Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodo, kad remiantis prognozėmis, 2050-aisiais metais trečdalis šalies gyventojų bus vyresni nei 65 metų amžiaus. Dėl to 2018 m. Seimui priimant Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją numatyta, kad reikės plėsti savarankiško gyvenimo ir dienos centrų senjorams tinklą, suteikti daugiau galimybių vyresnio amžiaus asmenims integruotis į visuomenę.
Tuo pačiu šias prognozes seka ir nekilnojamojo turto (NT) vystytojai, kuriems senjorų globos namai galėtų tapti dar viena veiklos kryptimi.
Dalis vystytojų jau skaičiuoja atsiperkamumą, braižo projektus
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius matydamas tai, kad Lietuvos visuomenė yra viena iš labiausiai senstančių, nė neabejoja, jog senolių globos namai taps įdomia NT klase. Užsienio šalyse tokių pavyzdžių jau daugiau. Anot jo, šių projektų niekas nevadina senelių namais, veikiau „gyvenimas gaunant pagalbą“.
„Tai objektai, kuriuose galima oriai gyventi, gauti tam tikras specifines paslaugas. Šiuo metu jų tikrai nėra daug, jie išsibarstę po Lietuvą. Esu matęs analizę, kur daugmaž apibendrinta, kas Lietuvoje darosi: tai yra kelioliką lovų turintys objektai, įsteigi daugiau privačia iniciatyva ir rajonuose, o didmiesčiuose tokių stambių projektų vystytojai dar nesiima, bet puse lūpų apie tai jau yra kalbama. Kiek žinau yra planuojančių ir net projektuojančių tokius objektus, bet dar neturiu teisės ir galimybės atskleisti, kas tai daro“, – teigė M. Statulevičius.
Pasak jo, užsiimant tokių projektų plėtra susiduriama su keliais pagrindiniais iššūkiais. Pirmiausia, ši turto klasė apima specifines paslaugas, reikia darbuotojų, kurie teiktų slaugos ir panašias paslaugas. Pastarųjų atlyginimams reikia nemažai finansų. Specifinėms paslaugoms taip pat reikia ir specialios įrangos, kuri vėlgi yra brangi.
„Atsiperkamumas nėra toks didelis. Kol nėra valstybės paramos arba pagalbos, tokius modelius dėlioti, kad jie būtų finansiškai patrauklūs, tvarūs ir užtikrintų ilgalaikę grąžą, yra rizikinga. Užsienyje yra įvairių modelių, pavyzdžiui žmonės užrašo arba parduoda savo turtą ir keliasi į tokius objektus gyventi, o vystytojas prisiima riziką, priklausomai nuo to, kiek tas žmogus gyvens, kokią naudą gaus iš to turto, ilgiau ar trumpiau tuo žmogumi reikės rūpintis.
Galbūt reikėtų dar luktelti atsiradimo ar atėjimo specializuotų operatorių, kurie turi patirtį ir žinias iš užsienio, ir tas žinias galėtų pritaikyti Lietuvoje, nes verslas dar nėra pasiruošęs vykdyti tokius specifinius projektus. Bet, kiek žinau, kai kurie iš didesnių vystytojų jau darosi skaičiavimus, vertinimus ir planuotų tokius projektus šalia didžiųjų Lietuvos miestų, regionuose. Gal nelabai greitoje perspektyvoje, bet 3–5 metų distancijoje tokie projektai, matyt, atsiras“, – prognozuoja M. Statulevičius.
Jis prideda, kad vertinant iš ekonominės perspektyvos, kol kas greičiau grąžą gauni iš įprastų objektų, kaip gyvenamųjų daugiabučių statyba. Bet su laiku rinka atsivers ir įdomesniems projektams.
Kitas aspektas, kurį būtina ištirti prieš imantis tokių projektų, kiek rinkoje yra norinčių ir galinčių sau leisti tokį gyvenimą.
„Manau, kad didžiosios paslaugų dalies ir komforto valstybė nekompensuos, nebent dalį sveikatos priežiūros paslaugų, vaistų. O už visą kitą komfortą reikės susimokėti ar iš savo pensijos, ar sukauptų lėšų, ar pardavus brangesnį NT. Tai tokie objektai skirti bus tam tikram siauram ratui, galinčiam įpirkti, naudotis tuo“, – svarsto LNTPA direktorius.
Apie kintančias tendencijas Europoje kalba ir nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis. Jis teigia dar prieš kelis metus pastebėjęs, kad investuotojai Skandinavijoje savo kapitalą nukreipė į pensionų statybą. Pasak jo, tik laiko klausimas, kada tai ateis į Lietuvą.
„Pagrindinė kliūtis ir priežastis, kodėl mes ar kitos įmonės, kurios investuoja į NT to nedaro, yra tai, kad šiandien senjorai nėra finansiškai pajėgūs susimokėti už priežiūrą, už gyvenimą tokiuose pensionuose. Pensijos iš tikrųjų yra labai mažos. Socialinio draudimo išmokos Vakarų šalyse prisideda prie skatinimo tokio gyvenimo būdo, kada žmonės paskutinį savo gyvenimo etapą praleidžia kitokioje aplinkoje, bendruomenėje, kurioje yra panašaus amžiaus žmonės. Jie gauna ne tik paslaugas, bet ir medicininę priežiūrą, gali bendrauti, organizuojami įvairūs renginiai. Iš tikrųjų tas paskutinis gyvenimo etapas būna ženkliai kokybiškesnis nei vienam žmogui gyvenant bute, kuomet jau reikia kažkokios pagalbos ir konsultacijų iš gydytojų ar medikamentų.
Aš manau, kad penkių metų (kol atsiras tokių projektų – DELFI) tikrai reiks palaukti, nes yra dar vienas faktorius. Kol kas rinkoje yra labai patrauklios investicijos į gyvenamą būstą. Bet viskas keičiasi. Prieš dvejus metus labai gerai atrodė investicijos į biurus. Šiais metais jau matome, kad biurų rinka atvėso. Kaip pasikeis situacija rinkoje, atvės būsto rinka, investuotojai pradės ieškoti kitų galimybių, kur investuoti. Tada, matyt, viena iš tų galimybių ir bus tokie pensionai“, – teigia A. Avulis.
Jis skaičiuoja, kad priklausomai nuo paslaugų lygio ir to, ar žmogus gyvena kambaryje vienas, visa tai žmogui gali atsieiti nuo maždaug 500 iki net kelių tūkstančių eurų per mėnesį. Dėl to šiai dienai didžioji dalis senjorų tokioms paslaugoms neturi finansų. A. Avulio teigimu, valstybės pagalba šiuo klausimu – itin svarbi.
„Šiai dienai tai yra epizodiniai atvejai, kada žmonės naudojasi tokiomis paslaugomis, bet akivaizdu, kad jų reikia. Gyvenimo būdas keičiasi, anksčiau vaikai gyvendavo su tėvais, o dabar tai nėra labai populiaru. Gyvenant atskirai gyventi pensinio amžiaus žmonėms pakankamai dažnai reikia priežiūros, reikia pagalbos ir geriausias sprendimas yra tokie pensionai, bet jų plėtra šiandien dienai kiek rizikinga investuotojo požiūriu. (…) Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mano mama per metus gauna kažkiek dienų ar savaičių, kuomet gauna kompensaciją. Tai stipriai palengvina. Ir jeigu tokios paramos būtų daugiau, manau, kad tai paskatintų tokius investuotojus kaip aš daugiau ir aktyviau investuoti“, – pasakoja A. Avulis.
„Hanner“ valdybos pirmininkas prideda, kad užsienyje jau yra tam tikrų patikrų, kurios padeda ir būstą norintiems įsigyti, ir tuo pačiu senjoras dėl papildomų pajamų.
„Prieš kelis metus minėjau tokią priemonę, kai senjorai gali parduoti savo būstą, bet jame pasilieka gyventi iki savo gyvenimo pabaigos. Yra mokama mėnesinė išmoka, ji būna maždaug panašaus dydžio kaip ir pensija, tada senjorų pajamos padvigubėja, gyvenimo kokybė irgi pagerėja. Būtų galima apsvarstyti kokią priemonę, kad tie, kurie turi privatų būstą, pardavus tą būstą pinigus galėtų panaudoti, pavyzdžiui, pensionų nuomai“, – svarstė A. Avulis.
Pašnekovas patikina manantis, kad ateis toks metas Lietuvoje, kai senjorai turės pakankamai pajamų gyvenimui pensionuose.
Pasigenda pagalbos finansuojant ir profesionalių paslaugų teikėjų
Kiti NT vystytojai taip pat tvirtina, kad tokių projektų realizavimui reikėtų papildomų finansinių šaltinių, o taip pat ir profesionalių operatorių, kurie galėtų jau pastatytus projektus perimti ir teikti paslaugas.
„Ši tema mums yra labai įdomi, tačiau Lietuvoje yra labai keistas senolių globos finansavimo modelis. Jam pasikeitus ir atsiradus galimybei valstybei ko–finansuoti senolių globą, tokius projektus planuojame vystyti“, – DELFI teigia „Eikos“ generalinis direktorius Domas Dargis.
„Lietuvoje žmonės, keičiantis amžiui ir poreikiams, dažniausiai vis tiek lieka gyventi tame pačiame būste, nebeatitinkančiame jų poreikių, arba persikelia į tradicinius slaugos namus, o tai sukelia nemažą stresą. Deja, bet dar trūksta aiškių ir skaidrių instrumentų, valstybės iniciatyvų, galinčių užtikrinti „tarpinio“ būsto varianto – senjorų namų – atsiradimą ir paskutinį būsto keitimą, todėl kol kas tokių projektų perspektyvos – miglotos, kyla abejonių, ar žmonės jais pasitikėtų“, – komentuoja „Citus“ vadovas Mindaugas Vanagas.
Anot jo, Lenkijoje senjorų namai jau nebėra naujiena, o štai Latvijoje buvo bandymų įgyvendinti tokią idėją, tačiau tai kol kas netapo proveržiu.
„Tie patys operatoriai ieškojo galimybių ir Lietuvoje, tačiau realizuoto projekto kol kas neatsirado. Vieni pagrindinių senjorų apgyvendinimo flagmanų yra japonai ir prancūzai.
Kol kas Lietuvoje aktyviai neieškoma naujų nišų, todėl neatsiranda operatorių, o valstybės skatinimas taip pat nepakankamas. Manau, kad 1–3 metų perspektyvoje galėtume pamatyti pirmuosius pavyzdžius“, – svarsto M. Vanagas.
Pašnekovas taip pat svarsto, kad padėti galėtų ir tai, jei senjorai sutiktų savo turimą būstą išnuomoti ir iš to gautų papildomų pajamų.
Ministerija skatins savarankišką gyvenimą
Šiuo metu galioja toks finansavimo modelis, kad mokesčio dydis už gyvenimą senolių globos namuose apskaičiuojamas pagal asmens pajamas ir jo turimą turtą, nepriklausomai nuo to, ar paslaugos teikiamos valstybės, savivaldybių ar privačiose socialinės globos įstaigose.
„Mokėjimas už ilgalaikę socialinę globą neturi viršyti 80 proc. asmens pajamų. Jeigu asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, 100 procentų šios kompensacijos skiriama mokėjimui už ilgalaikę socialinę globą padengti. Taip pat nustatant asmens finansines galimybes mokėti už ilgalaikę socialinę globą atsižvelgiama į asmens turimą turtą. Asmenims, kurių turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis per mėnesį padidėja vienu procentu, skaičiuojant nuo turto vertės, viršijančios normatyvą. Skirtumą tarp socialinės globos kainos ir asmens mokėjimo už socialines paslaugas dengia savivaldybė iš savo biudžeto lėšų arba iš valstybės biudžeto dotacijų, kurios skiriamos asmenų su sunkia negalia (senukų su sunkia negalia taip pat) socialinei globai finansuoti.
Ministerija pateikia Socialinių paslaugų priežiūros departamento duomenimis. Pagal juos šiuo metu vidutinė socialinės globos senyvo amžiaus asmenims kaina siekia apie 652 Eur, senyvo amžiaus asmenims su sunkia negalia – 754 Eur.
„Pavyzdžiui, asmuo gauna vidutinę pensiją 319 Eur ir jam paskirta nuolatinės pagalbos (priežiūros) tikslinė kompensacija, kurios dydis yra 123 Eur. Asmuo už ilgalaikę socialinę globą turės sumokėti ne daugiau 378 Eur (255+123)”, – pavyzdį pateikia ministerija.
Kaip jau minėta, Seime 2018 m. buvo priimta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategija. Anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, yra numatytos priemonės plėtoti integralią pagalbą senoliams namuose, plėsti savarankiško gyvenimo ir dienos centrų senjorams tinklą, išnagrinėti geriausią ES šalių praktiką, kaip geriausia tvariai finansuoti ilgalaikę slaugą bei ketinama remti NVO projektus, skirtus senelių lankymui, ypač kaimiškose vietovėse bei bendrų su jaunimo savanoriais veiklų finansavimui.
Iš iškeliamų tikslų matyti, kad prioritetu tampa senolių gyvenimas savarankiškai, o ne skatinimas rinktis senjorų globos namus.
„Ypatingas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų bendruomenėje plėtrai, kad paslaugos senyvo amžiaus asmenims būtų suteiktos kuo anksčiau ir kuo arčiau gyvenamosios vietos, suteikiant galimybę garbaus amžiaus senoliams kiek įmanoma ilgiau likti savarankiškiems ir gauti pagalbą savo namuose ar savarankiško gyvenimo namuose, o ilgalaikė socialinė globa socialinės globos namuose būtų tik paskutinė alternatyva“, – nurodo ministerija.
Visgi ministerija neatmeta, kad senelių globos namų poreikis didės. Tikimasi, kad tuomet atsiras ir verslo atstovų, „galinčių statyti ir įkurti senelių socialinės globos namus, kuriuose senoliai gyventų oriai“. Šiuo metu socialinių paslaugų poreikį savo teritorijose turi prižiūrėti savivaldybės ir atitinkamai į jį reaguoti.
Ministerija mato galimybę daugiau senolių globos namų įrengti jau iš dalies paruoštoje infrastruktūroje – buvusiuose vaikų globos namuose.
„Iškėlus vaikus į bendruomeninius vaikų globos namus, lieka buvusių didelių vaikų globos namų patalpos. Šios patalpos gali būti sėkmingai panaudotos senelių globos namų įkūrimui, pavyzdžiui, Panevėžio A. Banzos kūdikių ir vaikų globos namų patalpose jau veikia socialinės globos namai senyvo amžiaus asmenims“, – rašoma atsakymuose DELFI.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2018 m. veikė 126 įvairaus pavaldumo senų žmonių socialinės globos įstaigos, jose iš viso – 6324 vietos. Palyginimui, 2018 m. Lietuvoje gyveno 630 522 pensinio amžiaus žmonių.