Lietuvių verslo istorija prasidėjo nuo karų ir vergų, nusitęsė iki biotechnologijų

Lietuviai iki Mindaugo ir kiek vėliau daugiausia vertėsi karu, taip pat prekiavo belaisviais. Vėliau ėmėsi prekybos miško produktais, dar vėliau kalaviją perkalė į noragą ir ėmėsi žemės ūkio. Visa Lietuvos verslo istorija iki šių dienų pristatoma knygoje „Lietuvos verslo istorija“.

Knygos redaktorius ir sudarytojas Liudvikas Gadeikis bando atsakyti į klausimus, ar lietuviai tikrai vertėsi vergų prekyba ar kodėl verslą iki beveik šių dienų laikė netinkamu užsiėmimu.

„Kuo lietuviai užsiėmė verslo prasme, nelabai žinome. Žinome, kad Mindaugas kariavo. Vergų prekyba buvo pelninga kaip dabar galbūt ginklų ir narkotikų. Žinoma, mūsų sąmonei tokie dalykai kažkiek žeidžia, bet tiesioginių įrodymų randama“, - apie tai, kad lietuviai prekiavo belaisviais kalba knygos sudarytos Liudvikas Gadeikis.

Anot jo, XIV a. rygiečiai skundėsi Vitebsko kunigaikščiui Michailui, kad vieną vokiečių pirklį važiavusį pas lietuvių kareivius nusipirkti belaisvių mergų, užpuolė keli vietiniai vienuoliai ir atėmė tas mergas. Todėl rygiečiai prašė Michailo palaikyti tvarką.

„Gavęs šitą tekstą iš istoriko, ištaisiau žodį į „vergų“, bet sako, ne, turi būti „mergų“. Šaltiniai taip rodo, kad vokiečiai iš lietuvių kareivių pirko belaisvių mergų. Nebuvome nei mes labai taurūs, nei labai dorybingi, nei lengvai pastumdomi“, - pasakoja L. Gadeikis.
Istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas knygos pristatyme kalbėjo, kad istorija paprastai būna paremta tradicinėmis vyriškomis vertybėmis – karais, užgrobimais. O apie moterų verslumą anksčiau buvo kiek kitokia samprata.

„Man gražiausias sakinys čia yra, kad mergaitė ištekės ir tai jos verslas. Įvade toks sakinys yra iš lietuvių kalbos žodyno. Tokia verslo samprata yra tolokai nuo šių dienų supratimo. Mes žinome didžiavyrių istoriją ir tas vertybes, o meno ar verslo istorija per tai neprasiskverbia“, - sakė A. Bumblauskas. Anot jo, bandyta iki šiol leisti žemės ūkio ar atskirų verslo sričių istorijos knygas, bet šios buvusios tokios nuobodžios, kad tikusios nebent klibančiam stalui paremti.

Istorikas tvirtina, kad lietuviai savus linkę gerbti už kitus nuopelnus, bet tik ne verslumą ir pagal senovės supratimą – verslas – sukčių užsiėmimas, kai norima apgauti dorą kataliką lietuvį, kuris neretai ir žioplas. Anot istoriko, knygnešius gerbiame tik už kalbos išsaugojimą, bet neįvertiname verslo aspekto.

„Tilžėje knygnešiai už maldaknygę „Garbė Dievui“ mokėjo po 25 kapeikas, už „Šaltinį“ - 30 kap., caro laikais. O parduodavo tą pačią „Garbė Dievui“ už 2 -2,5 rublio, „Šaltinį“ - po 4-5 rublius. Matote, kad čia šimtaprocentiniai pelnai, vargu ar už degtinę tiek uždirbsi. Jokiu būdu nenoriu paneigti, kad knygnešystė buvo taurus, šventas, ideologinis dalykas. Bet jeigu jie nebūtų galėję uždirbti padoraus pinigo, tai vargu ar dvasinių nuostatų būtų užtekę, nes jis nebūtų turėjęs iš ko gyventi“, - pasakoja L. Gadeikis.

„Noriu pasakyti, kad mes verslumą padedame į šoną. Mums tai nerūpi. Tarsi tai nėra lietuvybės forma. Lietuvis, užuot užsiėmęs verslu, vakarais turi skambinti kanklėmis, tik taip jis įrodys, kad yra kuo nors naudingas Lietuvos visuomenei“, - sakė A. Bumblauskas.
Knygoje apžvelgiama Lietuvos verslo istorija nuo seniausių iki dabartinių laikų, tačiau sudarytojas L. Gadeikis tvirtina, kad dar stinga informacijos apie atskiras sritis, kaip kad kavos ar tabako prekyba.