Prie pat aerodromo esančioje Kyviškių kaimo Lakūnų gatvėje Arūnas viešojo aukciono būdu įsigijo penkis medinius poilsio namelius (dar vieną – vėliau iš privataus asmens), kurių plotas svyruoja nuo 25 iki 47 kvadratinių metrų.
Kaip „Delfi“ informavo Turto banko atstovai, už 47 kv. m namelį sumokėta 912 eurų, už 31 kv. m. – 850 eurų, už 25 kv. m – 2.150 eurų, už 33 kv. m – 850 eurų, už 45 kv. m – 9,1 tūkst. eurų, už 29 kv. m – 850 eurų.
„Kainos skirtumus lėmė statinių būklė bei skirtingas pardavimo laikotarpis“, – paaiškinama atsakyme.
Svarbu tai, kad visi nameliai buvo parduoti be žemės sklypų.
„Žemės sklypai priklauso privatiems asmenims – jie buvo privatizuoti iki Turto bankui 2014 metais iš Valstybės turto fondo perimant statinius. Aukciono sąlygose buvo nurodytos minėta aplinkybė, tad visi aukciono dalyviai ir besidomintis nameliais buvo informuoti apie situaciją“, – nurodė Turto bankas.
Galvojo, kad bus paprasčiau
Arūnas „Delfi“ sakė, kad prieš įsigydamas namelius situaciją išsiaiškino. „Aš pats, kaip ir daugelis šalies gyventojų, gyvenu daugiabutyje, kuris stovi ant ne man priklausančio žemės sklypo, tačiau tai netrukdo naudotis turtu pagal paskirtį. Analogiškai planavau naudotis šiais pastatais“, – sakė jis.
Iš esmės, su keturiais iš šešių namelių taip ir buvo. Tačiau dviejų sklypų savininkai Arūnui pradėjo trukdyti.
„Iš pradžių bandžiau derėtis ir susitarti taikiai, tačiau jie nusprendė apsitverti tvora ir manęs neįleisti“, – pasakojo Arūnas.
Daugiausiai problemų pašnekovui kilo su 65 metų amžiaus vyru, kuris, pasak Arūno buvo užėmęs jam priklausantį namelį.
„Atrodė garbaus amžiaus vyras, kuris buvo užėmęs tą namuką, kurį aš nusipirkau. Pusantrų metų leidau jam toliau naudotis, jis ten nuo 1992 metų gyvena. Tada jis pradėjo kelti šposus, pradėjo elgtis... Buvo kviesta policija, buvo pulta su grėbliu, labai nemalonu.
Paprašiau, kad leistų naudotis turtu, kurį įsigijau. Tada jis susirado bendraminčių, taip pat ir tą moterį. Jie pradėjo dalintis teisininkų patarimais. Aptvėrė sklypus ir padarė taip, kad aš nepatekčiau.
Beje, įsigyjant, niekas nesakė, kad tame name gyvena žmonės. Tik atėjus pas notarą buvo pasakyta, kad ten yra žmonės ir reikės juo iškeldinti“, – kalbėjo Arūnas.
Savo ruožtu Turto banko atstovai teigia, kad Arūnui parduotu turtu niekas nesinaudojo.
„Nameliai į Turto banko dispoziciją pateko po to, kai 2014 metais Turto bankas buvo sujungtas į Valstybės turto fondu. Iki to laiko juos panaudos pagrindais valdė Valstybinis turto fondas, kuris juos perėmė iš Krašto apsaugos ministerijos Dariaus ir Girėno aviacijos eskadrilės 1999 metais, po 2014 metų – panaudos pagrindais Turto bankas.
Periodu nuo 2014 iki 2018 metų minimi pastatai nebuvo nuomojami, perleisti panaudai ar kitaip eksploatuojami – jie buvo pardavinėjami viešojo aukciono būdu Turto banko“, – teigiame komentare „Delfi“.
Kadangi Arūno minimi kaimynai yra privatūs asmenys, „Delfi“ jų tapatybių neatskleidžia.
Kreipėsi į teismą
Turto banko atstovai dar nurodė, kad tai, jog pardavėjo teisės į žemės sklypus iki statinių pardavimo nebuvo nustatytos, neužkerta kelio pirkėjui, kaip naujajam statinių savininkui ir žemės sklypų savininkams teisės aktų nustatyta tvarka susitarti dėl poilsio nameliams eksploatuoti reikalingos žemės sklypų dalies naudojimo, o nepavykus pasiekti susitarimo, spręsti kilusį nesutarimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Kaip „Delfi“ sakė „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė, advokatė Daiva Čekanavičienė, jei situacijos nėra galimybės išspręsti taikiai ir susitarti dėl turto eksploatavimui reikalingo tarnaujančio daikto nuomos, daiktinių teisių ir pan., tokių statinių savininkas gali reikalauti teisės naudotis žemės sklypu, kuriame yra jam priklausantys statiniai, t. y. reikalauti nustatyti servitutą.
„Pirmiausia būtina pažymėti, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, pavyzdžiui, žemės sklypu, per kurį eina kelias (toliau – tarnaujantis daiktas), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tai gali būti, pavyzdžiui, namas, į kurį galima patekti tik per minėtą žemės sklypą (toliau – viešpataujantysis daiktas), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu, o jį nustatyti gali įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jei savininkai nesutaria, bet yra būtina nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti savo daiktą pagal paskirtį. Taigi servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai be kita ko turi įvertinti, ar servituto nustatymas yra vienintelė ir būtina priemonė užtikrinant viešpataujančio daikto savininko interesus“, – dėstė ji.
D. Čekanavičienė pažymėjo, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga abiejų nekilnojamojo turto savininkų interesų pusiausvyra.
„Ji pasiekiama laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo, reiškiančio, kad servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Pagal bendrą taisyklę nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas, o atlyginimas už nustatytą servitutą gali būti mokamas vienkartine ar periodine kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui.
Visais atvejais, nepriklausomai nuo kompensacijos mokėjimo būdo, tai reiškia, kad viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, kartu nepaneigiant ar neproporcingai neapribojant ir tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių“, – sakė ji.
Savo ruožtu „Cobalt“ vadovaujanti teisininkas Aušrys Šliavas pastebėjo, kad tokių situacijų kai žemės sklypo ir pastatų žemės sklype savininkai būna skirtingi ir pastatai įgyjami be aptartos teisės naudotis žemės sklypu, nors ir retai, bet vis dar pasitaiko.
„Ypatingai tai pasakytina apie atvejus, kai pastatai parduodami iš varžytinių išieškant jų savininkų skolas.
Nagrinėjamu atveju, Turto bankas, tikėtina, kad pats nesėkmingai bandęs susitarti su žemės, ant kurios stovi nameliai, savininkais dėl naudojimosi žemės sklypais, nuėjo lengviausiu keliu, palikdamas šią problemą išsispręsti namelių įgijėjams.
Todėl šiomis aplinkybėmis namelių įgijėjai pirmiausia turėtų bandyti geranoriškai susitarti su žemės savininkais. Nepavykus susitarti, galima pasinaudoti Civilinio kodekso suteikta galimybe kreiptis į teismą dėl servituto“, – komentavo jis.
Arūnas „Delfi“ sakė, kad būtent taip ir pasielgė.
„Aš juos abu į teismą padaviau dėl servitutų nustatymų. Laikinąsias apsaugos priemones teismas taiko, į vieną pastatą patenku. O kitas iki šiol užrakintas“, – pasakojo jis.
Pakso parašas
Besiaiškindamas Kyviškių kaimo istoriją, Arūnas aptiko ir daugiau keistenybių. Jis „Delfi“ pateikė kelis 2009 metais surašytus žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktus, kuriuose nurodoma, kad aptariamuose žemės sklypuose nėra kitiems asmenims priklausančių pastatų.
Arūnas tai vadino dokumentų klastojimu ir dėl to kreipėsi į policiją. Tačiau Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė, argumentuodamas, kad aptariamuose atvejuose nėra padaryta Baudžiamajame kodekse numatytų veikų.
Arūnas taip pat aiškinosi, kaip apskritai susidarė tokia situacija, kai privatiems asmenims priklausančiuose žemės sklypuose atsirado anksčiau valstybei priklausę pastatai.
Jis „Delfi“ pateikė 1990 metų dokumentą, kuriame prašoma atlikti aeroklubo poilsio namelių inventorizaciją. Šis dokumentas pasirašytas aeroklubo viršininko Rolando Pakso, vėliau išrinkto Lietuvos prezidentu ir po apkaltos iš posto nušalinto.