Šiurpiausios miesto istorijos jau nuėjo užmarštin
Vilijampolėje, šalia tilto per Nerį žolėje rasta merginos galva. Dainavos rajone įvykdyta kraupi egzekucija jaunuoliai, kurio kūnas aptiktas be lyties organo... Pačiame Kauno centre, Laisvės alėjoje peiliais ginkluotų chuliganų aukomis tapę vaikinai, kai budelių agresiją galėdavo iššaukti netinkamas žvilgsnis ar menkavertis konfliktas. Kadaise kauniečius šiurpinę ir nejaukiai vaikščioti gatvėmis vertę kraupūs nusikaltimai jau senokai pamiršti.
O serijinį Kauno žudiką, už dviejų žmonių nužudymą nupjaunant aukoms galvas ir jų kūnų mėsinėjimą 1994 metais kalėti iki gyvos galvos nuteistą lakūną Vladimirą Chrisanovą prisimena gal tik teisėsaugos veteranai. Dabar jau tik retas kaunietis pamena nuožmią jaunuolių gaują subūrusį, tris žmones, iš kurių du buvo nepilnamečiai, nužudžiusį Vytautą Apolianską. Kaip ir tai, kad iki gyvos galvos kalėti nuteistas skerdikas norėjo nužudyti patį Henriką Daktarą bei svajojo tapti vienvaldžiu Kauno kriminalinio pasaulio vadeiva.
Baisiosios Kauno istorijos greitai nueina užmarštin. Kur kas atsparesni yra susiformavę stereotipai apie tam tikrus Kauno rajonus. Pavyzdžiui Vilijampolė nuo seno garsėjo kaip ne itin jaukus rajonas, tapęs organizuoto nusikalstamumo lopšiu. Prieškariu žydų gausiai apgyvendintą rajoną vėliau „garsino“ čia užaugęs H. Daktaras, jo suburta „Daktarų“ gauja bei kiti nusikaltėliai. Galiausiai juos visus imta vadinti bendriniu „vilijampolinių“ vardu.
Prastą šlovę pelnė ir kitas Kauno rajonas – Šančiai, kur kadaise aktyviai veikė iš buvusių sovietų desantininkų suburta „Kaulo“ gauja, kuriai vadovavo šio rajono kriminalinis autoritetas Vitalijus Kostiučenka, pravarde „Kaulas“. Šis rajonas, ypač proletariškieji Žemieji Šančiai tapatintas su vieta, kur geriau be reikalo tamsoje vienam nevaikščioti.
Kriminalinė aura gaubia ir tankiausiai apgyvendintą Kauno vietą – Šilainių rajoną. Jį „išgarsino“ čia užaugę šiuo metu jau likviduotos „Agurkinių“ gaujos nariai ir gatvėse anksčiau aidėję šūviai.
Išgyvenę Vilijampolės banditai virto paliegusiais seniais
Kaip pasikeitė gyvenimas Kaune teisėsaugai pagaliau suvaldžius mieste siautėjusius banditus? Ar dar gajūs per dešimtmečius susiformavę stereotipai apie „baisiausias“ Kauno vietas, kaip jie įtakoja nekilnojamo turto kainas bei pardavimus ?
DELFI kalbinti NT brokeriai vieningai tikina – situacija pasikeitusi iš esmės. Būstą besirenkantys žmonės paiso visai kitų kriterijų, o anksčiau baimę kėlusią kriminalinę aurą pakeitė kiti veiksniai. Kauniečiai jau neprisimena banditų ir šiurpių žmogžudysčių, jiems didesnį nerimą kelia girtuoklių bei narkomanų susitelkimo vietos.
„Žemuosiuose Šančiuose situacija pasikeitė iš esmės. Rekonstravus senąsias kareivines susiformavo „rajonas – rajone“. Lyginant su kitomis vietomis, ten yra visai kita emocija. Kriminogeninė situacija ženkliai pagerėjusi ir stereotipų įtaka kuo toliau, tuo labiau mažėja“, – portalui Delfi sakė NT agentūros „011” vadovas Mantas Jaruševičius.
Jis pastebėjo, jog mitų suformuotas kriminalinis Vilijampolės rajono šleifas jau baigia išsisklaidyti.
„Turėjome loftų projektą Vilijampolėje, tačiau pirkėjus įtakojo ne kriminogeninė situacija, bet pati kaimynystė. Senesnės statybos, po 1964 metų iškilę namai – vieni baisiausių architektūrine prasme ir labai nugyventi. Tad daug ką lemia šių statinių generuojama vizualinė tarša, o ne kriminaliniai aspektai“, – sakė M. Jaruševičius.
Verslininkas minėjo pats augęs Vilijampolės rajone bei konstatavo, jog praeityje Kauną šiurpinę šios miesto dalies kriminalinio pasaulio atstovai jau seniai nuėjo užmarštin.
„Auksinis jų laikas, kai šie žmonės buvo „kieti“, ačiū Dievui jau praėjo. Liko nebent paliegę senukai, kurie į tuos reikalus nelabai linkę. Vieną tokių buvau sutikęs, kadaise „kietu“ buvęs žmogus dabar vaikšto pasiremdamas lazdele“, – sakė kaunietis.
Už kriminalines legendas svarbiau atstumas iki miesto centro
Agentūros vadovas minėjo, jog vertinant Kauno rajonus pagal jų kriminalinę „šlovę“ dėmesį reikėtų atkreipti į Šilainius, kur kiek anksčiau veikė jaunosios kartos kriminalinių veikėjų grupuotės. Būtent čia gyveno nemažai šiuo metu policijos likviduotos „Agurkinių“ gaujos narių, kiti nusikaltėliai, gatvėse grupuočių nariai santykius aiškindavo ir šaudydami vieni į kitus.
„Šita vieta yra tokia, kur kažkas vyksta. Tas pašėlęs jaunimėlis visada buvo, yra ir bus. Jeigu anksčiau kažkas hierarchijos laikėsi, tai dabar jaunimas dar labiau „nutrūkęs“, nesupranta ką daro, nes daug testosterono yra“, – svarstė M. Jaruševičius.
NT agentūros „011” vadovas minėjo, kad renkantis būstą šiuo metu kriminalinis vietovės šleifas jau nėra pats svarbiausias faktorius apsisprendžiant, kurioje Kauno dalyje apsigyventi. Pirkėjai renkasi vadovaudamiesi kitais kriterijais. Pasak M. Jaruševičiaus, šiuo metu prioritetai teikiami atstumui iki miesto centro bei paties pastato architektūrai.
„Komentarų apie kriminogeninę situaciją sulaukiame labai retai. Aišku, jų pasitaiko, kažkas atkreipia dėmesį, tačiau to tikrai negalima laikyti aksioma. Dabar ne 1991 metai, visai kitas laikmetis. Jeigu tuo metu kažkur susišaudė nusikaltėlių gaujos, gal kokį pusmetį ir bus tam tikras šleifas, o vėliau vėl viskas praeina“, – pastebėjo verslininkas.
Buvę bendrabučiai virto labiausiai nepageidaujama kaimynyste
Nusikaltėlių siautėjimo epochai nuėjus užmarštin ir kauniečiams jau nebeprisimenant kriminalinių miesto istorijų, butų kainas ženkliai įtakoja visai kitos šių dienų realijos. Tai buvusių bendrabučių kaimynystė, kuriuose tradiciškai gyvena gana daug asocialių, girtauti ir svaigintis kvaišalais mėgstančių visuomenės paribio atstovų.
Kaune egzistuoja mažiausiai keli tokie „juodieji taškai“, kur savivaldybei priklausančiuose socialiniuose būstuose pastogę randa atitinkamo sluoksnio atstovai. Gyvenimas tokiose vietose teka joms vienoms būdinga vaga – nesiliaujančios išgertuvės, nuolatiniai policijos vizitai, čia apsistojusių girtuoklių ir narkomanų orgijos.
Viena tokių vietų, Partizanų gatvėje stūksantis, 5 numeriu pažymėtas buvęs bendrabutis, kurio adresą atmintinai žino tiek policijos patruliai, tiek ir greitosios pagalbos medikai.
Savo specifiniais gyventojais ir jų keliamomis problemomis liūdnai garsėja Petrašiūnuose, R. Kalantos gatvėje esantis daugiabutis, pažymėtas 137-uoju numeriu. Vilijampolėje stūkso dar viena „pažiba“ − Lampėdžių gatvės 10-asis pastatas, Šančiuose liūdnai garsėja A. ir J. Gravrogkų gatvėje stūksantis buvęs bendrabutis.
NT agentūros „011” vadovas M. Jaruševičius tikina – būtent tokia kaimynystė šiuo metu itin ženkliai įtakoja būsto kainas.
„Jeigu šalia bendrabutis, tai iš karto yra labai didelis minusas. Pardavimai dėl tokios kaimynystės daug labiau nukentės, nei nuo populiariame NT skelbimų portale skelbiamos kriminalinių įvykių statistikos. Šie „juodieji taškai“ labai ženkliai įtakoja ir būsto kainą. Būna, rajonas tas pats, bet skirtingose tos pačios gatvės pusėse kainos skiriasi kaip diena ir naktis“, – sakė kaunietis verslininkas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kainos ženkliai skiriasi ir tuomet, jog vienur dominuoja naujos statybos namai, o šalia – sovietmečiu iškilę daugiabučiai.
„Reikėtų kalbėti ne apie rajonus, kuriuose prasti NT pardavimai, bet žvelgti labai lokaliai, į konkrečias lokacijas. Būtent bendrabučiai labai ženkliai sumažina norą apsigyventi jų kaimynystėje“, – sakė M. Jaruševičius.
Užliedžius naujakuriai renkasi ne dėl H. Daktaro „pilies“ kaimynystės
Tai, jog suformuoti kriminaliniai stereotipai apie tam tikrus Kauno rajonus šiuo metu visiškai neįtakoja būstų rinkos, portalui Delfi minėjo ir NT agentūros „Capital“ brokeris Giedrius Šmigelskis.
„Renkantis būstą svarbu aplinka bei kaimynystė, o tie istoriniai dalykai, 1990-ieji jau nėra aktualūs. Nebent tai būtų kaip nors tiesiogiai susiję su kokiu nors asmeniu. Mes visi žinome, kieno namas stovi Užliedžiuose, bet viską sureguliuoja rinka, viską lemia kaina“, – sakė brokeris G. Šmigelskis.
Pakaunės kaimą Užliedžius kadaise „garsino“ Kauno šešėlinio pasaulio lyderiu vadinto H. Daktaro pravarde „Henytė“ rezidencija, įspūdingų gabaritų, pilį primenantis namas.
Įdomu tai, jog šiuo metu Užliedžiai tapo gana patrauklia gyvenviete, kur iškilo itin daug naujų namų. O naujakuriai būstus naujos statybos kotedžuose įsigyja anaiptol ne dėl kalėti iki gyvos galvos nuteisto „Henytės“ dvaro kaimynystės. Jų pasirinkimas kur kas pragmatiškesnis.
„Ten vyksta pardavimai, nes kainos – ženkliai mažesnės, nei mieste. Įrengtą, apie 60 – 70 kvadratinių metrų ploto butą gali įsigyti už tuos pačius 60 tūkst. eurų, ko mieste tikrai nenusipirksi. Žmogus renkasi, kiek jis gali sau leisti ir kur jis gali įsigyti. Ar keletą metų pataupyti ir apsigyventi arčiau miesto, ar žiūrėti į tai, kas yra rinkoje“, – konstatavo brokeris.
Kaimynystė, kurios niekas nenori
NT „Capital“ atstovas G. Šmigelskis akcentavo, kriminalinės legendos seniai pamirštos ir šiuo metu beveik niekam nėra įdomios. NT kainą, galimybes jį parduoti šiuo metu lemia aplinka bei infrastruktūra. Vienu pagrindinių faktorių, itin efektyviai atgrasančių potencialius pirkėjus, brokeris tai pat vadino buvusius bendrabučius ir juose gyvenančią specifinę publiką.
„Į vieną šių bendrabučių ir man teko įkišti nosį. Nors žmonių tuo metu nesutikau, aplinka pasirodė tokia, kad supratau – niekada, jokiais būdais daugiau neisiu. Ten nebent siaubo filmą kurti galima.
Faktas, kad niekas nenorės gyventi tokio namo kaimynystėje, juolab, kai ši teritorija pasiekiama kiemu. Kai vaikus reikia išleisti į kiemą, ar keliaudami į mokyklą jie turi praeiti pro tokią teritoriją. Kas norės taip gyventi?“, – sakė NT agentūros „Capital“ brokeris G. Šmigelskis.
Kirviu sukapotos durys daro didesnę įtaką, nei statistiniai nusikaltimų rodikliai
Jeigu socialiniais getais virtę buvę bendrabučiai dėl savo niūraus vaizdo ir aplinkui besišlaistančios specifinės publikos pakankamai lengvai atpažįstami net ir gerai nežinantiems Kauno, renkantis būstą daugiabučiame name įvertinti nepageidaujamos kaimynystės riziką gana problematiška.
„Bet kuriuo atveju „nenuskenuosite“ visų daugiabučio gyventojų, su visais nesusipažinsite. Jeigu sandoryje dalyvauja tik brokeris, jis labai daug informacijos apie kaimynus suteikti negali, nes pats ten negyvena. Jeigu savininkas yra vietoje, normalu, kad jis komunikuos apie gerus kaimynus, o apie blogus – nutylės“, – sakė G. Šmigelskis.
NT brokeris sakė, kad viešai skelbiama statistika apie nusikaltimų skaičių viename ar kitame rajone pirkėjų pasirinkimui įtakos beveik neturi. Renkantis būstą, lankantis vietoje pati aplinka tampa kur kas svarbesniu faktoriumi, nes statistiniai rodikliai.
„Jeigu pamatai, kad kaimyno durys prieš kelias dienas kirviu sukapotos, gal net neverta ten bandyti gyventi“, – svarstė brokeris G. Šmigelskis.
Prognozuoja Vilijampolės ir Šančių renesansą
NT agentūros „Ober-Haus“ Kauno padalinio būsto departamento vadovas Antanas Kišūnas prognozuoja, jog kadaise kriminalinio šleifo lydėti Šančių ir Vilijampolės rajonai turės puikias perspektyvas. O tai lemia itin patraukli jų geografinė padėtis, abu šie rajonai yra šalia miesto centro.
„Vilijampolės ar Šančių rajonai, jų prognozės ilgalaikėje perspektyvoje, kaip dabar į juos žiūri investuotojai, pakankamai neblogos. Prisiminkime, kai Vilniuje tarp Naujininkų ir Naujamiesčio būdavo dedamas lygybės ženklas. Dabar tai centras, visai šalia Senamiesčio. Žvelgiant plačiau, tiek Šančiai, tiek ir Vilijampolė yra visai šalia Kauno centro“, – sakė A. Kišūnas.
Jis pritarė anksčiau išsakytai kolegų minčiai, jog viešai skelbiama tam tikrame rajone registruotų nusikaltimų statistika mažai domina būstų pirkėjus.
„Didžiųjų šalies miestų mastu didžiausias nusikalstamumas visada fiksuojamas centruose ir senamiesčiuose. Tai susiję su žmonių koncentracija, barų gausa. Dabar nusikalstamumas yra valdomas. Kita vertus, niekas nėra apsaugotas: užpultas, apgautas ar apvogtas gali būti bet kuriame rajone“, – sakė NT agentūros „Ober-Haus“ Kauno padalinio būsto departamento vadovas A. Kišūnas.
Jis pastebėjo, kad šiuo metu NT pirkėjai linkę žvelgti pragmatiškai ir skaičiuoti. Žmonėms jau neįdomu, kas vyko prieš dešimtmetį ar seniau, juos domina, kas vyko vakar, kas vyks ateityje. Renkantis būstą analizuojamos prognozės, bendrasis miesto planas, infrastruktūros plėtros planai, būsto kainų dinamika. Galų gale koks bus turto likvidumas, jį nusprendus parduoti.
„Žmogus, kuris negyvena praeitimi ir žvelgia į ateitį, vertina potencialą investicijai, gyvenimui, patogumui, jam visiškai neįdomu ar ten buvo „Daktarai“, ar ne. O kriminalinės dėmės nuo tam tikrų rajonų labai sparčiai nusiplauna. Jei gaujos ir liko, jos persikelia visai į kitą lygmenį, be to mūsų teisėsauga pakankamai efektyviai dirba, tad bijoti tikrai nėra ko“, – sakė A. Kišūnas.