DELFI siūlo paskaityti didžiulio susidomėjimo sulaukusios knygos ištrauką.
„Taip, šiandien jie gali daug ką postringauti viešojoje erdvėje – straipsniuose ar per televiziją, kad jie atsilaikė. Bet įdomu, už ko jie tada taip stipriai laikėsi? – traukdamas cigaretę kalbėjo vienas ryškiausių anų laikų Daktarų pasaulio vyrų, kuris dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje savo tuometiniams sėbrams pasiūlė nutiesti vėliau milžiniškus pinigus užtikrinusį tarptautinį kontrabandinio spirito kelią. – Kai kurie iš tuometinių verslininkų atrodė kaip idiotai – vaikščiojo vilkėdami didžiulius paltus iki kelių, vieni su kitais elgėsi arogantiškai, lenktyniavo, kurio įvairūs „žaislai“ prabangesni. Iš tų kvailių mūsiškiai sėkmingai atiminėjo pinigus. Jie apsimesdavo, kad nesupranta, jog juos melžiame, ir kaip paskutiniai asilai ėmė maišais tempti savo neaiškiuose versluose uždirbtus ar kur nors prasuktus pinigus. Galiausiai atsikvošėjo ir pradėjo mūsų nebijoti tik tuomet, kai atsirado normaliai dirbanti policija.“
Sovietiniais laikais aukštas KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis, vėliau, nepriklausomybės metais, tapęs didžiausio tuometinio Vilniaus banko (dabartinio SEB) Vidaus kontrolės skyriaus viršininku, sakė, kad jau tuomet tarp apsukresnių lietuvių buvo paplitusi veiklos formulė „perki-parduodi“.
Būtent ja sėkmingai pasinaudojo ir nemažai šių dienų visuomenei gerai žinomų milijonierių.
„Maždaug 1983–1984 metais toks šiandien niekam nereikalingas balastas kaip naudotos automobilių „Žiguli“ padangos buvo laikomos deficitinėmis, – kalbėjo M. Misiukonis. – Tais laikais už dėvėtas padangas tekdavo pakloti tiek pinigų, kaip šiandien už naujas. Tad dėl šio biznio į tam tikras operatyvines ataskaitas galėjo patekti ir kai kurie iškilūs šiandienos verslo banginiai. Netgi kontrabandinio spirito pilstytojai vėliau tapo žymiais milijonieriais. Bet daugelio dalykų ir pavardžių vis dar negaliu viešai minėti, nes kai kurie iš jų buvo mūsų banko klientai.“
Tiems, kurie tais laikais pradėjo aktyviau dalyvauti atsikuriančios valstybės privačiame versle, prasidėjo išties pavojų kupinas metas.
„Galima sakyti, kad į lietuvišką verslą įsitraukėme 1992 metais. Aš visa tai regėjau savo akimis, – sakė buvęs KGB kadrinis karininkas, kapitonas Danas Arlauskas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę padėjęs formuoti šalies saugumo tarnybą – dabartinį Valstybės saugumo departamentą, o šiandien jis – Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas. – Tą laukinį dešimtąjį dešimtmetį mane patį reketavo čečėnai. Tuometinis mano plėtojamas verslas buvo susijęs su energetikos šaltiniais ir jis buvo labai perspektyvus.“
Tai buvo garsusis kruvinasis praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis. Arba laikai, kai pirmuosius verslus pradėję Lietuvos verslininkai turėjo du pasirinkimus – mokėti duoklę masiškai šalyje siautėti pradėjusiems reketininkams arba rizikuoti savo ir artimųjų sveikata bei gyvybe ir kreiptis pagalbos į tik besiformuojančias valstybės teisėsaugos struktūras.
Dažnas to laiko verslininkas dėl savo ir šeimos narių ramybės užsimerkdavo, sumokėdavo duoklę ir toliau vertėsi privačiu verslu. Tačiau rimtą patirtį sukaupęs buvęs specialiųjų tarnybų darbuotojas ryžosi kreiptis į teisėsaugą.
„Man buvo pasakyta, kad jie nelabai kuo gali pagelbėti. Būtent tada supratau, kad šioje valstybėje eiti į didelį verslą – vadinasi, stipriai rizikuoti, – pasakojo D. Arlauskas. – Mes šeimoje pasitarėme ir nusprendėme, kad turiu trauktis iš verslo. Be to, man, žmogui, ne vienus metus išdirbusiam specialiosiose tarnybose, nesinorėjo eiti į kompromisą su banditais. Taigi teko iškęsti ne tik grasinimus, bet ir visai šeimai skubiai kraustytis. Prisiminkite, kokie tai buvo laikai, kiek tuomet įvairiausių žmonių Lietuvoje pradingo.“
Kai D. Arlauskas sulaukė banditų pasiūlymo gauti „stogą“ (už tam tikrą mėnesinį mokestį apsaugą, paramą savo verslui iš nusikaltėlių pasaulio), jis nuvyko į Kauną ir savo akimis pamatė, kad banditai turi visą priėjimą prie verslu užsiimančių žmonių asmeninės informacijos. Jiems buvo prieinami net tokie slapti duomenys kaip pinigų cirkuliacija pirmųjų šalies verslininkų bankų sąskaitose.
„Tuo metu dalyvaudami versle buvome sulaukę neblogų pasiūlymų, bet tiesiog buvome išmesti iš konkurso, – prisimena D. Arlauskas. – Mus permetė viena naftos produktų prekyba besivertusi kompanija, pasiūliusi net penkiais JAV doleriais už toną daugiau. Jie laimėjo, nes atsiskaitinėjo kešu (angl. cash), grynaisiais pinigais. Aš nemokėjau grynaisiais, nes buvau kitaip auklėtas. Ir tokie dalykai privertė žengti į kitą verslą. Tąsyk mūsų verslą perėmęs žmogus šiandien yra tarp milijonierių. Jis papuola netgi į pirmąjį dešimtuką. Bet aš ant jo nepykstu. Jo kompanijoje dirbo ir buvęs susisiekimo ministras.“
D. Arlauskas teigė, kad to laikotarpio verslininkams reikėjo ne tik gerų ryšių, drąsos, bet ir būti dinamiškiems. Keliaudamas verslo reikalais D. Arlauskas praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje apvažiavo Vidurinę Aziją, Azerbaidžaną, Uzbekiją, Rusiją, Lenkiją.
„Sykį lankydamasis Azerbaidžane iš vieno viceministro tiesiai išgirdau, kiek jam reikia duoti kyšio, – atvirai pasakojo pašnekovas. – Buvo tokie laikai, kai privalėjai pasirinkti. Taip turėjo gyventi ir tie asmenys, kurie vėliau sukūrė didelius verslus. Jokiais būdais nesakau, kad tai galėjo būti įstatymų pažeidimai. Bet buvo toks laikas, kai, tarkime, kokį nors produktą perki Rusijoje, gabeni į Kaliningradą, bet galiausiai palieki Lietuvoje.“
Pašnekovo nuomone, atgimimo laikotarpiu, besiformuojančioje valstybėje, pirmieji politikai intelektualine prasme tiesiog spindėjo. Tačiau apie to laiko verslininkus jis to negalėtų pasakyti, nes jie bet kokia kaina siekė pasidemonstruoti visuomenėje.
„Tada buvo tokia mada: pirmieji verslininkai kasdien vaikštinėdavo vilkėdami raudonus švarkus, žalias kelnes, – su šypsena prisimindamas anų dienų gyvenimą kalbėjo D. Arlauskas. – Juos visur lydėjo apsaugininkai. Ant stalų būdavo milžiniško dydžio mobilieji telefonai, primenantys plytas. Bet ilgainiui viskas pradėjo sparčiai keistis.“
Praėjus dvidešimt penkeriems metams, anot pašnekovo, šalies verslas labai išaugo.
„Jis perėjo į kitas žaidimo taisykles, atsirado sąlytis su pasaulinėmis rinkomis ir tam tikrais žaidėjais, su kuriais reikia daug ir nuolat bendrauti, – teigė jis. – Šiais laikais reikia apdoroti labai daug informacijos. Ir, mano akimis, dabartiniai šalies verslo lyderiai, palyginti su politikais, yra visa galva aukštesni.
Dabartiniam premjerui ne kartą esu minėjęs, kad dabar politikai atrodo apgailėtinai pigūs. Deja, bet jie dėmesį į aktualiausias šalies problemas sutelkia tik tuo laikotarpiu, kai vyksta rinkimai. Nuolat susiduriu su įstatymų leidyba ir pastebiu tendenciją, kad jei politikai mato, jog gali turėti bent menkiausios naudos, tuomet jie išties nuoširdžiai gilinasi, o šiaip jiems, tarkime, socialiniai projektai nesukelia didesnio susidomėjimo.“
Kadaise D. Arlauskas buvo glaudžiai susijęs ir su žiniasklaidos grupėmis – 1997–2002 metais jis buvo leidybos ir spaudos bendrovės „Lietuvos žinios“ (savaitraštis priklausė milijonieriaus ir pramonininko Bronislovo Lubio „Achemos grupei“) generaliniu direktoriumi. Nuo 2013-ųjų jis tapo Žinių radijo (priklauso „Senukų“ grupės vadovo Augustino Rakausko verslo imperijai) generaliniu direktoriumi. Taip pat jis yra vienas savaitraščio „Veidas“ akcininkų.
Gelbėjo „Snoro“ indėlininkus
Apie „Snoro“ banko akcininkus R. Baranauską ir V. Antonovą prirašyta šūsnys straipsnių ir spausdintinėje, ir internetinėje žiniasklaidoje, o prieš keletą metų pasirodė net knyga „Snoras“ žaliems: kaip pradanginti milijardą“, parašyta buvusio garsaus verslo temomis rašiusio žurnalisto Manto Dubausko.
Tačiau, ko gero, daugelis primiršo faktą, kad skandalingai 2011-ųjų lapkritį žlugusio banko istorijoje tarp daugybės kitų herojų gana ryškiai spindėjo ir D. Arlausko pavardė. Tada jis atstovavo banko kreditoriams, kurie „Snorui“ buvo patikėję savo sunkiai uždirbtus arba ilgus metus taupytus pinigus.
„Kadangi tarp kreditorių buvo nemažai Lietuvos darbdavių konfederacijos narių, teko sukurti mechanizmą, kaip jiems atstovauti, – prisimena D. Arlauskas. – Aš asmeniškai nebuvau nukentėjęs nuo „Snoro“. Kiek anksčiau yra tekę dirbti net su penkiais bankais, bet „Snoro“ šeimininkai R. Baranauskas ir V. Antonovas niekada neatrodė rimti bankininkai. Nesakyčiau, kad ten buvo kokia nors iš anksto suorganizuota plataus masto afera. Tiesiog nebuvo rimtos banko priežiūros.
Vyko kažkokios neaiškios dėlionės. „Snore“ buvo įdarbinta nemažai žmonių, kurių giminaičiai buvo aukšti asmenys iš Lietuvos banko valdybos. Pas mus tokia šalis, kad klesti vadinamasis švogeriavimas. Buvo gauta žinių, kad vienas asmuo prašė „Snore“ įdarbinti savo žentą. Jo prašymas skambėjo taip, kad būtų gerai, jog jis ten ne tik sėdėtų, bet dar ir turėtų galimybę naudotis tarnybiniu automobiliu. Taigi jie pasinaudojo savo ryšiais ir sukomplikavo banko veiklą.“
D. Arlauskas nelinkęs sureikšminti savo pasiekimų kovojant už „Snore“ pinigus praradusius smulkiuosius indėlininkus, tačiau jam smagu, kad didelėmis pastangomis žmonėms padėjo susigrąžinti apie 40 mln. litų.
Pašnekovas nelinksmai prašneko tik apie nūdienos ekonomines realijas ir tai, kad Lietuvoje, jo manymu, gerokai sumenkęs pilietiškumas.
„Situacija susiklostė taip, kad dabar žmonės nelinkę dalyvauti visuomeninėse organizacijose, per kurias būtų galima spręsti savo šalies likimą, – kalbėjo D. Arlauskas. – Kai kurie turtingi verslininkai nenori dalyvauti nei šalies Pramonininkų, nei Darbdavių konfederacijų veikloje. O kam jiems dalyvauti? Juk jie ir taip gali praverti duris kada tik panorėję. Kai kurie arogantišku tonu giriasi, kad ir taip išsprendžia sau nepalankius klausimus. Bet normalioje valstybėje taip neturėtų būti. Jaunimas irgi nelinkęs dalyvauti tam tikrų organizacijų veikloje, nes netiki, kad kas nors kada nors pasikeis.
Man nerimą kelia ir tai, kad gerokai sumažėjęs verslo asociacijų dalyvavimas socialinės partnerystės projektuose. 1992-aisiais rinka buvo tuščia, žmonėms pakakdavo drąsos surasti pinigų, nuvažiuoti į tolimas šalis ir išsivyniojus iš reketininkų parduoti sunkiai atgabentas prekes. Dabartiniais laikais komunikacija tokia galinga, kad pinigai suvaikšto vieno mygtuko paspaudimu. Galiu pateikti pavyzdį: kinai sulaukė iš Italijos užsakymo per mėnesį pasiūti milijoną liemenėlių. Jie nelaukė: išsinuomojo specialų laivą ir jau plaukdami jas siuvo. Galiausiai pasiekę uostą pristatė užsakovams.“
Lietuva tapo Laukiniais Vakarais
„Manyčiau, kad visi stambesni to meto Lietuvos verslininkai turėjo vienokių arba kitokių ryšių su nusikaltėliais. Jei jie būtų priešinęsi, nebūtų išlikę arba būtų priverstinai bankrutavę, kitais būdais sudegę arba būtų buvę nužudyti. Tai buvo laikas, kai kone kasdien ką nors sprogdindavo, sudegindavo arba nušaudavo. Ir ne visi jie buvo vien tik gangsteriai, tarp tokių buvo ir verslą turėjusių žmonių.
Kartą į mane kreipęsis žinomas verslininkas pasakojo, kad kai aš pasodinau Borisą Dekanidzę (visų laikų garsiausios Vilniaus kriminalinės gaujos „Vilniaus brigada“ lyderį, kuriam 1995-ųjų vasarą teismo sprendimu skirta mirties bausmė – sušaudymas už žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės organizavimą), jam buvo duotas savaitės ultimatumas. Šis asmuo teigė, kad nuteisus B. Dekanidzę jis ne tik liko gyvas, bet ir jam pavyko išsaugoti savo verslą“, – taip šiandien kalba kruvinąjį paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį prokuroru dirbęs Artūras Paulauskas.
Šalies generalinio prokuroro pareigas 1991–1997 metais ėjęs asmuo sakė žinąs nemažai to meto istorijų, kai Lietuvos didmiesčių verslininkai turėjo palaikyti ryšius su tuometiniais nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Niekas jiems negarantavo apsaugos iš vietinių policijos komisariatų. Bet retsykiais pasitaikydavo ambicingų, iš idėjos dirbančių pareigūnų, kurie bet kokia kaina siekė sudoroti įžūlius vietos banditėlius.
„Kai buvo talonai, pamenu, prokuratūroje kabinetuose valgydavome pietus, nes neužtekdavo pinigų papietauti net pigiausioje kavinėje, – prisimindamas to laikotarpio gyvenimą kalbėjo A. Paulauskas. – Aplinkui buvo daugybė pagundų ir verslininkų, kurie už milžiniškus pinigus siūlė įdarbinti ilgametę patirtį turėjusius teisėsaugos pareigūnus. Ko gero, dabar versle neblogai žinomas Tadas Karosas – bemaž vienintelis iš tų prokurorų, kurie vėliau pasuko į verslą. Tiesa, jis prokurorų gretose ilgai neužsibuvo. Pamenu tarp prokurorų ilgai sklandžiusią istoriją, kai per vieną teismo posėdį nusikaltėlis bandė ištrūkti iš teismo salės, bet T. Karosas tam užkirto kelią – trinktelėjęs su kėde nokautavo sprunkantį teisiamąjį.“
Buvęs prokuroras, dabartinis Seimo narys A. Paulauskas prisiminė, kad bene pirmieji verslininkus įžūliai bandę skausminti banditai krito Šiauliuose.
Šiuo metu per provincijos žiūrovams skirtas bulvarines televizijos laidas daugiavaikę šeimą noriai demonstruojantis buvęs įtakingas Princų gaujos veikėjas Vidas Antonovas daugiau kaip prieš dvidešimt metų bandė reketuoti vienos valstybinės Biržų pieno bendrovės vadovą. Tačiau sandėris žlugo, kai pinigų atėjusius pasiimti nusikaltėlius sulaikė kriminalistai.
Paprašytas paminėti narsiausius to meto verslininkus, kurie buvo metę pirštinę banditams, A. Paulauskas prisiminė kauniečio Sigito Čiapo pavardę. Kaip žinoma, tuometinis „Agoros“ koncerno vadovas ryžosi bendradarbiauti su teisėsauga ir pasodinti už grotų Kauno nusikaltėlių įžymybę Henriką Daktarą-Henytę bei kitus jo sėbrus.
Tačiau 1996-ųjų balandį Daktarų gaujos vyrų iš Navapolacko, Baltarusijos, atgabenti samdomi žudikai į S. Čiapą ir jo vairuotoją Kaune, Sargėnuose, paleido mirtinų šūvių seriją.
Didžiausia to meto problema kovojant su nusikaltėliais, kurie mėgino paveržti verslininkus, A. Paulauskas laiko tai, kad žmonės vengė rašyti pareiškimus policijai.
Pritrūkus tiesioginių nukentėjusiųjų, liudytojų ar kitų žmonių, kurie suteiktų vertingos informacijos, tokie teisėsaugos pradėti tyrimai ilgainiui tapdavo tamsiomis bylomis, kurios vėliau atgulė į policijos tyrėjų stalų apatinius stalčius.
Praėjus kuriam laikui tokių tyrimų medžiaga būdavo sunaikinama arba ją išsipirkdavo tie vėliau suklestėję, pasiturimai gyvenantys verslininkai.
„Anksčiau verslininkai turėjo bendradarbiauti su banditais ne tik dėl to, kad jiems kas nors negrąžino skolų. Šiais laikais verslo pasaulio atstovai privalo atidžiau stebėti politinius procesus. To nepasakyčiau apie Rusiją – joje galioja tos pačios praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio banditizmo laikotarpio taisyklės, kai verslininkai ieško užtarimo valdžios sluoksniuose. Po pastaraisiais metais Rusijos įvestų ekonominių sankcijų Lietuvai mūsiškiai verslininkai priversti dairytis rinkų kitose šalyse ir žemynuose.
Ir vėl atsiranda reali grėsmė susidurti su tam tikra rizika. Per skandalingąjį Lietuvos ūkio privatizavimą dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykęs pinigų rinkimas, keistos paskolos pradedantiesiems kapitalistams sunešė milžiniškus turtus. Buvo daugybė pagundų: nemokėti mokesčių, dalyvauti milžinišką pelną duodančiame kontrabandos biznyje. Dar ir šiandien pervažiavus per šalies provinciją galima pastebėti nemažai kadaise už čekius per privatizaciją įsigytų įvairių pastatų, tarp jų fabrikų, gamyklų, kurie virtę klaikiais vaiduokliais“, – kalbėjo A. Paulauskas.
Pirmieji bankai ištaškė milijardą
Pirmųjų nepriklausomos Lietuvos komercinių bankų, kredito firmų bei prekybos įmonių griūtis 1994–1995 metais atrodė kaip nacionalinė šalies ūkio katastrofa. Kartu taip buvo nubrėžta riba tarp laukinio kapitalizmo epochos ir naujomis žaidimo taisyklėmis (kurias diktavo politiniai ir finansiniai klanai) pagrįstos tvarkos.
Nuo bankų griūties pradžios iš viso buvo iškeltos 564 baudžiamosios bylos. Iš jų 155 susijusios su bankų darbuotojais. Iki 2003-iųjų net 59 tokio pobūdžio finansinės bylos buvo perduotos nagrinėti teismams, jose baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 68 bankininkai. Tarp jų – 36 bankų vadovai: tarybų ir valdybų pirmininkai, prezidentai, viceprezidentai bei filialų direktoriai. Jie buvo teisiami už svetimo turto iššvaistymą, sukčiavimą ir kitus nusikaltimus.
Kiek pinigų nusinešė tų metų ir vėlesni Lietuvos komercinių bankų bankrotai? Kai kurių šaltinių teigimu, skolų grandinė, apjuosusi ir paprastus šalies gyventojus, ir verslą, nežinia kur nuskandino apie 800 milijonų litų!
Pateikiami ir didesni – milijardą litų viršijantys skaičiai. Tačiau iki šiol niekas nesiryžta viešai įvardyti tikslios visų praradimų sumos. Bankrutavių įmonių sąrašą jau galima būtų paversti atskirą storą žinyną primenančia knyga. Bet šalies gyventojai, pajėgę susitaikyti su prarastu darbu, daug skausmingiau sureagavo į bankų bankrotus ir juodai dienai sutaupytų pinigų netekimą.
1994–1995 metais bankrutavo ir buvo likviduota 14 bankų. Nepaisant įspūdingo skaičiaus ir pinigus praradusių žmonių protestų, šie skandalingi bankrotai didesnio poveikio finansų sistemai neturėjo. Jų turtas sudarė tik apie 5 procentus visos bankų sistemos aktyvų.
„Kai mes pakėlėme visus tuos dalykus, pastebėjome daug negražių dalykų, – prisimindamas lietuviškų bankų griūties periodą kalbėjo buvęs prokuroras A. Paulauskas. – Tie patys bankų valdytojai skolinosi sau, o kai kada ir dėjo į kitus bankus su didžiausiomis palūkanomis. Buvo toks turtėjimo metas, kad tik tinginys galėjo tuo nepasinaudoti. Vienas iš žlugusio Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) planų, surašytų ant paprasto sąsiuvinio lapo, buvo maždaug toks: pasiskolinti 100 tūkstančių JAV dolerių, nuvažiuoti į Rusiją ir įsigyti metalo, paskui nuvažiuoti į Vokietiją ir tą metalą parduoti, tarkime, už 300 tūkst. Vokietijos markių.“
Tais laikais už vidaus kontrolę Vilniaus banke atsakingas buvęs M. Misiukonis sakė matęs ne vieną jam įtarimų sukėlusį asmenį, kuris ateidavo pasiimti kredito.
„Mes atidžiai stebėdavome pinigų atsiradimo kilmę. Daktarų atšakos šiame banke turėjo savą moterį, kurios vyras buvo susietas su liūdnai pagarsėjusiais vilijampoliečiais, – pasakojo buvęs aukštas KGB veikėjas. – Visa ši istorija išlindo į dienos šviesą tada, kai paaiškėjo, kad reketuojamas asmuo buvo solidžią paskolą banke gavęs klientas. Iš jo nusikaltėliai pareikalavo dešimties procentų už banke gautą paskolą.“