Istoriniai Vilniaus kino teatrai: etatiniai muzikantai ir vienas bilietas visai dienai

Ilgiausios eilės, gyva muzika prieš kino seansą, 10 kapeikų kainuojantis bilietas, su kuriuo galima žiūrėti filmus visą dieną. Tai tik kelios detalės iš ilgos Vilniaus kino teatrų istorijos.

Sausio 19 d. Laisvasis universitetas (LUNI) kartu su Dariumi Pocevičiumi ir „Skalvijos“ kino centro programų koordinatore Sonata Žalneravičiūte pakvietė sostinės gyventojus susipažinti su buvusių Vilniaus kino teatrų architektūra ir istorija.

Per dvi valandas – 13 buvusių kino teatrų sostinėje. Tokį tikslą išsikėlė vilniečius subūrusio renginio organizatoriai. Keli šimtai kino teatrų istorija susidomėjusių sostinės gyventojų buvo pakviesti užeiti į tris buvusius kino teatrus, kuriuose kinematografijos dvasios beveik nelikę. Su visais likusiais susipažino iš lauko pusės.

Už 10 kapeikų – visą dieną kine

Nors pirmasis kino seansas Vilniuje įvyko dar 1987 m. tuometiniame Botanikos sode, ekskursija po kino teatrų istoriją prasidėjo Pylimo g. 22 pastate. Čia šiuo metu įsikūrusi prieš 25 metus reformatams grąžinta bažnyčia.

Kino teatras „Kronika“ garsėjo tuo, kad sovietmečiu vos už 10 kapeikų jame galėjai kiną stebėti visą dieną.

1835 m. pastačius kolonomis papuoštą pastatą čia iš pradžių įsikūrė reformatų bažnyčia. Jos lankytojus žavėjo įspūdingos medinės lubos, o bažnyčios stogas buvo papuoštas trimis skulptūromis, kurios vėliau buvo nuimtos.

„Čia įkūrus kino teatrą, buvo uždangstyti langai ir gražių lubų niekas nematydavo. Seansai vykdavo nuo ryto iki vakaro be pertraukos“, - pasakojo knygą apie kino teatrų istoriją rašanti S. Žalneravičiūtė.

Šis kino teatras iš kitų išsiskyrė tuo, kad jame buvo rodomi dokumentiniai, kronikiniai filmai. Kartais eilės į kino seansus nutįsdavo iki Jogailos ar Trakų gatvių.

Kino teatras „Kronika“ veikė nuo 1957 m. iki 1990 m., kuomet pastatas buvo grąžintas reformatų bažnyčiai.

Kino teatre taip pat turėjo įvykdyti planus

Antroji stotelė – vis dar nepamirštas kino teatras „Lietuva“.

S. Žalneravičiūtė pasakojo, kad kino teatras „Lietuva“ kaip valstybinis teatras užgimė 1965 m. Jame buvo įkurta 1000 vietų kino salė.

„Kadangi sovietmečiu buvo siekiama vykdyti planus ir už jų įvykdymą buvo gaunamos premijos, tai kai kurie populiarūs filmai, kaip „Spartakas“, buvo rodomi ilgiau nei du mėnesius ir po 5 seansus kasdien”, - savo žiniomis dalijosi menotyrininkė.

Pasak jos, šis kino teatras sovietmečiu buvo vienas moderniausių Vilniuje. Per metus jame apsilankydavo daugiau nei 1,84 mln. žiūrovų.

Kino teatras „Lietuva“ uždarytas 2005 m. rudenį. Planuota jo vietoje pastatyti daugiabučius namus, tačiau dėl pilietinio judėjimo šie planai užginčyti teisme.

Prieš filmą – muzika ir dainos

Naugarduko g., kur šiuo metu įsikūręs „Tolerancijos centras“, kažkada buvo varguoliams skirta valgykla, tačiau kartu šiame XIX a. pab. statytame pastate įspausta reikšminga Lietuvos žydams istorijos detalė.

Kaip pasakojo ekskursiją organizavęs D. Pocevičius, dar XIX a. pab. Šioje vietoje žemę įsigiję turtingi žydai pastatė pastatą, kuriame buvo įkurta pigi valgykla. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui eilės prie valgyklos nutįsdavo iki Pylimo g.

Vėliau šiame pastate nuspręsta rengti kultūrinius renginius – vyko žydų spektakliai, koncertai. Kartu pastate įkurtas ir sporto klubas „Makabi“. Apie 1930-ius pradėjo veikti ir kino teatras „Mūza“.

„Varčiau daug lenkiškos tarpukario spaudos. Deja, joje nėra nei vienos reklamos ar anonso, kur būtų minimas šis kino teatras. Tikriausiai čia filmai buvo rodomi jidiš kalba, o lenkai su žydais tikriausiai nelabai bendravo, todėl ir nebuvo jų renginiai minimi lenkiškoje spaudoje“, - tęsė D. Pocevičius.

S. Žalneravičiūtė pridėjo, kad vėliau kino teatras „Mūza“ persiorientavo į kino teatrą vaikams ir jaunimui.

„Vaikai čia braudavosi per langus žiūrėti animacinių filmų. Kadangi sovietiniais metais reikėjo vykdyti planus, tai būdavo sudaromos programos ir mokyklos gaudavo abonentus ir taip buvo vaikai vedami žiūrėti filmus“, - kalbėjo ji. Kino teatras „Mūza“ nuo 1950 m. vadinosi “Pionieriumi”.

Menotyrininkė pažymėjo, kad dar 1953-1954 m. kai kuriuose kino teatruose prieš kino seansą buvo muzikuojama. Pavyzdžiui, „Mūzoje“ etatus turėjo du vokalistai ir vienas instrumentalistas.

1989 m. pastatas buvo perduotas Valstybiniam žydų muziejui.

Skubėjo pamatyti indų filmų

Visų šventųjų bažnyčios ir vienuolyno patalpose 1933-1935 m. įsikūrė kino teatras „Aušra“. Šiuo metu šioje nedidelėje patalpoje, kurioje kažkada sukosi kino juostos, renkasi parapijos gyventojai, repetuoja chorai, teatro kolektyvai.

Šis kino teatras buvo įkurtas kaip katalikiškas teatras.

„Čia buvo rodomas krikščioniškas teatras. Kinas buvo rodomas tris kartus per savaitę“, - apie kino pirmuosius metus kalbėjo D. Pocevičius.

1939 m. kino teatras buvo paskelbtas pirmuoju lietuvišku kino teatru, nes čia pradėti rodyti lietuviški subtitrai.

„Sovietmečiu jis veikė kaip marginalus kino teatras, kuriame buvo rodomi filmai po kelių savaičių po to, kai pasirodydavo pagrindiniuose kino teatruose“, - teigė jis.

Vis dėlto ši maža kino salė negalėjo konkuruoti su didžiaisiais kino teatrais, todėl pradėjo ieškoti savo nišos, kuria tapo indiški filmai.

S. Žalneravičiūtė pasakojo, kad „Aušros“ kino teatro pastate ankstyvais metais buvo įsikūręs ir tabako fabrikas.

„Kino teatras pradėjo veikti su vienu projektoriumi. Paprastai buvo reikalingi du, nes kitaip filmas būdavo rodomas su nutrūkimais“, - tęsė ji.

Menotyrininkė priminė ir Antrojo pasaulinio karo metus, kai šis kino teatras ir toliau veikė. Pasak jos, jis buvo kaip tik įsikūręs prie išėjimo iš žydų geto.

„Viena pasakotoja prisiminė, kai ji dar būdama mergaite ėjo į kino teatrą, o tuo pačiu metu matė verkiančius žydų vaikus, moteris ir senelius kažkur varomus“, - kalbėjo kino teatrų istorijos specialistė.

Kino teatras buvo įsikūręs ir dabartinės Filharmonijos pastate netoli Šv. Aušros vartų.

Kino teatras „Miesto kinematografas“ buvo atidarytas 1922 m. Jis buvo pirmasis edukacinis kino teatras.

„Čia filmai buvo rodomi pigiau. Be to, kino teatro abonementai buvo dalijami nemokamai mokykloms“, - kalbėjo D. Pocevičius.

Apie 1934 m. kino teatras buvo pervadintas į „Reviu“, 1939 m. tapo “Milda”. Tačiau kino teatras „Milda“ gyvavo vos pusmetį. 1940 m. sovietų valdžia kino teatrą uždarė ir atidarė čia filharmoniją.

Kino teatras veikė ir Didžiojoje g. esančiame Vilniaus konservatorijos pastate. Šis kino teatras 1920 m. buvo pavadintas „Aušra“ (lenk. „Jutrzenka“). Kino teatras veikė vos apie trejus metus. Filmų peržiūros vyko Darbininkų klubo salėje. Kino teatras neatlaikė didesnių kino teatrų Rotušės aikštėje konkurencijos ir buvo priverstas užsidaryti.

O Rotušės aikštė tikrai mena didžią kino teatrų istoriją. Pastate, kuriame šiuo metu įsikūrusi parduotuvė „Du broliai“ nuo 1930 m. veikė kino teatras „Casino“.

„Kino teatro savininkas buvo žydas, kuris ir pats pardavinėjo bilietus“, - kalbėjo S. Žalneravičiūtė.

Pasak jos, po karo kino teatras dar iki 1965 m. vargo su išdaužytais langais ir nerekonstruotomis patalpomis. 1965 m. nuspręsta pastatą atiduoti modelių namams, o kino teatrui pastatyti naują pastatą.

Po apie dešimtmetį trukusių statybų 1977 m. buvo atidarytas kino teatras “Maskva”, kuris vėliau pervadintas į „Helios“.

Ddžiojoje gatvėje būta ir daugiau kino teatrų. Pats pirmasis kino teatras Vilniuje būtent ir atsidarė šioje gatvėje, dabar esančiame 10 numeriu pažymėtame name.

Tai – 1907 m. atidarytas kino teatras “Iliuzionas”. Po metų pastate, kuriame dabar veikia restoranas „Kitchen“ atsidarė dar vienas kino teatras - „Edenas”, kuris vėliau persikėlė į kitą gatvės pusę (dabar „Nordea“ pastatas). Naujame pastate vietoj 150 žiūrovų galėjo sutilpti jau 400. Vėliau „Edenas“ buvo pervadintas į „Spalį“.

Trečiasis Didžiojoje g. įsikūręs kino teatras (1909 m.) buvo Štremerio kino teatras (šeimos teatras). Jis buvo įsikūręs pastato (Didžioji g. 20) antrame aukšte. Dar vienas šioje gatvėje veikęs kino teatras – tai 1922 m. atidarytas “Piccadilly”. Nuo 1930 m. jis pavadintas “Pan”. Vėliau kino teatras paverstas „Spartuoliu“.

Pažintį su likusiais istoriniais kino teatrais Vilniuje LUNI tęs po dviejų savaičių organizuojamoje ekskursijoje.