Architektas urbanistas Vytautas BUINEVIČIUS, kartu su kolegomis pradedantis dirbti su viena bendrijų rengiant daugiabučio kiemo sutvarkymo projektą, interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ sakė įsitikinęs, kad kvartalinės renovacijos sėkmė visų pirma priklauso nuo savivaldybių ir gyventojų bendradarbiavimo bei kokybiškų sprendimų.
– Kodėl reikalinga kompleksinė renovacija? Kaip ją pradėti?
– Kompleksinis planavimas būtinas norint efektyviai spręsti erdvinio planavimo, socialines ir inžinerines gyvenamųjų rajonų problemas. Taip galima strategiškai numatyti investicijas, planuoti jų atsiperkamumą, sutaupyti, tarkime, infrastruktūros įrengimo sąnaudų ar netgi uždirbti įgyvendinant kokybiškus naujus projektus. Kompleksinis planavimas būtinas ir tam, kad būtų užkirstas kelias chaotiškam kiemų privatizavimui, tvorų tvėrimui ne vietoje bei naujoms statyboms, menkinančioms aplinkos kokybę.
Pradėti reikėtų nuo konkrečių tikslinių teritorijų vizijų, pereiti prie skirtingų ir drąsių pilotinių projektų. Tokių projektų metu galima išbandyti įvairias strategijas, taikyti novatoriškus planavimo ir projektavimo metodus, nes vieno paprasto, viskam tinkamo recepto paprasčiausiai nėra.
Kol kas pradžia sunki ir lėta. Tačiau visuomet taip būna, kai trūksta patirties ir žinių, sisteminių pokyčių bei politinių sprendimų. Vis dėlto džiugu, kad kvartalinės renovacijos projektai, nors ir iš lėto, pradedami įgyvendinti didžiuosiuose šalies miestuose. Bene labiausiai jie pasistūmėję Vilniuje, Žirmūnuose.
– Dabartinis daugiabučių modernizavimo modelis orientuotas į pastatų energinio efektyvumo didinimą. Iš esmės sutariama – to nepakanka, kad senieji mikrorajonai vėl taptų patrauklūs. Visų pirma – jaunoms šeimoms.
– Daugelis senųjų mikrorajonų jau dabar gana patrauklūs dėl sąlygiškai nedidelių nekilnojamojo turto (nuomos) kainų. Globaliau žiūrint, mikrorajonų patrauklumas, ypač jaunoms šeimoms, svarbus kaip alternatyva naujai statomiems priemiesčių kvartalams, kurie prisideda prie pavojingo, brangaus ir netvaraus miestų išskydimo (ang. urban sprawl).
Galimi keli gyvenamųjų rajonų gaivinimo scenarijai. Vienas jų – planavimo politika, kurios tikslas – transformuoti dalį mikrorajonuose esančio butų fondo į socialinį būstą, orientuotą į jaunas šeimas. Tam reikėtų išpirkti dalį privačių būstų. Toks modelis atsipirktų greičiau, jeigu būstai būtų konsoliduojami, t. y. išperkami visi vieno pastato butai, namas kapitališkai renovuojamas ir perduodamas socialinį būstą administruojančiai savivaldybės įmonei. Kitas būdas – parama, pavyzdžiui, lengvatinių paskolų suteikimas jaunoms šeimoms įsigyjant pirmąjį savo būstą senuose daugiabučiuose.
Kalbant apie erdvinį planavimą, svarbu užtikrinti greitą ir patogų susisiekimą su gyvenamaisiais rajonais ir viešuoju transportu, ir dviračiais, tokiu būdu sprendžiant automobilių statymo problemą. Taip pat svarbu gerinti kasdienių paslaugų tinklą ir kokybę, gyvenamuosiuose rajonuose integruoti naujas funkcijas, stiprinti infrastruktūros bei viešųjų erdvių kokybę.
Trūksta ir naujos būsto tipologijos. Yra keletas gerų pavyzdžių, tarkime, Vilniuje, Karoliniškėse, kur neužstatytose teritorijose greta senųjų daugiabučių statomos sublokuotų namų eilės ar kiti neaukšti naujų tipų daugiabučiai. Jų pirmuosiuose aukštuose įrengtos komercinės patalpos.
– Pastaruoju metu pasigirdo specialistų nuogąstavimų, esą atnaujinant pavienius daugiabučius namus, o ne ištisus kvartalus gali tekti spręsti dar vieną – estetinę problemą.
– Vertinant įgyvendintus renovacijos projektus pasigirsta nuomonių, kad pastatų eksterjero sprendimai – pernelyg skirtingi, kad galbūt reikėtų juos unifikuoti ar kaip nors derinti. Mano nuomone, šiuo etapu neturėtume per daug dėl to nuogąstauti ir kaip nors komplikuoti tik pradedantį įsibėgėti renovacijos procesą. Normalu, kad pradėdami naują statybos sritį iš pradžių eksperimentuojame, taikome įvairius architektūrinius ir inžinerinius sprendimus. Tačiau iš tiesų turime spręsti, kaip apskritai užtikrinti architektūros ir statybos sprendimų bei naudojamų medžiagų kokybę, jų ilgaamžiškumą, kokie kontrolės mechanizmai padėtų nuolat kelti kartelę.
Kalbant vien apie estetinį vientisumą, pasižiūrėkime į naujai plėtojamus sėkmingus daugiabučių kompleksų projektus, kuriuose kaip tik stengiamasi diferencijuoti architektūros išraišką. Nors tokie sprendimai neretai padidina investicijas, projektai dėl savo išskirtinumo pirkėjams yra daug patrauklesni.
– Ar tipiniai kraštovaizdžio architektūros sprendimai padėtų išspręsti daugiabučių kiemų problemas?
– Numatant kompleksinę renovaciją svarbu turėti aiškią, preciziškai suprojektuotą struktūrą kvartalo lygiu. Būtina ir bendra, su suinteresuotomis šalimis suderinta, koordinuotai vykdoma vizija.
Vis dėlto į kiekvieną kiemą viešųjų erdvių projektuotojai, architektai ir kraštovaizdžio specialistai turėtų žvelgti atskirai. Technokratiškų unifikuotų sprendimų mes jau paveldėjome pakankamai.
Ir šiuo metu gyventojams didelį susirūpinimą kelia savivaldybių iniciatyva – naujų automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas senuose mikrorajonų kiemuose. Nuogąstavimai visiškai pagrįsti, nes įgyvendinus šiuos planus tiesiog nebeliktų vietos žaliesiems plotams, esamiems želdynams ar vaikų žaidimų aikštelėms.
Žaliosios erdvės, subrendę medžiai ar kiti želdynai senuosiuose gyvenamuosiuose rajonuose ypač vertingi – palyginkite su naujai pastatytais kur kas didesnio užstatymo tankumo, intensyvumo ir abejotinos statybos kokybės daugiabučių kvartalais.
Sutvarkyti daugiabučių kiemus nėra utopinis uždavinys. Tam netgi nereikia labai didelių investicijų, turint omenyje, kiek gyventojų jais naudojasi. Tereikia protingai, atsižvelgiant į šiandienos žmonių poreikius iš naujo pergalvoti galimas kiemų zonas, selektyviai sutvarkyti želdynus, prieigas prie pastatų, ten, kur įmanoma, labai apdairiai ir pamatuotai, neapkraunant kiemų praplėsti automobilių stovėjimo aikšteles, sužymėti stovėjimo vietas, įrengti apšvietimą.
Labai svarbu ne tik sutvarkyti esamus, bet ir įrengti naujų pėsčiųjų takų, vedančių į viešojo transporto stoteles ir naujai atsiradusius paslaugų centrus. Visa infrastruktūra turėtų būti pritaikyta dviratininkams ir neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms, taigi svarbu atsisakyti šaligatvių bortelių, laiptų, ne vietoje statomų automobilių, tampančių kliūtimis.
– Lietuvoje įprasta manyti, kad daugiabučių namais ir jų kiemais privalo rūpintis savivaldybė. Vis dėlto koks galėtų būti gyventojų vaidmuo rengiant daugiabučių aplinkos tvarkymo projektus?
– Rengiant daugiabučių kiemų tvarkymo projektus ypač svarbu, kad architektai, kraštovaizdžio specialistai dirbtų kartu su gyventojais, bendrijų atstovais, ieškotų ir rastų sprendimų, priimtinų didžiajai daugumai žmonių. Tai nelengva užduotis projektuotojams, ir šiuo metu mums trūksta tokiu principu gebančių dirbti specialistų. Galų gale patiems gyventojams tai irgi yra iššūkis. Vis dėlto turime išmokti dirbti kartu, kitos išeities nėra. Gyventojai turi pasijusti savo kiemo šeimininkais ir dalyvauti priimant konkrečius sprendimus, kitaip bus sunku vėliau juos įtikinti prižiūrėti savo aplinką, o tai reikalauja didžiausių sąnaudų.
Kaip tik šiuo metu kartu su architektų komanda MAY Vilniuje pradedame dirbti su viena bendrijų. Drauge su gyventojų atstovais rengiame vieno Karoliniškių gyvenamajame rajone esančio daugiabučio kiemo sutvarkymo viziją ir projektinius sprendinius. Šis projektas – vienas pirmųjų tokio tipo projektų Lietuvoje, tačiau reikia pasirengti ilgam, daug kantrybės reikalaujančiam, tiesa, įdomiam procesui.
– Ar kvartalinės renovacijos sėkmė iš anksto prognozuojama aktyviausiai procese dalyvausiančioms savivaldybėms?
– Tokiems projektams reikia aiškios miesto valdžios pozicijos, apibrėžiant savivaldybės ir lokalios bendrijos kompetencijos ribas. Turi būti visiškai aišku: už kurią kiemo, kvartalo, rajono dalį atsakinga savivaldybė, kokią paramą ji gali suteikti, kokias iniciatyvas skatina, kokius sprendimus gali priimti viena ar kelios susivienijusios bendrijos, koks rajonų gyventojų vaidmuo.
Savivaldybės jau perleido dalį atsakomybės bendrijoms ir leido pačioms tvarkyti teritoriją 20 metrų atstumu nuo pastato. Tai geras paskatinimas gyventojams imtis iniciatyvos, o savivaldybės kasmet sutaupys dešimtis milijonų litų.
Mano nuomone, būtent daugiabučių gyventojai turėtų tapti pokyčių iniciatoriais. Juk labiausiai trūksta suvokimo, kad aplinka didele dalimi lemia ne tik jų būsto vertę, bet ir gyvenimo kokybę.
Yra kiemų, kur gyventojai jau daugelį metų išties pavyzdingai tvarkosi. Galbūt jiems kartais tiesiog pritrūksta specialistų pagalbos ar finansinės paramos. Savivaldybės irgi pagal išgales jau įrengė nemažai vaikų žaidimų aikštelių ir sporto priemonių. Žinoma, sertifikuoti įrenginiai dažnai neadekvačiai brangūs. Galbūt verta liberaliau į tai žiūrėti ir leisti pačioms bendrijoms įsirengti paprastesnius kiemo statinius, išvengiant sudėtingų reikalavimų ir specialių leidimų.
– Kol verda diskusijos, renovuoti ar griauti ypač susidėvėjusius daugiabučius, Kauno miesto savivaldybė apsisprendė nedelsti ir ėmėsi vieno avarinės būklės namo griovimo darbų.
– Vis dažniau kalbama, kad kai kurie pastatai yra pernelyg susidėvėję, neverti investicijų, tad reikėtų rimtai pagalvoti apie jų nugriovimą. Apie tai reikėtų kalbėti labai atsargiai ir pamatuotai, mat tokios šnekos gali visai be pagrindo išgąsdinti gyventojus ir atgrasyti nuo būsto renovacijos. Apskritai didelio masto griovimo darbai dažnai yra komplikuoti ir neatsiperka, daugiausia dėl to, kad kiekviename name didžioji dauguma butų – privati nuosavybė.
Galimybė nugriauti daugiabutį namą tampa kur kas realesnė, jeigu visas pastatas priklauso vienam šeimininkui. Kaune numatytas griauti objektas ir aplink jį esantis sklypas priklauso savivaldybei. Tačiau Lietuvoje tokie būstai sudaro maždaug 3 proc. Taigi visiems likusiems 97 proc. būstų toks sprendimas negali būti laikomas precedentu.
Būtina skrupulingai ir profesionaliai įvertinti ilgalaikę tokių sprendimų perspektyvą, kompleksiškai išstudijuoti konkrečius įvairių abejonių keliančius atvejus ir numatyti galimus įgyvendinimo scenarijus bei finansinius kompensavimo mechanizmus. Turint omenyje dabartinę ekonominę šalies situaciją, griovimas būtų pateisinamas tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jeigu pastato konstrukcijos kelia realų pavojų gyventojų saugumui, o alternatyvios kapitalinio remonto priemonės yra nepakankamos ar ekonomiškai nepagrįstos. Želvos gatvėje esančio daugiabučio atvejis – vienas tokių.
– Ko galime pasimokyti iš dabar vykstančio daugiabučių modernizacijos proceso?
– Kalbant apie senųjų daugiabučių modernizavimą, iš tiesų galima pasidžiaugti, kad procesas įgauna pagreitį. Jau mažai kam abejonių kelia renovacijos būtinumas ir atsiperkamumas. Spaudoje girdėti daug mažiau skandalingų istorijų ir skeptiškų pareiškimų. Mano nuomone, gyventojams ir administruojančioms institucijoms išmokus pirmąsias pamokas, modernizacijos sėkmei didelių kliūčių nėra.
Vis dėlto svarbu nuolatos įvertinti tai, ką padarėme, ir iš to pasimokyti. Pamatėme, kad sėkmingesni projektai yra tie, kuriuose problemos spręstos kompleksiškai, kur nebijota drąsesnių ir galbūt brangesnių architektūrinių sprendimų, kur naudotos kokybiškesnės statybos ir apdailos medžiagos.
Supratome, kad inžinerinis pastatų modernizavimas – labai svarbi ir reikalinga investicija netgi šalies energetinės strategijos požiūriu, tačiau pats laikas skirti dėmesio ir būsto erdvės kokybei gerinti. Tam pakanka nebrangių ir novatoriškų architektūrinių bei konstrukcinių sprendimų.
Galime pasimokyti iš sėkmingų užsienio pavyzdžių, tokių kaip, tarkime, architektų biurų „Stefan Forster Architekten“ ar „Druot, Lacaton & Vasall“ įgyvendintų renovacijos projektų. Reikia gerai išstudijuoti butų planavimo transformacijos galimybes, perskirstant vidaus patalpas ar net pergrupuojant butus, atsižvelgiant į pasikeitusius gyventojų poreikius.
Nauji ar rekonstruojami pastato elementai – balkonai, lodžijos ar erkeriai – vienas efektyvių būdų gerokai praplėsti butų plotą. Daug naujos kokybės pirmųjų aukštų gyventojams suteiktų kiemeliai ar terasos. Taigi daug ką galima padaryti, tiesiog reikia konkrečių sprendimų, reikalaujančių adekvačių investicijų.