verslu ir tam pasitelkiu lėktuvus. Galiu pasakyti, kad A. Brazauskas nuostabiai laviravo, bet jis pats nebuvo tikras, kaip baigsis ta „perestroika“. Kaip supratau, viską iš anksto žinojo tik M. Gorbačiovas su keliais artimiausiais patikėtiniais. O A. Brazauskas, išsigandęs, kad kas nors dėl mano verslo neteks aukštų postų, nebuvo linkęs rizikuoti, todėl nepasirašė leidimo lėktuvams dislokuoti. Būtent dėl to netrukus juos praradau.“
Pirmieji subtilių reikalų tvarkytojų vizitai
Natūralu, kad tokie veiklūs, nemažus pinigus iš tolo užuodę to meto verslininkai sudomino ir Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjus. Pastarieji nutarė lengvai pralobti iš staiga neblogą kapitalą susikrovusių vyrų.
„Jau buvome gerai įsivažiavę, kai jie pamatė, kad pas mus vaikšto neblogi pinigai, – pasakojo A. Stašaitis. – Mūsų biure pradėjo lankytis tokie veikėjai kaip Jonas Bielskis, Satas (Saturnas Dubininkas; mano pašnekovo žodžiais, vieno tuometinio socialistinio darbo didvyrio, vieno Marijampolės kolūkio pirmininko, partinio boso Antano Sniečkaus artimo draugo nesantuokinis sūnus), Algimantas Sakalauskas-Sokolas ar Ramūnas Kuzminas-Ramaškė. Bet jie ateidavo ne atvirai reikalauti pinigų, o tarpininkauti, kai, tarkime, tarsi atsitiktinai būdavo apvagiamas mūsų kompiuterių sandėlis. Jie sakydavo: „Arvydai, girdėjome, jog tave apvogė, ar nori, kad surastume daiktus?“ Esu naudojęsis jų paslaugomis, bet kartais pasiųsdavau ant trijų raidžių. Kam jiems reikėjo mus plėšti ar reketuoti, kai jie iš tarpininkavimo uždirbdavo gana neblogas sumas? Derėdavausi su jais ir dėl tarpininkavimo mokesčio. Mūsų pranašumas buvo tai, kad jie ėjo iš paskos. Bet manau, kad jiems klestėti tuometinės specialiosios tarnybos sudarė kuo puikiausias sąlygas.“
Akistatos su Daktarais
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvoje siautėjusios nusikalstamos grupuotės šliedavosi prie garsių verslininkų, tiksliau be skrupulų reikalavo, kad šie jiems mokėtų duokles. Vieša paslaptis, kad mokėjo daugelis šalies verslininkų. Tačiau šia tema šnekintas A. Stašaitis ne kartą kategoriškai atmetė visas versijas, kad yra mokėjęs banditams. Jis sakė, kad nė trupučio nesitaikstydavęs, o į strielkas (nusikaltėlių suorganizuotas sueigas atokesnėse miesto vietose) dažniausiai atvažiuodavęs visiškai vienas.
Nors tuo metu Kauno verslininkai, milijonieriai vengdavo viešumoje pasirodyti be apsaugininkų, A. Stašaitis pasakojo, kad važinėjo vienas, be jokios palydos.
„Turėjau tokį mažutį šautuvėlį, bet niekada juo nepasinaudojau, – kalbėjo jis. – Kiti bičiuliai iš verslo pasaulio buvo išties įbauginti nusikaltėlių siautėjimo. Tada apsaugininkai buvo ne tiek madingi, kiek reikalingi. Pavyzdžiui, mano senas draugas G. Skobas visur lankydavosi tik su trimis ar keturiais apsiginklavusiais apsauginiais.“
„Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose, – prisimindamas seno rusiško gangsterinio kino filmo siužetui prilygstančią situaciją kalbėjo A. Stašaitis. – Vos tik įėjęs buvau kruopščiai patikrintas, buvo išverstos visos kišenės. Manau, jie tikėjosi surasti ginklą arba įrašymo įrenginius. Susitikime dalyvavo Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius ir Sigitas Čiapas. Kažkuris iš jų pradėjo varyti ant G. Skobo. H. Daktaro tiesiai paklausiau: „Henrikai, kokia problema? Ir ką pas tave veikia Čiapas? Jis bandos narys ar verslininkas?“ Tada jie rimtai šoko į akis. Tik vėliau supratau, kad jie patys įrašinėjo pašnekesį su manimi ir ketino išgirsti jiems naudingos informacijos. Tačiau savo įžūliu elgesiu sumaišiau jų iš anksto paruoštas kortas. Kam jiems reikėjo tokios provokacijos? Manau, jiems už nugaros gudriai veikė asmenys iš specialiųjų tarnybų.“
Šis pokalbis ilgai neužtruko, A. Stašaitis sako drąsiai pakilęs nuo stalo ir išvažiavęs savo mersedesu iš tuometinių ryškiausių banditų pamėgtos Kauno užeigos.
Nepaisant to, paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje Kaune sklandė kalbos, kad A. Stašaitis ne tik puotaudavo, bet ir turėjo bendrų verslo reikalų su tuomet mieste viešpatavusiais Vilijampolės Daktarų autoritetais.
"Kai 1993 m. Vilijampolėje duris atvėrė pirmasis naktinis restoranas „Vilija“, į jo atidarymo šventę buvau pakviestas verslininko S. Čiapo. Žinojau, kad šioje užeigoje išvakarėse puotavo Kauno bachūrai, tačiau oficialaus atidarymo vakarėlyje dalyvavo tik verslininkai ir kiti žinomi asmenys. Tarp šio objekto savininkų buvo ir H. Daktaras, bet tąsyk buvau pakviestas ne jo, o S. Čiapo“, – pareiškė A. Stašaitis.
Praėjus kuriam laikui, po 1993-iųjų spalį visą Lietuvą sukrėtusių garsiųjų žudynių „Vilijos“ restorane, kai nuo samdomų žudikų kulkų krito net penki H. Daktaro aplinkai priskirti vyrai, A. Stašaitis sulaukė vadinamosios Vileikos bosų su H. Daktaru priešakyje vizito. Anot verslininko, žurnalistai savo straipsniuose skelbė versijas, kad esą verslininkai nutarė, jog užteks bijoti ir klauptis prieš mafiją, tad nusprendė atkeršyti Daktarams.
„Kadangi buvau Verslininkų sąjungos prezidentas, jie kreipėsi tiesiai į mane, – pasakojo A. Stašaitis. – Jų paklausiau: „Vyrai, ar sugebate mąstyti logiškai? Ar kada nors susikirto mano ir jūsų keliai?
Ar vykstant privatizavimui kurį nors iš jūsų esu išdavęs ar kitaip pridavęs? Ar dėl to turėčiau jausti kokią nors baimę? Negi manote, kad esu išprotėjęs, neturiu ką veikti, tad organizuoju šaudymus ir sprogdinimus?“
Tai išgirdę jie rimtai pamąstė, o galiausiai atsiprašė. Bet aš juos puikiai suprantu, nes po tokio straipsnio pasirodymo, manau, ir pats būčiau lėkęs aiškintis aplinkybių. Gerai, kad tada jie nepradėjo šaudyti, o atvyko pasišnekučiuoti. Kita vertus, jie irgi profai, neblogai išmanantys žmogaus psichologiją. Jie moka kalbėti ir iškart mato, kuris žmogus gali taip daryti, o kuris ne.“
Kai 2004-ųjų rudenį žiniasklaidoje buvo paskelbtas sąrašas, kuriame nurodyta, jog H. Daktarui buvo uždrausta bendrauti net su 71 asmeniu, tarp jų buvo ir du žinomi laikinosios sostinės verslininkai – A. Stašaitis bei baikerių judėjimo lyderis Julius Urbaitis.
„Pusbrolis pranešė, kad H. Daktarui negalima susitikti su manimi. Nežinau, kodėl patekau į tą sąrašą, bet, matyt, čia dėl to skandalingo jo dukters gimtadienio „Girstupio“ antrajame aukšte veikusiame „Zepelinus“ klube (2003-iųjų rudenį į šį Kauno klubą H. Daktaro dukters atvyko pasveikinti ir tomis dienomis prezidentinio skandalo įkarštyje atsidūrusio Rolando Pakso duktė Inga. Vėliau merginos teigė, kad buvo bendramokslės, todėl ir susitiko gimtadienio šventėje.). Paskui kone metus sklido kalbos, esą H. Daktaras yra šio klubo savininkas“, – numojo ranka kurį laiką „Girstupio“ kompleksui vadovavęs A. Stašaitis.