„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis Žinių radijo laidoje „Persona Grata“ dalijosi mintimis apie vis labiau populiarėjančius lietuvių investavimo būdus bei pasakojo, ar apsimoka pirkti būstus užsienyje.
Būstas Turkijoje – ne populiari vieta investicijai
Atostogas Turkijoje praleidęs N. Mačiulis dalinasi ne tik patarimais, bet ir savo asmenine patirtimi.: „Nepirkčiau ten buto niekada, dėl to, kad aš būdamas tam Antalijos regione jaučiausi, kaip būčiau Rusijoje, nors niekada gyvenime nesu buvęs Rusijoje ir neplanuoju ten važiuoti.“
Anot jo, visos parduotuvės, gatvėse matomi ženklai – parašyti rusų kalba. Viešbučių ir restoranų personalai taip pat kalba rusiškai, o didžiąją dalį turistų taip pat sudaro žmonės, kurie elgiasi ne itin kultūringai ir maloniai. Nenuostabu, kad toks atostogų praleidimo būdas patinka ne visiems, ką jau kalbėti apie rimtesnes investicijas.
„Visur visokių žmonių yra. Aš niekada nenoriu labai suabsoliutinti, bet pripažinkime, kad dabar yra milžiniška koncentracija rusų, kurie turi labai apribotas galimybes atsidurti Europos Sąjungoje, tai jie atostogauja ten. (...) Aš nenoriu to labai sieti prie tautybės. Yra ir lietuvių, ir latvių tokių“, – mintimis dalinasi ekonomistas.
Nors lietuviai vis dažniau yra linkę investuoti į butus užsienyje, tačiau, ekonomisto teigimu, lietuvių pamėgta Turkija nėra viena iš populiariųjų investicinių krypčių. Jo manymu, daugiau lietuvių dairosi į tokias kryptis kaip Ispanija, Kipras ar kiti gerai žinomi šilti kraštai.
„Aš niekad taip rimtai nesvarsčiau pirkti nekilnojamojo turto ne Lietuvoje. Ir net nesvarsčiau pirkti antro būsto. Gal kažkokiam gyvenimo etape buvo tokių pasvarstymų, bet dabar to nedarau. Turiu butą čia Vilniuje, man jo čia reikia, nes aš čia dirbu, šeima čia, vaikai. Tai yra pirmo būtinumo prekė. Bet niekad nesvarsčiau, kad gal reikėtų Lietuvos pajūryje ar prie ežero“, – dalinasi N. Mačiulis.
Nerijaus Mačiulio teigimu, nekilnojamojo turto prasme – Lietuvos pajūris smarkiai pervertintas. Nusipirkti būstą užsienio kurortuose, kaip Tenerifė, kainuoja panašiai tiek, kiek mūsų šalies kurorte. Anot N. Mačiulio, būstų Palangoje pirkimo tendencija ypač išaugo pandemijos laikotarpiu – žmonėms buvo patogu pakeisti aplinką. Akivaizdu, kad šias investicijas žmonės vis dažniau apsvarsto. Pasak ekonomisto, tai gali lemti ir viena pagrindinių problemų mūsų šalies kurorte. Tai – sezono trumpumas.
Tokią pat grąžą galima gauti ir lengvesniais būdais
Apskritai, anot N. Mačiulio, yra trijų rūšių būsto pirkėjai, kurie perka antrą būstą ne Lietuvoje arba Lietuvos pajūryje. Viena rūšis yra tie žmonės, kurie gali leisti sau ilsėtis du ar tris mėnesius per metus, žiemoti užsienyje ar tiesiog laikinai ten pagyventi.
„Čia yra tokia dalis investuotojų, kuri neskaičiuoja investicinės grąžos, jiems reikia turėti nuosavą būstą, kuriame galėtų praleisti žiemą šiltame krašte arba gali leisti sau kas dvi savaites ten važiuoti“, – teigia ekonomistas.
Anot jo yra ir kita rūšis, kuri nusiperka sau antrą būstą užsienyje, neplanuoja ten gyventi, gal tik kartais apsilankyti ir supranta, kad tai niekaip jiems neatsipirks, todėl planuoja susirasti operatorių ir vykdyti to būsto nuomą. Tokiems investuotojams tenka skaičiuoti, ar toks modelis teiks jiems finansinę naudą bei grąžą.
„Jie turi suskaičiuoti, kiek savaičių per metus bus užimtas, išnuomotas tas būstas. Ar dvidešimt, ar trisdešimt, ar keturiasdešimt, priklausomai nuo valstybės ir nuo vietos, ir kokią jie gaus grąžą. Jeigu ta grąža bus būsto 7-8 proc. kainos per metus – tai jau yra normali nuomos grąža“, – teigia ekonomistas.
„Bet jeigu tu perki tik sau ir planuoji būti ten mėnesį, tada tau yra daug pigiau išsinuomoti. Ir aš dėl to visuomet, kai važiuoju atostogauti nuomojuosi būstą“, – aiškina N. Mačiulis. Tokį ekonomisto sprendimą lėmė ir noras pamatyti pasaulio įvairovės, ir tai, kad nuomoti yra pigiau nei būstą įsigyti, nes nuosavo būsto nuomos grąžą nėra pakankama.
„7-8 proc. grąža yra pakenčiama, bet tokią grąžą gali gauti su daug mažesnėm pastangom“, – teigia ekonomistas.
Anot ekonomisto, tokią grąžą, kuri įprastai gaunama iš būsto nuomos, gali suteikti ir kitos investavimo sritys, pavyzdžiui, įmonių obligacijų pirkimas, sutelktinio finansavimo platformos ir panašiai.
„Tau nereikės nei nuoma rūpintis, nei tapetų perklijavimu, nei sudaužytais baldais – niekuo. Tai yra didžiulis darbas, mano supratimu, nusipirkti būstą, rūpintis juo“, – teigia ekonomistas.
Tačiau yra pastebima, kad į tokias investicijas žmonės žiūri kur kas atsargiau.
„Lietuvoj finansinis raštingumas yra labai mažas. Taip – ten yra didesnė rizika. Tu skolini asmeniui, kuris gali nesugrąžinti. Tu gali draustis nuo to, bet irgi priklauso ar grįš tau pinigai nuo to, ar tą įmonė, ta platforma išgyvens. Tol, kol viskas gerai yra viskas gerai. Aišku, kad čia yra rizikos, nes daugelis turbūt nesupranta, kad visur gyvenime, kai kalba eina apie investiciją, grąža yra proporcinga rizikai. Tau niekas negali pasiūlyti 30 procentų metinės grąžos ir pasakyti, kad rizika yra minimali. Čia tik sukčius gali taip pasakyti“, – teigia ekonomistas.
„Taip, jeigu tai yra maža grąža – investuoji į Lietuvos Vyriausybės vertybinius popierius – gali uždirbti dabar jau gal 3-4 procentus metinės grąžos. Rizika yra artima nuliui. Artima nuliui yra tikimybė, kad valstybė negrąžins tau tų pinigų. Pasidedi indėlį, keli procentai palūkanų normos irgi rizika artima nuliui, o net ir, blogiausiu atveju, yra indėlių draudimas, kurį užtikrina valstybė. Bet kas yra negerai, tai, kad lietuviai iš tiesų jie turėtų diferencijuoti savo investicijas. Yra bazė, kažkokia dalis, kur yra saugiausi instrumentai. Tada turi kažkiek investuoti į ilgalaikius vertybinius popierius, akcijas, obligacijas, galbūt nekilnojamąjį turtą tie, kas turi daugiau pinigų.
Nebūtina pirkti butą Turkijoj, Tenerifėj ar Italijoj, tu gali nusipirkti nekilnojamojo turto fondo vienetų. Yra ir tokiu alternatyvų. Nereikia turėti 100 000 ar 200 000 eurų, kad tu galėtum investuoti į nekilnojamąjį turtą“, – teigia ekonomistas.
Investicijas svarbu paskirstyti
Ekonomistas taip pat išskiria principus, kurie svarbūs investuojant į nekilnojamąjį turtą.
„Kalbant apie investicijas, visą laiką svarbus yra diversifikavimas. Pirmasis principas – rizika proporcinga grąžai. Antrasis principas – diversifikavimas. Jeigu viską sumesi tik į Vilnių arba tik į Palangą, na yra rizika, kad vienas ar kitas segmentas nuvertės. Pavyzdžių yra. Šiaip jau jeigu žiūrėti ilgą laikotarpį – nekilnojamas turtas visada visur brangsta. Čia aišku dabar pastarieji trys metai buvo visiško klestėjimo, kur beveik visuose Lietuvos miestuose būstas pabrango 50 procentų. Dabar matome kainų stagnaciją, galbūt kažkiek sumažės, bet labiau veikia palūkanų normų šuolis, o ne tos geopolitinės ar kažkokios mažos tikimybės didelių įvykių sukrėtimai“, – teigia N. Mačiulis.
„Šiuo metu, Ispanijoje nekilnojamas turtas yra maždaug dvidešimt procentų pigesnis nei buvo 2007 metais, nei buvo prieš penkiolika metų.“, – teigia N. Mačiulis. Anot jo, per pasaulinę finansinę krizę kainų burbulas išsipūtė, vėliau sprogo, prieš penkerius metus kainos vėl pradėjo kilti, tačiau dar vis nepakilo iki to lygio, kuris buvo 2007 metais.
Dar vienas pavyzdys – Japonija. Anot ekonomisto, Japonijoje yra nekilnojamojo turto objektų, kurie šiuo metu yra pigesni nei buvo prieš trisdešimt metų. N. Mačiulio teigimu, tai, kaip Japonija valdo savo finansus, yra atskira, daug laiko ir dėmesio reikalaujanti tema. Finansų valdymas ten yra visai kitoks nei mūsų šalyje.
„Lietuviai turi tokią nuomonę, kad nekilnojamas turtas tik brangsta. Truputėlį buvo apskaptuota ir apšlifuota ta nuomonė 2008-2009 metais, kuomet nukrito nekilnojamojo turto kainos trečdaliu, bet dabar, vėlgi, mes esame tam kelyje, kur geriausia investicija yra nekilnojamas turtas. Tai taip nėra“, – teigia N. Mačiulis.
„Aš dar noriu paminėti trečią investuotojų į nekilnojamąjį turtą porūšį. Tai yra tie, kurie neskaičiuoja investicinės grąžos, neskaičiuoja nuomos grąžos, neskaičiuoja ar čia fundamentali vertė to namo du milijonai ar du su puse milijono. Jie mato objektą, kuris padarys juos laimingus. Gal pusmetį, gal metus, o gal ilgiau. Jie nori matyti tą vaizdą per miegamojo langą, nori galėti sausio mėnesį ten nuvažiuoti ir jiems neįdomu visi kiti dalykai“, – teigia ekonomistas. Anot jo, yra vis daugiau žmonių, kurie gali taip elgtis ir neskaičiuoti savo pinigų.
„Aš nekilnojamo turto neperku ne dėl to, kad neišspausčiau, gal ir sugebėčiau perdėlioti savo pinigų srautus ir investicijas, bet dėl to, kad aš nematau ten pakankamos grąžos ir dėl to, kad manęs nepadarytų laimingesniu nekilnojamas turtas vienoj ar kitoj jūros pakrantėj“, – teigia ekonomistas N. Mačiulis.
Visą pokalbį galite klausyti paspaudę čia.
