Dabar savo eilės tikisi 1961 metais įkurtos milžiniškos Panevėžio gelžbetonio gamyklos pastatai – ant jų sienų neseniai pasirodė ryški lentelė „Parduodama“. Už didžiulius statinius su plačia teritorija S. Kerbedžio gatvėje prašoma beveik 2 mln. eurų.
Pagal paskirtį nebenaudoja
Ne vienas sovietmečiu mieste statytas daugiabutis namas, komercinės ar administracinės paskirties pastatas neatsirado be anksčiau vadintos Panevėžio gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos pagalbos. Kur tik prasidėdavo statybos, ten vienas paskui kitą migruodavo ir pramoninio giganto sunkvežimiai.
Šiandien buvusi didžiulė gamykla pagal paskirtį nenaudojama. Ten, kur anksčiau vyko intensyvi betono gamyba, dabar patalpas savo poreikiams pritaikė nuomininkai – smulkieji metalo apdirbimo, automobilių remonto verslininkai.
Buvusios gamyklos pastatų savininkė bendrovė „Panevėžio gelžbetonis“ savo darbui pasiliko mažesnes valdas kaimynystėje. Sovietmečiu sukurta infrastruktūra šiuolaikinei gamybai nebetinka. Todėl vasarą ant buvusios gamyklos pasirodė skelbimas apie parduodamą nekilnojamąjį turtą.
Pliusų – ne vienas
Bendrovės „Ober-Haus“ Panevėžio biuro vadovas Romualdas Paulauskas patvirtino: parduodamas gamybinių pastatų kompleksas 6,7 ha trijų sklypų masyve S. Kerbedžio gatvėje. Šio turto kaina 1,7 mln. eurų – tiek, pasak pašnekovo, nori prekės savininkai – bendrovė „Panevėžio gelžbetonis“.
„Naujai parduodama sena. Domėjimosi tikrai yra, tik pirkėjus gal dar gąsdina kaina“, – sako R. Paulauskas.
Trijuose 4,7 ha, 1,6 ha ir 0,4 ha sklypuose yra įvairios paskirties pastatų: gamybinių, sandėliavimo, administracinių, pagalbinių, statinių gelžbetoninių gaminių gamybai, geležinkelio atšaka, kiti kiemo statiniai. Ant kai kurių jų nuo laiko ir nepriežiūros ėmė želti krūmai. Daugelis pastatų šiuo metu yra išnuomoti kitai veiklai – ne betonui gaminti. Objektas yra aptvertoje, asfaltuotoje teritorijoje. Iki jos veda patogus privažiavimas krovininiam transportui S. Kerbedžio gatve.
Buvęs gamybinis kompleksas yra gana geroje Panevėžio pramoninio rajono vietoje. Šalia bendrovių „Linas“ bei „Montuotojas“ gamybinės bazės. NT specialistų vertinimu, čia – puiki vieta gamybinei veiklai, taip pat naujiems sandėliavimo, gamybiniams pastatams statyti.
„Aišku, tai nėra lygiavertis objektas šiuolaikinėms Panevėžyje statomoms naujoms gamykloms, atitinkančioms visus dabartinius reikalavimus. Bet, manau, kas norės, sugalvos, kaip šią didelę teritoriją bei jos pastatus pritaikyti savo tikslams. Gal kas nors imsis buvusios gamyklos renovacijos, kaip nutiko su „Ekranu“. Teritorijoje daug tuščios vietos, čia galima pradėti ir naujas statybas“, – teigia NT ekspertas.
Idėja – pigesni butai
„Ober-Haus“ pastaraisiais metais tenka pardavinėti ne vieną Panevėžio pramonės prisiminimą. Agentūros iškabą apie parduodamą objektą rastume ir ant buvusio mėsos kombinato. Čia, pasak R. Paulausko, siūlomos administracinės patalpos trečiame aukšte.
Verslas, eksperto teigimu, domisi nekilnojamuoju turtu Panevėžyje ir mato perspektyvas jį vystant.
„Neseniai buvo nupirktas administracinis pastatas Paliūniškio gatvės pradžioje. Čia pirkėjas nusprendė įrengti butus ir juos parduoti pigiau nei miesto centre. Mintis gana įdomi ir galbūt sulauks susidomėjimo“, – spėja pašnekovas.
Sustojus statyboms, sustojo ir gamyba
Metus, kai buvo pradėta statyti UAB „Panevėžio gelžbetonis“, anksčiau vadinta Panevėžio gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 1 (GKG-1), prisimena 86-erių Albinas Čiurlys. Jis pirmasis stojo prie šio naujo pramonės giganto vairo 1961 metais. Šis vyras – ir vienas iš dviejų gyvų likusių gamyklos buvusių direktorių, kurių iki 1999-ųjų buvo šeši.
„Buvau jaunas inžinierius po studijų, kai mane paskyrė dirbti į Panevėžį. Čia trejus metus triūsiau meistru gamybinių įmonių kombinate. Panevėžio trestas tuomet statė naują betono gamyklą, tačiau iki statybos pabaigos net minties neturėjau, kad man teks jai vadovauti“, – prisimena iš Kupiškio kilęs, jau daug metų Vilniuje gyvenantis A. Čiurlys.
„Labai nenorėjau tų pareigų, dar neturėjau patirties, supratimo, juk tik treji metai po mokslų. O čia visa gamykla ir dar nebaigta statyti. Bet buvau primygtinai spaudžiamas ir teko sutikti. Miesto vadovai įkalbinėdami net pateikė pavyzdį, kad Šiaulių dviračių gamyklai žmogus vadovauti ėjo iš karto iš universiteto“, – sako buvęs gelžbetonio gamyklos direktorius.
Pirmieji metai, anot jo, vadovo poste buvo itin sunkūs: teko patirti daug vargo tęsiant pačios gamyklos statybą bei tenkinant milžinišką betono skiedinio poreikį mieste.
„Betonvežių tada dar nebuvo. Savo produkciją į statybas veždavome savivarčiais sunkvežimiais. O žvyrą gamybai gabendavomės iš Karsakiškio karjerų – mano vadovavimo metais kas dieną iš jų pilnos žvyro atvažiuodavo 10 mašinų. Nespėdavome betono gaminti, kiek jo reikėjo patiems ir miestui“, – pasakoja A. Čiurlys.
Statybos ministro įsakymu nauja gamykla tada buvo pavaldi Panevėžio statybos trestui ir turėjo tenkinti jo poreikius. „Po truputį, po truputį išjudėjome“, – sakė pašnekovas.
Gelžbetonio gamyklai iš pradžių nepajėgiant pagaminti viso reikalingo betono kiekio, buvo nuspręsta statyti naują jos mazgą. Tačiau produkcijos poreikis vėliau mažėjo ir statybos sustojo.
„Kuo toliau, tuo labiau betono tiek nebereikėjo – galų gale senoji gamykla tapo nebenaudinga ir sustojo. Ji pateko į privačias rankas, paskui ekonominė krizė, Lietuvai užteko Vilniaus betono gaminių, o Panevėžys tapo nebereikalingas“, – teigia pirmasis minėtos gamyklos vadovas.