Jas prikelti antram gyvenimui bando nekilnojamojo turto agentūros, siūlančios įsigyti tokius pirkinius.
Ar netradiciniai objektai paklausi prekė? Sovietmečiu Lietuvoje slėptuves turėjo dauguma didžiųjų gamyklų, fabrikų.
Čia po žeme esančiose didesnėse ar mažesnėse patalpose buvo paruoštos sąlygos gyventojams pasislėpti nuo karo ar kitomis ekstremaliomis situacijomis.
Tačiau po 2010 metų toks prieglobstis valstybei tapo nebereikalingas. Įsigaliojus naujos redakcijos Civilinės saugos įstatymui pasikeitė ne vien slėptuvės sąvoka, bet ir pati koncepcija.
Šiandien pavojaus atveju žmonės turėtų slėptis vadinamuosiuose kolektyvinės apsaugos statiniuose.
Jie pažymėti specialiuoju ženklu – mėlynu trikampiu oranžinio fono kvadrate, apibrėžtame mėlynos spalvos rėmeliu.
Įprastomis gyvenimo sąlygomis minimi statiniai naudojami įvairiems visuomenės poreikiams, o susidarius ekstremalioms situacijoms juos galima laikinai pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių.
Ten būtų tiekiamas vanduo ir maistas, suteikiamos medicinos, psichologų bei kitos socialinės paslaugos. Dažniausiai tokie statiniai yra mokyklos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai. Kiekviena savivaldybė rūpinasi savo gyventojų apsauga ir iš anksto numato kolektyvinei apsaugai skirtus statinius.
Panevėžio mieste, Savivaldybės Civilinės saugos skyriaus specialisto Justo Laurinavičiaus duomenimis, yra 79 tokios vietos.
„Statinių skaičius numatytas pagal tam tikrą formulę. Panevėžiui tokių vietų dabar visiškai pakanka. Jose pavojaus atveju gyventojai galėtų glaustis iki trijų parų“, – „Sekundei“ aiškino specialistas.
Savininkų reikalas
Anot J. Laurinavičiaus, be minėtų statinių, dar yra numatyti surinkimo punktai. Juose žmonės turėtų būti evakuojami iš miesto.
Viena tokių aikštelių numatyta prie buvusios „Ekrano“ gamyklos. Čia, beje, dar likusi ir sovietmečio slėptuvė. Tačiau jos būklė, pasak J. Laurinavičiaus, itin bloga – patalpos beveik išgriautos.
Tačiau jų atstatyti ar tvarkyti niekas nebesiruošia.
„Nuo sovietmečio likusios gamyklų ir kitų įmonių slėptuvės tapo nebereikalingos ir jų būklės niekas nebetikrina.
Visos jos dabar jau privatizuotos. Tokių statinių savininkai sprendžia, ką su jais daryti. Miesto gyventojai ekstremaliomis sąlygomis čia nebūtų slepiami, jas įmonės laikinai naudotų nebent savo darbuotojams“, – teigė civilinės saugos specialistas.
J. Laurinavičiaus žiniomis, senas slėptuves dar turi „Lietkabelis“, „Metalistas“, „Linas“, „Panevėžio energija“, „Aukštaitijos vandenys“, Panevėžio ligoninė. Kai kurių jų būklė, Savivaldybės atstovo teigimu, gana tvarkinga, tačiau yra ir apsemtų, net nebeįeinamų.
Parduodama slėptuvė
Kai kurie tokio turto savininkai slėptuves parduoda.
Pavarčius nekilnojamojo turto skelbimus galima rasti informacijos, kad pirkti siūloma slėptuvė Panevėžyje, šalia Skaistakalnio parko.
Kam priklauso iš dalies po žeme esančios patalpos, jas pardavinėjančios nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Panevėžio biuro vadovas Romualdas Paulauskas atskleisti nepanoro.
Tačiau, eksperto teigimu, 246 kv. m ploto patalpas galima panaudoti gamybai, sandėliavimui, taip pat pritaikyti ir įdomesnėms paslaugoms.
„Slėptuvėje būtų galima įrengti automobilių servisą, net ir meno galeriją atidaryti. Veiklos apribojimų čia nėra – gal kam nors tokių patalpų ir prireiks“, – vylėsi R. Paulauskas.
Už slėptuvę pardavėjai prašo 50 tūkst. eurų. Tokį turtą įvertinti ir nustatyti jo kainą, pasak specialisto, nėra paprasta, todėl ji nustatoma pagal savininkų norus.
Tačiau jau pusmetį pardavinėjama slėptuvė kol kas nieko nesudomino – nesulaukta nė vieno interesanto.
„Vilniuje, Kaune ar kokiame pajūryje tokie statiniai gal ir sulauktų dėmesio, bet Panevėžiui – dar gana toli iki tokių verslo idėjų“, – mano agentūros atstovas. J
Išskirtinė prekė
Jo žiniomis, niekas nenori jau seniai pardavinėjamo privatizuoto vandens bokšto Aldonos gatvėje. Nors Vokietijoje tokie pastatai verslininkams patrauklūs. Juose įrengiami restoranai, apžvalgos aikštelės.
„Tokiems sumanymams reikia daug investicijų. Bet ar tai atsipirktų mūsų mieste“, – abejojo R. Paulauskas.
Su juo sutiko ir vandens bokštą nebe vienerius metus pardavinėjančios nekilnojamojo turto agentūros „Remax Solutions“ brokerė Kristina Pranckėtytė.
Specialistės duomenimis, šiuo išskirtiniu pastatu domimasi labai retai. Paskutinį kartą neseniai jį apžiūrinėjo menininkė, kuri norėjo tokios vietos savo meno dirbtuvėms. Tačiau moterį atbaidė aukšta beveik 32 tūkst. eurų kaina už visiškai neįrengtą bokštą. Jame viskas likę taip, kaip buvo naudojant vandentiekiui.
„Reikėtų labai daug pinigų šiam bokštui prikelti naujam gyvenimui. Tiesa, prieš kelerius metus buvo pirkėjas, kuris tada siūlė 150 tūkst. litų už jį. Bet savininkai tikėjosi uždirbti daugiau, taip pastatas ir tebestovi. Dabar juo retai domimasi“, – kalbėjo K. Pranckėtytė.
Vienu metu, anot jos, ir patys bokšto savininkai mąstė jame pradėti tam tikrą veiklą – įrengti laisvalaikio centrą, klubą. Buvo sumanymas su Europos Sąjungos parama čia įgyvendinti visuomenės reikmėms skirtą projektą. Tačiau finansavimas tam nebuvo skirtas.
Domisi dažasvydininkai
Netradicinės statybos objektų, pasak brokerės, jos agentūra turėjo ir daugiau. Prieš kurį laiką čia pardavinėtas karo bunkeris Panevėžio rajone. Juo domėjosi dažasvydžio paslaugas siūlantys verslininkai.
Bet ar jie nupirko slėptuvę, K. Pranckėtytė sakė nežinanti.
Panašiai veiklai, anot jos, perkami ir apleisti komercinės paskirties pastatai. Tačiau tokie statiniai, pasak pašnekovo, sudaro mažiausią dalį agentūros parduodamų objektų. Pavarčius skelbimus taip pat galima rasti už 30 tūkst. eurų pardavinėjamą šiek tiek didesnę slėptuvę Anykščių rajone.
Panašios kainos prašoma už tokį pat statinį Vilniuje. Slėptuvę įsirengė rūsyje Sovietmečiu slėptuves turėjo ne tik gamyklos ir didelės įmonės. Kai kur jas turėjo net ir privačių namų gyventojai. Antai 25 km nuo Panevėžio, Subačiuje, galima rasti mūrinį namą, kurio dokumentuose įforminta dar 1984 m. patvirtinta slėptuvė.
Dviaukštį būstą savo rankomis pasistatęs šeimininkas rūsį įrengė taip, kad jis apsaugotų gyventojus nuo pavojaus gyvybei. 45 kv. m patalpas saugo storos betoninės sienos, viduje įrengtas centrinis šildymas, elektra, yra šachtinis šulinys. Dabartiniais laikais tokia slėptuvė jau nebetinkama, tačiau tvarkingas rūsys bent keletui dienų būtų puikus prieglobstis ekstremaliomis sąlygomis.
Daugiau skaitykite - naujienos.lt.