Apie šią neeilinę asmenybę galima rašyti išsamiai ir įvairiais – publicistinės kūrybos, paskaitų studentams, bendravimo su kolegomis aspektais. Todėl buvę studentai, bendradarbiai, bičiuliai prisimena vis kitokį Skirmundą, jo nuopelnus ir smagias istorijas. Jo netekome neseniai ir netikėtai – liūdną ir šaltą 2011-ųjų sausį.
S. Valiulį buvęs VU Istorijos fakulteto Spaudos žurnalistikos katedros vedėjas, o nuo 1991-ųjų iki 1996-ųjų – Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas Bronius Raguotis pirmiausia apibūdina kaip intelektualą: „Jo erudicija aprėpė ne vieną sritį, daugiausia vaizduojamuosius menus: televiziją, fotografiją, kiną. Skirmundas turėjo daug žinių ir mokėjo jas paprastai pateikti studentams, buvo jų dėstytojas – autoritetas.“
„Pirmame kurse, kaip ir visi, buvau triukšmingas ir nelabai žinojau, kaip čia elgtis atitrūkus nuo tėvų. Tačiau vienas dalykas sudrausmino: Vilniaus universitetas turėjo ir tebeturi didžiulę biblioteką, o aš labai mėgdavau skaityti. Kai kiti eidavo į kavinę, aš sėdėjau skaitykloje ir skaičiau.“ (ištrauka iš S. Valiulio interviu laidai „NetiksTV“, 2009)
Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas ypač vertina S. Valiulio pasiekimus fotografijoje: „Jis kartu su kitais bendraminčiais prisidėjo prie Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrimo. Taip pat septintajame dešimtmetyje intensyviai rašė apie fotografiją, nes tuo metu dar reikėjo įrodinėti nuotraukų meninę vertę.“ Fotomenininkas akcentuoja S. Valiulio įtaką kuriant fotografijos kritikos tradiciją Lietuvoje: „Jo netekus, jaučiu, nutrūko viena iš fotografijos grandžių.“
„Steigiantis Lietuvos fotomenininkų sąjungai, atsimenu, fotomenininkų kavinėje diskusijoje Sigitas Geda pakelia ranką: „Šūds ta fotografija, nieko ten nėra.“ Tuojau kyla polemika, reikia įrodinėti, „šūds“ ar ne… Bet ateina į aptarimą, kavą geria… Tai argumentas CK – žiūrėkite, S. Geda keikia tą fotografiją, vadinasi, reikia ją palaikyti.“ (ištrauka iš S. Valiulio interviu žurnalui „Liaudies kultūra“, 2010)
S. Žvirgždas pasakoja, kad artimas bičiulis visada mėgdavo kaupti frazes, pastebėjimus, kartais net savo citatas. „Kažkada skaičiau seminarą Nidoje, jis sėdėjo pirmoje eilėje ir užsirašinėjo mintis. Aš pasakiau, kad dabar pacituosiu Valiulį ir pradėjau skaityti. Skirmundas paprašė pakartoti, nes nespėjo užsirašyti. Bandžiau paaiškinti, kad tai – jo mintis, bet S. Valiulis neatlyžo: „Nesvarbu, užtat labai gera“, – linksmą istoriją prisimina fotomenininkas.
„Jau penkiolika metų pasižymiu ir pastabas, pavardes, dialogų ar komentarų nuotrupas. Parašius porą apžvalgėlių per savaitę lieka įspūdžių ir ateičiai.“ (S. Valiulis, „Telemano užrašai“, 2010)
Per paminėtus keturis dešimtmečius VU žurnalistikos studijų programos studentams S. Valiulis skaitė televizijos, kino, žurnalistikos teorijos ir praktikos kursus, kino kritikos paskaitas. Viena iš jo studenčių, vizualinio meno atstovė Berta Tilmantaitė dėstytoją prisimena kaip energingą ir be galo daug žinantį: „Atrodydavo, kad kartais S. Valiulis gali sprogti nuo savyje sutalpintos informacijos gausos. Žinios, istorijos, pasakojimai sruvo iš jo be jokio sustojimo.“ B. Tilmantaitė iš dėstytojo išmoko į reiškinius žvelgti kitaip – ieškoti, atrasti, nustebti: „Jis padėjo suprasti, kad svarbiausia yra daryti tai, ką labiausiai mėgsti ir mėgti tai, ką darai.“
„Laikai keičiasi: ir Lietuvoj, kaip ir užsienyje, vis daugiau filosofų į paskaitas ir teorinį diskursą įtraukia ir kiną su televizija (Nerijus Milerius, Virginijus Kinčinaitis, Artūras Tereškinas ir kiti.) Šiemet būrelis Filosofijos fakulteto studentų panoro pasiklausyti mano kino istorijos paskaitų.“ (S. Valiulis, „Telemano užrašai“, 2010)
VU Komunikacijos fakulteto dekanas doc. dr. Andrius Vaišnys ilgametį Fakulteto darbuotoją apibūdina kaip įdomų pašnekovą ir puikų savo srities specialistą: „Šis įvairiapusis žmogus ypač domėdavosi visomis naujovėmis, vaizdo technologijomis, informacijos parengimu. Dėstytojas visada su studentais dalijosi naujausia informacija ir šaltiniais, įskaitant ir sovietinį laikotarpį, o tai – ypatingas nuopelnas dirbant su to meto studentais.“
„Sovietmečiu retsykiais kokiame Maskvos seminare leisdavo pasiklausyti drąsių lektorių, beveik disidentų, prieš tai, žinoma, davę dozę sovietinės ideologijos. Kai vieno paklausiau, koks jo drąsos metodas, parodė į švarko kišenes: vienoje buvo V. Lenino citatos, o kitoje – L. Brežnevo. „Dėl viso pikto“, – paaiškino. Kaip dabar sakome, vaikščiojo su perkūnsargiais.“ (S. Valiulis, „Vakarai su televizija“, 2009)
Be to, buvęs Žurnalistikos instituto direktorius ir dabartinis Žurnalistikos bakalauro studijų programos vadovas A. Vaišnys pabrėžia, jog S. Valiulis „pateikė daug vertingų pasiūlymų“ 2007-aisiais iš esmės atnaujinant minėtą programą: „Jis džiaugėsi tuo, kad tąkart yra reikalingas ne tik kaip vizualumo, bet ir kaip studijų struktūros žinovas, dirbęs su studentais daugelį metų ir turįs įžvalgų – tik jo nuomonės ne visada būdavo atsiklausiama.“ Kita vertus, S. Valiulį A. Vaišnys prisimena kaip „tolerancijos riterį“, kuris „kiekviename pateiktame vertinti darbe bandydavo įžvelgti racionalų grūdą ir ieškoti kompromiso tarp skirtingų požiūrių į kūrinį, į veiksmą ir galiausiai – į žmogų“.
Fotomenininkas, žurnalistas doc. dr. Virgilijus Juodakis daugybę metų dirbo kartu su S. Valiuliu. „Jis buvo visur: paskaitose, aptarimuose, spaudos puslapiuose“, – medijų eksperto energija vis dar kunkuliuoja buvusio kolegos atmintyje. V. Juodakis ilgai dvejoja, bandydamas išskirti reikšmingiausius S. Valiulio pasiekimus: „Tai beveik neįmanoma, bet ypač vertinu jo sumanymą ir pastangas tarsi iš sakyklos apžvelgti, suprasti ir įprasminti Lietuvos televizijos dokumentinį kiną. Gaila, kad prieš keturiasdešimt metų pradėtas darbas taip ir nebuvo pabaigtas.“
„Viena diskusijos dalyvė vos ne spygavo „Koridoje“, kad per karaliaus Mindaugo šventę televizijos parodė net keturiolika užsienio filmų. O iš kur trauksi lietuvišką, jeigu valdžios skirtų pinigų neužtenka net vienam vaidybiniam filmui per metus?“ (S. Valiulis, „Telemano užrašai“, 2010)
„Pastabus, išgirstantis, pamatantis, niekada iš karto nepuolantis į diskusiją, neužgaulaus žodžio, bet aštrios minties savininkas“, – S. Valiulio paveikslą piešia Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis. Jis prisimena, kad medijų ekspertas kritiką išsakydavo taikliai, bet niekada žmogaus neįžeisdavo – priešingai – pastabos tik paskatindavo tobulėti. Fotomenininkas S. Valiulį vadina daugiau nei tik kritiku: „Jis nėjo paviršutiniu keliu, aprėpdavo ne vieną sritį – fotografiją, kiną, televiziją – žiūrėjo į šiuos menus ne lengvabūdiškai, visada skirdavo savęs ir laiko.“
„Vienas kolega fotografas taikliai pastebėjo: dirbu it koks muzikas, vis plėtodamas keliolika motyvų. Gal ir taip?“ (S. Valiulis, „Telemano užrašai“, 2010)
Skirmundo Jono Valiulio biografija
1965 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Nuo 1974 m. įsidarbino dėstytoju Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje, vėliau – Radijo ir televizijos žurnalistikos katedroje, o, 1991 m. įkūrus Komunikacijos fakultetą – Žurnalistikos instituto lektoriumi. Iki 2009 m. dėstė televizijos, kino, žurnalistikos teorijos bei praktikos, fotožurnalistikos, kino istorijos ir kritikos kursus.
1989–1991 metais buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas.
1990–1992 metais dirbo Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi.
1994 m. suteiktas tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. 2000 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Skirmundas Valiulis buvo ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, Kultūros ir meno tarybos narys.
Palaidotas Antakalnio kapinėse, už Menininkų kalnelio.