Pavojų keliantiems statiniams nugriauti valstybė pinigų neturi, todėl tikimasi Europos Sąjungos pagalbos.
Panevėžio rajono savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Vidmantas Jokubaitis sako, kad savininkų neturintys pastatai dažniausiai atsiranda tolimiausiose rajono vietose.
„Šį procesą reguliuoja rinka. Ieškoti arčiau miesto esančių pastatų šeimininkų tenka retai, nes po kiekvienu pastatu yra žemės, o netoli miesto ji vertinga, – apibūdina specialistas. – Jei pastatas lieka be savininko, net jo nemačius galima numanyti, kad gyventi nebetinkamas.“
Šeimininkų dažnai nebeturi menkavertės sodybos, kurios sovietiniais metais priklausė kolūkiams.
„Juose gyvenę žmonės sodybų kažkodėl neprivatizavo, o jiems mirus jos liko niekam nereikalingos, – vieną iš situacijų apibūdina V.Jokubaitis. – Šios sodybos dažniausiai yra sunkiai privažiuojamose vietose – pamiškėse, vidury laukų, todėl paveldėtojų nežavi.“ Tačiau neatlygintinai perduoti pastatų rajono Savivaldybei jie nenori. Be gyventojų likę pastatai griūva, tinkamas statybines medžiagas išnešioja vagys. Savininkams nereikalingų pastatų, kuriuose būtų galima įrengti socialinį būstą, pasitaiko labai retai.
Pinigų neskiria
Teismo pripažinti bešeimininkiais pastatai Panevėžio rajone yra keturi – virstančios fermos Vadaktėlių ir Naudvario kaimuose Naujamiesčio seniūnijoje, gyvenamasis namas Raguvos seniūnijos Vėžiškių kaime ir Nevėžio užtvanka Velžio seniūnijos Velželio kaime.
Apleistų pastatų, kurių savininkai ieškomi, rajone yra gerokai daugiau – jų specialistai suskaičiuoja 103. Iki 2007 metų, kol valstybiniu mastu nebuvo sudaryta Apleistų statinių likvidavimo programa, tokie statiniai rajone nebuvo apskaityti.
Pinigų pastatams griauti valstybė neturi, todėl tikimasi sulaukti Europos Sąjungos paramos. Rajono Savivaldybė vylėsi, kad fermoms Vadaktėlių ir Naudvario kaime nugriauti ir aplinkai sutvarkyti bus skirta 50 tūkstančių litų, tačiau šie objektai buvo įrašyti į rezervą ir pinigų kol kas nesulaukta.
Pasak V.Jokubaičio, daugiausia rūpesčių kelia apleistos fermos. Pradėjus ieškoti jų savininkų paaiškėja, kad menkavertis pastatas priklauso ne vienam, o visam būriui žmonių. Tokių fermų yra Karsakiškio seniūnijos Sodelių, Geležių, Krekenavos seniūnijos Murmulių, Rabikių, Linkaučių kaimuose.
Irstant kolūkiams fermas gyventojai pasidalijo kaip pajų. Jie turėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį, įgalioti vieną iš savininkų ir įregistruoti pastatą Registrų centre. Daugeliu atveju šių procedūrų atlikta nebuvo, todėl prireikus vesti derybas su savininku, nėra su kuo kalbėtis.
„Pavyzdžiui, Ėriškiuose esančios karvidės yra kelių šimtų žmonių nuosavybė ir jie tarpusavyje nesusitaria, – pasakoja V.Jokubaitis. – Šie pastatai kelia pavojų, todėl rengiame medžiagą teismui dėl pripažinimo bešeimininkiais. Paprašėme bendruomenės pagalbos. Tiksliname fermos savininkų sąrašus, kad galėtume kalbėtis su kiekvienu.“
Kreipsis į teismą
Pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūra ilga. Apie be žmonių likusius pastatus Savivaldybės specialistams praneša seniūnai. Savivaldybė tris kartus kas tris mėnesius privalo skelbti spaudoje, kad ieškomas pastato savininkas.
Vienas iš skelbimų turi pasirodyti respublikiniame leidinyje. Jei savininkų ar paveldėtojų neatsiranda, kreipiamasi į teismą dėl pastato pripažinimo bešeimininkiu. Teismo sprendimu pastatas pripažįstamas rajono Tarybos nuosavybe, o pastaroji dažniausiai priima sprendimą statinį pripažinti nenaudojamu ir tinkamu tik nuversti.
„Būna, kad savininkai atsiranda, – pavyzdį pateikia V.Jokubaitis. – Panevėžio seniūnijos Paliukų kaime atsišaukė skulptoriaus Juozo Zikaro giminaičiai. Jie kol kas renka dokumentus, įrodančius, kad sodyba priklausė Zikarų giminei.“
Artimiausiu metu rajono Savivaldybė rengiasi kreiptis į teismą dėl dešimties pastatų pripažinimo bešeimininkiais. Beveik visi jie – apleistos fermos ir tik du – gyvenamieji namai.
„Atsiradęs savininkas turėtų būti baudžiamas už statinio nepriežiūrą, tačiau reali padėtis tokia, kad tie žmonės yra tokie vargo pelės, jog bausti jų nekyla ranka, – neslėpia V.Jokubaitis. – Bauda numatyta iki 2000 litų, tačiau realiai nubausto kol kas nebuvo nė vieno. O nubausti kelias dešimtis fermos savininkų išvis būtų sudėtinga.“