Kaip didysis remontas keičia Kauno dramos teatrą

92-ąjį gimtadienį praėjusių metų pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pasitiko ypač pakiliai – po beveik ketverius metus trukusios rekonstrukcijos atverta Didžioji scena. Taip pat oficialiai patvirtintas naujasis teatro statusas – iš valstybinio jis tapo nacionaliniu.

Darbai užsitęsė

2009 metais pradedant Didžiosios scenos ir salės rekonstrukcijos darbus, juos planuota atlikti per 18 mėnesių, kad atnaujinus pagrindines erdves teatras pasitiktų 90-ąjį jubiliejų. Bet ekonominė krizė optimistinius planus pakoregavo – suplanuoti Didžiosios scenos rekonstrukcijos darbai užsitęsė. Ir ne tik jie. Dar 2005-aisiais prasidėjusi viso NKDT rekonstrukcija trunka iki šiol.

Nors Didžiosios scenos ir salės rekonstrukcija dėl lėšų stygiaus tęsėsi ilgiau negu planuota, NKDT direktorius Egidijus Stancikas negaili gerų žodžių Vyriausybei ir Kultūros ministerijai, užsakovo funkcijas vykdžiusiai ir techninę priežiūrą objekte atlikusiai valstybės įmonei „Lietuvos paminklai“. Jos specialistai, kaip ir visuose svarbiausiuose paveldo objektuose, prižiūrėjo, kad darbai būtų vykdomi pagal projektinę dokumentaciją. NKDT direktoriui optimizmo nestinga. Pasak E. Stanciko, rekonstrukcijos periodą pavyko išgyventi oriai, kūrybiškai, kolektyvas neišsivaikščiojo, kaip neretai nutinka rekonstruojamuose kultūros objektuose.

Iki pradedant tvarkyti Didžiąją sceną, įrengta teatro fojė, visiškai atnaujintas gamybinis korpusas, įkurdintos repeticijų salės, pakloti inžineriniai tinklai: vėdinimo, oro kondicionavimo, rekuperacijos sistemos, iškastas rūsys, kuriame įrengta daug pagalbinių patalpų ir praplėsta senoji kavinė, galinti veikti nepriklausomai nuo teatro gyvenimo. 

Užspausta žema fojė išaugo į dviejų aukštų erdvę su balkonu ir jau tapo populiaria įvairių renginių vieta. Interjero apdailai, įrangai ir atributams suteikta „Metropolitain“ kino teatro laikų art deco nuotaika, ją kuria pilkšvi tonai, geometrinio dizaino šviestuvai fojė ir vitražinės lubos kavinėje bei vestibiulyje.

Iš viso teatro rekonstrukcijai valstybė numatė skirti 64 mln. litų. Vien technologinė Didžiosios scenos įranga – apšvietimo, garso ir pan. sistemos – atsiėjo apie 10,5 mln. litų.

Baimintasi, kad antroji teatro istorijoje rekonstrukcija, atlikta po bene 50 metų pertraukos, išgąsdins teatro dvasias. Tačiau senąją Didžiąją sceną, kurioje prabėgo kūrybinis ne vieno vyresniosios kartos aktoriaus gyvenimas, ir po rekonstrukcijos primins išsaugotas teatro simbolis – rūtos šakelė. Ji nuo pat teatro įkūrimo pradžios puošė Didžiosios scenos uždangą. Išardytos senosios grindys supjaustytos mažomis trinkelėmis ir kartu su Didžiosios scenos uždangos skiautelėmis padovanotos teatralams. 

Moderniausias Lietuvoje

Rekonstrukcijos projektą rengę architekto Algimanto Kančo studijos architektai susidūrė su sudėtingomis paminklosaugos ir naujųjų technologijų įdiegimo bei funkcionalumo problemomis. Scena ir žiūrovų salė išlikusios nuo prieškario kino teatro laikų. Jos buvo pritaikytos žiūrėti filmams ekrane, o ne veiksmui scenoje. „Sceną reikėjo tobulinti atsižvelgiant į šiuolaikinius technologinius reikalavimus, įgilinti, įruošti orkestrinę, o salės parterio nuolydį gerinant matomumą – paaukštinti. Salės balkonų padėties paminklosaugos sąlygos keisti neleido, tad juose žiūrovams patogiau nebus“, – komentavo architektas A. Kančas.

Didžiojoje scenoje šiandien sumontuota analogų kituose Lietuvos dramos teatruose neturinti įranga: keltuvai, garso, šviesos aparatūra. Po rekonstrukcijos dviem metrais paplatėjo scenos veidrodis, padidėjo visas plotas. NKDT scenos veidrodis – atstumas tarp portalinių scenų – buvo siauriausias iš visų Lietuvos teatrų. Iki dešimties metrų paplatintas scenos veidrodis suteiks daugiau galimybių scenografams, taip pat palengvins atvykstančių trupių darbus, kai jos montuos savo scenografijos elementus. Akustikai pagerinti salės nuolydis įrengtas vienu metru pažeminus scenos grindis, suformuotas žiūrovų amfiteatras. „Drąsiai galima sakyti, kad mūsų teatre akustika yra pati geriausia“, – tvirtino E. Stancikas.

Prieš rekonstrukciją teatre buvo įrengti rankiniai dekoracijų keltuvai. Tačiau jie buvo tokie triukšmingi, kad paprastai nė nebuvo naudojami. Šiandien visa scenos įranga mechanizuota ir kompiuterizuota. Sumontuoti 32 keltuvai dekoracijoms, keturi – sofitams. Scenoje atsirado ir naujasis sukamasis scenos ratas – ratas rate. Vieno skersmuo – aštuoni metrai, kito – dvylika. Prieš rekonstrukciją senąjį besisukantį ratą naudojo ne vienas garsus režisierius.

Priešais sceną įrengta orkestro duobė. Ją spektaklių metu bus galima naudoti kaip scenografijos elementą arba nuleisti su salės grindų lygiu ir joje įmontuoti papildomų žiūrovų kėdžių. Didžiausioje dramos teatro salėje atnaujintos apšvietimo, garso, vidaus telefono ryšio sistemos.

Pasak NKDT direktoriaus pavaduotojo gamybos ir ūkio reikalams Valiaus Kriščiūno, Panevėžio ir Klaipėdos teatrai jau domisi galimybėmis rekonstrukcijos metu sumontuoti panašią į NKDT naudojamą įrangą.

Pagrindinėje žiūrovų salėje ir fojė suprojektuota neeilinė kintamo oro kiekio vėdinimo sistema su rotaciniu šilumokaičiu. Moderni ventiliacijos sistema įrengta po žiūrovų kėdėmis. NKDT rekonstrukcijos projekto autorius architektas Algimantas Kančas analogų Lietuvoje neturinčią ventiliacijos sistemą pirmą kartą pamatė lankydamasis Japonijoje. Papildomų ortakių
neprireikė – kadangi po visa Didžiąja sale įrengtas pogrindžio kanalas, jis ir buvo pritaikytas orui pro žiūrovų kėdžių kojas tiekti į salę.

Darbų liko

NKDT baigti dar ne visi darbai.  Gavus pakankamai lėšų, ketinama restauruoti pagrindinį pastato fasadą, yra idėja ant iškilusios salės išorinės sienos įrengti šiuolaikišką reklamos ekraną, bus sutvarkyta lietaus kanalizacija, atnaujintas dekoracijų sandėlis, inventorius: baldai, siuvamosios, skalbiamosios mašinos. Planuojama įsigyti dyzelinį elektros generatorių, kuris tiektų elektros energiją į avarinius ir evakuacinius apšvietimo skydus. NKDT įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Rekonstrukcijos metu išsaugoti ir restauruoti bronziniai salės šviestuvai, lubų gipso lipdinių fragmentai, gipso piliastrai. Fojė restauruoti šviestuvai, išsaugotas rievėtas tinkas. Restauruotos žiūrovų salėje esančios senosios bronzinės ventiliacijos grotelės, po jomis sumontuotos garso kolonėlės.

„Grįžimas į Didžiąją sceną – savotiškas grįžimas namo. O nacionalinio statuso suteikimas – istorinio teisingumo ženklas. Kauno teatras visada buvo vertas nacionalinio statuso“, – prabėgusius metus apibendrino NKDT direktorius E. Stancikas.

Statytas kaip kino teatras

Nacionalinis Kauno dramos teatras įrengtas rekonstravus tarpukario kino teatrą „Metropolitain“, statytą 1928 metais. Pasak istorikės Jolitos Kančienės, jį pagal architekto Vladimiro Dubeneckio eskizus suprojektavo architektas Klaudijus Dušauskas-Duž. 1952-aisiais parengtas kino teatro rekonstrukcijos ir pritaikymo vaidybos teatrui projektas. Jo autorius – architektas Kazimieras Bučas. Po metų imtasi rekonstrukcijos darbų, kurie sunaikino pastato autentiką ir jį pakeitė iš esmės. Rekonstrukcija baigta 1959-aisiais. Jos metu sukurti nauji estetines socialistinės epochos nuostatas atspindintys pagrindinis fasadas, salės ir fojė interjerai. Rytinėje pusėje pastatyti priestatai architektūros nesugadino – kino teatras turėjo tik vieną reprezentacinį fasadą, kiti buvo utilitarūs, glaudėsi prie sklypo ribų ir nebuvo matomi.

Teatras tapo vienu ryškiausių XX amžiaus šeštojo dešimtmečio socialistinio realizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Jį reprezentuoja monumentalus ir teatrališkai dekoratyvus fasadas su architektoniškomis žmonių figūrų skulptūromis. Fasadas, kitaip nei būdinga ankstyvojo socializmo laikotarpio architektūrai, pasižymi struktūriškumu ir lakoniška raiška.

2005 metais prasidėjusios teatro rekonstrukcijos projektą įmonės „Lietuvos paminklai“ užsakymu parengė Algimanto Kančo studijos architektai kartu su Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (KPRPI) specialistais. KPRPI archeologas Aleksandras Vaškelis neabejoja: iki pat 2005-ųjų neremontuotas teatras puikiai atspindi savo epochą. „Jis įdomus tuo, kad išliko toks pat, koks buvo pertvarkytas iš kino teatro: išsaugojo savo funkciją, savitą architektūros stilių. Daug tokių pastatų nebeturime“, – sakė A. Vaškelis.

Architektai išpildė užduotį teatrą pritaikyti naujam gyvenimui, išsaugant tai, kas sena, ir įvedant visiškai naujų funkcijų, kurios šiam teatrui suteiks tikrą gyvenimą – tai ir papildomos salės, moderniosios technologijos, teatro įranga.