Projekto tikslas – parodyti karius, kokie jie yra iš tiesų. Kaip pasakoja G. Bakūnaitė, apie kariuomenę dažniausiai galvojame kaip apie sistemą, tačiau labai retai susimąstome, kaip jaučiasi ir kuo gyvena patys kariai.
„Labai keista, kad man reikia pristatyti šį projektą, nes pirminė idėja buvo Domanto. Jis pas mane atėjo ir pasakė, sugalvojau daryti fotoportretų ciklą, noriu parodyti, ką veikia kariai, kurių jau nebėra kariuomenėje, kurie jau nėra toje sistemoje.
Tikslas buvo parodyti kitą kario pusę, atskleisti jo asmenybę. Idėja išsivystė tokia, kad bendrausime su kariais, kurie yra išėję į atsargą. Taip nusprendėme dėlto, kad jų patirties bagažas labai didelis, jų emocijos ir potyriai yra susigulėję ir jie viską gali vertinti plačiau“, – pasakoja G. Bakūnaitė.
Projekte „Karys be uniformos“ pasirodys 10 istorijų apie tuos žmones, kurie jau pakabino savo uniformą į spintą ir dabar vėl bando pratintis prie civilinio gyvenimo.
„Kariai kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą ir potyrius nesiveržia. Kai paskambini ir pasakai, ką darai, jie sako, ne, aš netinku, gal tiks kažkas kitas. Bet pavykdavo juos įtikinti. Įdomių dalykų tuose pokalbiuose buvo labai daug ir mane palietė tai, kad tie žmonės labai skirtingi.
Vienų požiūris yra labai romantiškas, o kiti yra žiaurūs realistai. Vienas mano pašnekovas kalba labai ramiu tonu apie labai baisius dalykus, o fone dar krykštauja jo kelerių metų mergaitė. Jis Afganistane liko be kojos ir dalinai aklas“, – sako žurnalistė.
Ji priduria, kad pastarasis pašnekovas po patirtos traumos draudimo išmokos sulaukė tik po metų, o iki tol negalėjo įsirengti namuose lifto pritaikyto neįgaliesiems, todėl į antrą aukštą buvo priverstas šliaužti tiesiogine to žodžio prasme.
„Jie labai dėkingi kariuomenei, bet turi ir nemažai nuoskaudos. Iš dalies jie baigė savo tarnybą ir jie jaučiasi šiek tiek palikti ir atskirti. Jie įpratę būti sistemoje ir kol ten esi, jautiesi labai reikalingas, o kai ją palieki, suvoki, kad turi susikurti kažką iš naujo“, – sako G. Bakūnaitė.
Tiesa, ne visi kariai sutiko įsileisti ir parodyti savo namus, nors tai ir buvo idėjos dalis. Pavyzdžiui, vienas buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karys atsisakė tą padaryti dėl saugumo, todėl pokalbis vyko Vingio parke. Šis karys pats juokėsi ir stebėjosi, kad sutiko pasakoti apie save žurnalistams, nes viena jų spec. operacijų karių taisyklių: jokių vardų, jokių veidų.
„Paklausiau, ar dėl tokių taisyklių jūs visuomenei neatrodote kaip paranojikai. Jis sakė, mes ir esam šiek tiek paranojikai, bet mūsų taisyklės yra parašytos krauju. Pavyzdžiui, jiems nerekomenduojama laikytis griežtos dienotvarkės, tai yra neišeiti tuo pačiu laiku iš namų ir nepasiimti tuo pačiu metu vaiko iš darželio, nes taip tave labai lengva pagauti.
Klausiau, ar ta paranoja nepersiduoda šeima. Bet pasirodo, kad šeima nieko nežino, jie gyvena ramų gyvenimą ir tikrai nežino, kad įėjus į kino salę tėvas karštligiškai pasižiūri, kur yra išėjimai ir per kur reikėtų nešti kudašių“, – pasakoja G. Bakūnaitė.
„Netgi fiziškai jų veiduose yra parašyta labai daug . Jų nepažinodamas negalėtum perskaityti jų istorijos, bet gali matyti, kad jų veide parašyta istorija yra labai plati, kontrastinga, tiek su džiaugsmu, tiek su skausmu, tiek su įvairiais išgyvenimais. Dėlto sakyčiau, kad jie yra vieni geresnių modelių. Visi žmonės fotografuojant buvo labai atviri, rodė didelį pasitikėjimą ir leido fotografuoti kaip nori ir ką nori“, – teigia D. Pipas.
Fotografas pamena, kad dar būdamas vaikas kartu su tėvu žiūrėdavo karinius filmus ir jam susidarė įspūdis, kad kariai nėra žmonės, jie mašinos be vardo, be veido, o visus juos suvienodina uniforma ir geležinė tvarką.
„Tačiau kai susitikome su šiais žmonėmis pamačiau, kad jie yra žmonės ir labai stiprūs žmonės. Dauguma karių yra be proto šilti žmonės. Jei jie tave prisileidžia arčiau, su jais labai lengvai galima tapti geriausiais draugais. Jais lengva pasitikėti, tiki kiekvienu jų sprendimu ir žodžiu“, – pasakoja D. Pipas.