Lietuvos žiniasklaidos elitas

Kad ir kaip populiaru kritikuoti žiniasklaidą, piktintis jos pateikiamu turiniu ar menkinti žurnalistų darbą, Lietuvoje žiniasklaida laikoma elitu ir pripažįstama kaip galinga. Kas Lietuvoje yra žiniasklaidos elitas?

Elitus monografijoje „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“ nagrinėjo ISM politologijos profesorė Irmina Matonytė ir ISM vizituojantis lektorius daktaras Vaidas Morkevičius.

Tyrimo duomenimis, įtakingiausias Lietuvos elitas – politinis. Apklausus įvairių elitų grupių atstovus paaiškėjo, kad politinio elito galios „svoris“ – 62,8 balo 100 balų sistemoje. Politiniam elitui praktiškai nenusileidžia Lietuvos žiniasklaidos elitas – 55,6 balo.

Palyginimui Vokietijos ar Vengrijos žiniasklaidos elitai negali pasigirti tokia įtaka visuomenės valdymui. Vokietijos žiniasklaidos atstovų įtaka vertinama 34,2 balo, Vengrijos – 32,6 balo.

Naujausiais „Eurobarometro“ duomenimis, Lietuvoje spauda ir internetu pasitiki 40 proc., televizija – 46 proc., radiju – 52 proc. gyventojų. Ar Lietuvos žiniasklaidos įvaizdis ir menkas pasitikėjimas ja nedisonuoja su žiniasklaidos elitui priskiriama galia?

„Tai nedisonuoja su bendru įvaizdžiu. Tai, kad žurnalistai ar žiniasklaidos elitas jaučiasi galingas ir tokiu jį pripažįsta kiti elito segmentai, nereiškia pripažinimo, kad žiniasklaidos elitas yra kokybiškas, geras, pilietiškas, kad mūsų žurnalistika aukšto lygio. Paprasčiausiai pripažįstama, kad yra svoris“, – DELFI teigė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė I. Matonytė.

I. Matonytės teigimu, pasitikėjimas žiniasklaida mažėja nuo nerealiai aukštų pasitikėjimo kreditų, kuriuos Lietuvos žiniasklaida turėjo Sąjūdžio metais. Lyginant dešimtmečių tendencijas ir pažiūrėjus į Europos Sąjungos šalių vidurkius, Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida buvo per aukštas. Stebimas nuokrytis – sugrįžimas į normą, mat pasitikėjimas žiniasklaida, nors ir užtarnautas, buvo ryškiai per didelis. Profesorė aiškina, kad demokratinėje valstybėje aukštas pasitikėjimas žiniasklaida yra nesveikas – tai rodo, kad nėra aukštos demokratinės kultūros.

Elitas krizės valdymą palaikė, tačiau transliavo ką kita

Pasak I. Matonytės, žiniasklaidos elitas – ne žiniasklaidos priemonių savininkai, bet rašantys žmonės, redaktoriai, prisidedantys prie nuomonės formavimo, formuojantys redakcinę politiką. „Įtakingi žiniasklaidos žmonės priklauso elitui, nes yra svarbūs nuomonės formavime. Tai demokratinėje viešojoje politikoje svarbus dalykas. Skirtumas tas, kiek žiniasklaidos elitas turi svorio galios lauke. Pavyzdžiui, Vengrijos žiniasklaidos elitas žymiai silpnesnis nei Lietuvos ir pagal tai, kaip juos vertina kiti kolegos – bankininkai, parlamentarai – ir pagal tai, kiek jie patys mano turį galios“, – sakė I. Matonytė.

Lietuvoje nėra skirtumo, kaip žiniasklaidos elito galią vertina patys žiniasklaidos atstovai ir kiti segmentai. Tuo metu Vokietijoje, Vengrijoje žiniasklaidos elitas save vertina daug mažiau nei kitos elito grupės.

Monografijos autorė aiškino, kad tarp 35 tyrimo metu apklaustų žmonių yra pagrindinių televizijų naujienų redakcijų vadovai, kiti įtakingi redaktoriai, žurnalistai. Nuomonę išsakė ir viešieji intelektualai.

Žiniasklaidos elito apklausa atlikta 2009 m. pavasarį, kada šalyje vykdyta drastiška krizės valdymo politika. Politologė pastebi, kad tuomet praktiškai jokiame žiniasklaidos šaltinyje nebuvo galima rasti nieko teigiamo apie Vyriausybės veiksmus – vyravo nepasitenkinimas ir kritika. Žiniasklaidos atstovų buvo prašoma įvardinti asmeninį pasitikėjimą Vyriausybe arba Seimu. Žiniasklaidos elito išreikštas pasitikėjimas šiomis institucijomis buvo aukštas – gerokai skyrėsi nuo žiniasklaidos priemonių laikysenos. Tai, sako I. Matonytė, rodo žiniasklaidos profesionalumą – atspindėtas visuomenės požiūris, sugebėta savo galią naudoti profesionaliai.

Kuo Vakarų žurnalistas skiriasi nuo postsovietinio žurnalisto

Praeityje garsus žurnalistas, dabar verslo konsultantas Rytis Juozapavičius prisimena pirmajame nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetyje kilusią diskusiją, kuo skiriasi postsovietinio bloko žurnalistai nuo Vakarų žurnalistų. „Kultūrinis skirtumas buvo toks, kad vakariečiai norėjo informuoti, padėti suprasti, o postsovietiniai žurnalistai norėjo daryti įtaką. Daugeliui žmonių, kurie dirbo žurnalistais ar stojo į žurnalistiką, patiko daryti įtaką. Tu, pavyzdžiui, turi butą Šeškinėie ir esi nelabai svarbus, bet ateini į redakciją, gauni užduotį, nueini į Seimą ir tampi svarbus“, – juokiasi R. Juozapavičius.

R. Juozapavičiaus manymu, žurnalistai visada jaučiasi svarbūs – nesvarbu, ar supranta svarstomus klausimus, ar ne, tačiau pasako savo žodį. Žurnalistais dirba žmonės, nebūtinai į žurnalistiką ėję dėl visuomenės gerovės, nebūtinai būdami pripažinti savo srities specialistai. „Neretai jie mano, kad turi paskutinį žodį ir diskusijų laidoje yra linkę pasakyti ir savo nuomonę. Mūsų žurnalistai turi valią nuspręsti, kaip yra teisinga. Tačiau žurnalisto darbas – ne pasakyti teisingą nuomonę, o organizuoti diskusijas taip, kad žmonės surastų teisingą nuomonę“, – aiškina R. Juozapavičius.

R. Juozapavičius žiniasklaidos elitu laiko tuos, kurie dirba žurnalisto darbą. Tai žmonės, kurie nesistengia padaryti įtakos, bet viso labo atlieka žurnalisto priedermei, profesijos esmei svarbiausius veiksmus: ima aktualų klausimą, stengiasi gauti kuo daugiau vertingų nuomonių ta tema, stengiasi neiškreipti informacijos bei palaikyti žmonių diskusiją tol, kol jie suranda alternatyvą.

Vis dėlto, R. Juozapavičiaus manymu, Lietuvos žiniasklaida laikoma įtakinga ne dėl tokių žurnalistų. „Ji laikoma įtakinga dėl tų keleto redaktorių, kurie, užimdami poziciją, istoriškai visada mėgdavo pavaldyti šalį savo publikacijomis. Prisiminkime „Leo Lt“ atvejį, kuomet akivaizdžiai dalis žiniasklaidos savininkų, mano supratimu, pasirinko remti „Leo Lt“ ir neįsileisdavo kitų nuomonių arba joms skirdavo nepakankamai daug dėmesio“, – sakė R. Juozapavičius.