Kas galės pretenduoti ir kokios bus lengvatos?
Įsigaliojus naujajai tvarkai, į valstybės paramą būsto kredito daliai galėtų pretenduoti jauna šeima, kurioje abu sutuoktiniai arba vienas vaiką auginantis tėvas ar mama yra ne vyresni kaip 35 metų.
Jaunoms šeimoms siūlomos tokios subsidijos:
neauginančioms vaikų – 15 proc.;
auginančioms 1 vaiką – 20 proc.;
auginančioms 2 vaikus – 25 proc.;
auginančioms 3 ir daugiau vaikų – 30 proc.
Padidėjus šeimai galima kreiptis dėl papildomos subsidijos, tačiau kreipimosi metu šeima turi atitikti jaunos šeimos apibrėžimą, tai yra sutuoktiniai arba vienas vaikus auginantis asmuo negali būti vyresni nei 35-erių.
Sklypui, kuriame turi būti statomas jaunos šeimos būstas, gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 proc. būsto kredito sumos.
Parama – tik įsikuriantiems regionuose
Parama būtų skiriama įsigyjant pirmą būstą tik regione: kompensacijos nebus taikomos įsigyjant būstą Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestuose, Druskininkuose, Birštone, Neringoje, Trakų mieste, Lentvaryje, Utenoje taip pat dalyje Palangos miesto.
Norintys gauti subsidiją turi būti deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje arba įtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių žmonių apskaitą. Subsidija galima ne tik Lietuvos piliečiams ir jų šeimos nariams, bet ir Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės šalių piliečiams bei kitiems užsieniečiams, kurie turi ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje arba jiems Lietuvoje yra suteiktas prieglobstis.
Pagal siūlymą, jauna šeima, kuriai suteikta subsidija būsto kredito pirmajam būstui įsigyti, negalėtų visiškai laisvai disponuoti įsigytu nekilnojamuoju turtu: jeigu per pirmuosius 10 metų nuosavybės teisės būtų perleistos kitam žmogui, subsidija turėtų būti grąžinta į valstybės biudžetą.
Problema – ne būstas
Ar tokios lengvatos paskatins jaunus žmones kurtis regionuose?
„Rinkos aikštės“ kalbinta ekonomistė Rūta Vainienė teigė neįsivaizduojanti, kad galėtų būti sukurta tokio dydžio lengvata, kuri, kitom aplinkybėm nekintant, paskatintų jaunimą keliauti į rajonus.
„Jaunimas į rajonus keliauja dėl kitų priežasčių: dėl darbo, galbūt kiti turi prižiūrėti senyvus tėvus ar atsitinka kitokios gyvenimo aplinkybės“, – kalbėjo pašnekovė.
„Net jeigu šimtu procentų viską kompensuotų, vis tiek nepritrauktų tų jaunų žmonių. Pavyzdžiui, kokiam Didžiasaly tau duoda butą, bet kas iš to? – retoriškai klausė ekonomistė. – Turi būti kitos prielaidos – darbas arba tos „blogosios“ – tėvai ligoti ar dar kažkas.
Yra regionų, kurie gana sėkmingai plėtojasi, aplink Laisvas ekonomines zonas – ten, kur yra darbo. Bet jeigu, pavyzdžiui, duoda paramą ir imkim ja ir pasinaudokim, tai čia panašiai kaip greitasis kreditas.“
Svarbiausia – darbas ir užmokestis
R. Vainienė teigė, visada labai skeptiškai vertinusi tokias paramas. Anot jos, tokias problemas sėkmingai spręsdavo ir pačios savivaldybės.
„Pavyzdžiui, kad ir Neringos savivaldybė, kur yra sudėtinga demografinė situacija, mokytojai gauna tarnybinį būstą, kad tik jie ten dirbtų, – kalbėjo specialistė. – Arba, tarkim, didesnės įmonės, jos irgi savaime tą problemą išsispręsdavo.
Tai čia toks kaip rinkiminio pažado įgyvendinimas. Atrodo taip, jog šita lengvata sugalvota dėl kažko vieno, t.y. dėl kažkokios vienos įmonės ar situacijos, kaip dažnai pas mus būna. O darbar tarsi ir visiems duoda.“
Pasak R. Vainienės, veiksmingiausia rajonų gaivinimo priemonė – darbas, darbo vieta ir darbo užmokestis.
Ekonomistės nuomone, būstai rajonuose nėra kosminio brangumo, kad ir taip negalėtum jų įpirkti ar būtų deficitas.
„Aš net nežinau, kam norima įsiteikti, nes čia tikrai ne tom jaunom šeimoms ir ne būstas yra bėda tuose rajonuose, – svarstė pašnekovė. – Kiek yra išvažiuojančių į regionus netgi, kurie gimę Vilniuje. Tai jie ten turi puikiausias gyvenimo sąlygas ir ne būstas yra problema. Jeigu pradeda savo verslą, tai problema tampa klientų trūkumas, darbas, darbo užmokestis.“
Jauni – ne Darbo biržos klientai
Paklaustas, ar grįžę į regionus jauni žmonės turėtų juose ką veikti, Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius neprarado optimizmo.
„Manau, kad jauni žmonės nėra pagrindiniai Darbo biržos klientai. Dažnai jaunos šeimos pačios kuria savo verslą ir darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, – teigė pašnekovas. – Kitas dalykas, jog darbdaviai šiandien neretai skundžiasi, kad trūksta jaunų darbuotojų, nes didžiąją dalį darbo rinkos užima vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Todėl esu įsitikinęs, kad jauni ir išsilavinę žmonės regionuose tikrai rastų jų savirealizacijos ir finansinius poreikius atitinkantį darbą.“
Į darbą iš Kauno ir Panevėžio
Kad regione iš tiesų yra darbo ir jaunimui būtų, ką veikti, patvirtino ir koncerno „Vikonda“ personalo direktorė Eglė Jaliniauskienė.
„Darbo šitame regione tikrai yra ir mes nuolatos ieškome žmonių, – tikino pašnekovė. – Tik būstas, mano nuomone, nebūtų pagrindis kriterijus, dėl ko žmonės važiuotų į Kėdainius. Tačiau tai būtų pridėtinė vertė, jeigu žmonėms taip būtų lengviau.“
E. Jaliniauskienė sakė, kad koncernas specialistus kviečiasi netgi iš kitų didžiųjų miestų. „Mes tikrai turime pakankamai daug darbuotojų, kurie važinėja iš Kauno, Panevėžio, Jonavos. Bet kodėl jie gyvena Panevėžyje ir yra linkę važinėti? – retoriškai klausė personalo direktorė. – Jaunimas nori pramogų. Jie jas randa būtent didesniuose miestuose – Kaune arba Panevėžyje. Tačiau kita vertus, netgi tie, kurie gyvenę, augę, mokęsi Kėdainiuose ir išvyko į Kauną ar Vilnių studijuoti, paskui grįžę sako, kad tai nėra didelis atstumas ir pramogų gali nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Kauną.
Kėdainiai iš tikrųjų yra patogioje geografinėje vietoje. Tačiau žmonių, jaunų specialistų, šitame regione trūksta.“
E. Jaliniauskienė teigė, kad vienareikšmiškai būtų sunku atsakyti, ar tikrai būstas padėtų pritraukti jaunas šeimas į regioną.
Anot jos, jaunimas šiandien yra pakankamai mobilus ir žmonės tą atstumą iš Kauno, Panevėžio ar Jonavos įveikia.
„Jaunimas niekada neužduoda klausimo, ar mes keltumėmės į Kėdainius gyventi, jeigu tai būtų lengvata būstui ar dar kokia kita, – kalbėjo pašnekovė. – Sako, mes vis tiek svarstytumėm kurtis Kaune ar prie Kauno ir važinėti į Kėdainius. Nesmagu apie tai kalbėti, bet tokie yra atgarsiai.“
Pasak personalo direktorės, jeigu kalbėtume apie tuos žmones, kurie vis dėlto ryžtasi atvažiuoti į Kėdainius, tai jie paprastai čia turi šaknis – čia yra gyvenę tėveliai, seneliai arba pats žmogus užaugęs šiuose kraštuose.
„Sakykim, grįžta į tą kraštą, nes čia atranda savo vietą, bet būstas nėra pagrindinis motyvas. Vienas „iš“ – tikrai taip, bet ne pagrindinis, – įsitikinusi E. Jaliniauskienė. – Šiuo atveju jaunimui svarbiau yra turėti stipresnes socialines garantijas, užtikrintą darbo vietą ir auginti kompetencijas profesine linkme negu, kad kibtis į būstą.“