Kai kurios sodų bendrijos, ypač esančios arčiau miesto, jau seniai neprimena kolektyvinių sodų: vietoj medinių vasarnamių dygsta šiuolaikiniai namai, o lysves su daržovėmis pakeitė dailiai išpuoselėta pievelė. Nekilnojamojo turto ekspertai teigia, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl jau kone dešimtmetį sodų sklypai su namais yra vienas iš patraukliausių variantų, – tai gerokai pigiau nei nuosavas namas mieste ir daugiau privatumo bei gerokai mažesni mokesčiai nei daugiabutyje.
Kaip pastebi „Ober Haus“ Panevėžio skyriaus vadovas Romualdas Paulauskas, visada yra šeimų, kurios nori gyventi soduose. Dažniausiai tai būna jaunos šeimos, kurios nebijo ir gali pačios pasitvarkyti įsigytą sodo namelį. Mat labai retai toks gyvenamasis plotas būna pritaikytas gyventi žiemą ar turi visas reikiamas komunikacijas.
Vidutiniškai sodo namelis su šešių arų sklypu, priklausomai nuo vietos ir namo būklės, kainuoja apie 40–90 tūkst. litų. Brangiausiai kainuoja nameliai sodų bendrijose arti miesto: „Ąžuolo“, „Klevo“, „Šermuto“, Piniavos soduose. Savo kainą taip pat turi arti vandens telkinių esantis nekilnojamasis turtas.
„Sodo namelis yra vienas iš variantų šeimai, norinčiai gyventi name, bet jo neįperkančiai ir nenorinčiai mokėti už brangų šildymą daugiabutyje. Aišku, yra ir kitų niuansų: kai kurios šeimos savęs net neįsivaizduoja niekur kitur nei bute, nes užvėrus jo duris nereikia rūpintis nei šildymu, nei lapų grėbimu. O jeigu šeimoje yra mažų vaikų, gyvenimas sode gali būti ir nepatrauklus, ypač jei nėra susisiekimo viešuoju transportu“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ teigė R. Paulauskas.
Tačiau dažniausiai namų soduose besidairančios šeimos žino, koks gyvenimas jų laukia. Jeigu ieškoma pigesnio varianto, dažniausiai būna tik elektra. Tačiau įsivesti komunikacijas nėra sudėtinga. Kai kurie žmonės namus šildosi net dujomis, nors dujų įvado ir nėra: savo sklype išsikasa rezervuarus, kuriuos nuolat pripildo dujomis.
Bėga nuo didelių sąskaitų
Riba, iki kurios gyventojai linkę mokėti už namą sode, pasak nekilnojamojo turto eksperto, siekia maždaug iki 90 tūkst. litų, mat jau nuo 150 tūkst. galima pasistatyti ar nusipirkti naują gyvenamąjį namą su daline apdaila, bet ne soduose, kur namas stovi prie namo, o priemiesčio gyvenvietėje ar net miesto teritorijoje: J. Tilvyčio gatvės gale, Molainiuose, Ežerėlio kvartale ar kitur.
„Dabar daugiausia ieškoma maždaug 170-180 tūkst. litų kainuojančių namukų su daline apdaila – tai daug populiaresnis variantas nei gerai įrengti dideli namai Rožyne už 200–300 tūkst. litų. Žmonės ieškosi šiltų, jaukių, ekonomiškų namų, o jeigu tai per brangu, dairosi maždaug 50–60 kv. namelio sode, jį apsišiltina ir įsiveda komunikacijas“, – sako R. Paulauskas.
Nekilnojamojo turto agentūros „Asimonas“ direktorius Kęstutis Kazakevičius taip pat tvirtina, kad dažniausiai į sodus panevėžiečiai bėga nuo pernelyg didelių sąskaitų už šildymą ir dar nežinia už ką. Patraukliausios vietos – maždaug 10 kilometrų nuo miesto: Piniavos, Velžio, Kaubariškio bei miesto ribose esančios sodų bendrijos. Jeigu namelis netinkamas gyventi žiemą, kainos svyruoja nuo 25 tūkst., jau sutvarkyti nameliai kainuoja iki 100 tūkst., o patys patraukliausi – 50–60 tūkst. litų kainuojantys senesnės statybos tvarkingi 3 kambarių nameliai su daliniais patogumais.
„Pageidautina, kad namo sode kaina nesiektų 100 tūkst. litų, nes už tiek jau galima dairytis namo mieste. Brangiausi parduoti sodo namai kainavo 130 tūkst. Vienas buvo Velžio, kitas – Paįstrio soduose. Nors kvadratūra ir nedidelė, bet įrengti gana šiuolaikiškai, atėjai ir gali gyventi“, – sakė K. Kazakevičius.
Domina emigrantus
Jis pastebi, kad žmonės ieško pigesnių variantų, tačiau nori, kad būtų viskas sutvarkyta ir nereikėtų daugiau nieko investuoti, tačiau taip būna labai retai.
„Turiu pasiūlyti neblogą sodo namą už 75 tūkst. litų, besidominčiųjų tikrai daug, bet daugelį atbaido tai, kad nėra komunikacijų. Jeigu būtų su patogumais, pirkėjas atsirastų labai greitai. Tačiau jeigu žmonės tais dalykais domisi, žino, kad šiais laikais išsikasti šulinį, nusipirkti hidroforą ir įsigyti valymo įrenginius kainuoja maždaug 7 tūkst., tačiau vėliau vanduo nekainuos praktiškai nieko.
Manau, kad šiam variantui ilgai pirkėjo neteks ieškoti, bet kolega, kuris manęs prašė padėti parduoti statomą namą „Ąžuolo“ bendrijoje už 90 tūkst., vargu ar parduos. Mat uždengtas tik stogas. Langai, durys, šildymas, santechnika, apdaila, aplinka ir visa kita bus dar apie 150 tūkst., tad už tokią sumą galima nupirkti ir gana neblogą namelį mieste“, – pasakojo K. Kazakevičius.
Dažniausiai sodo namelius perka jaunos šeimos arba emigrantai. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo nekilnojamojo turto pirkimas su paskolomis, nors dar pirmoje metų pusėje nemažą dalį pirkėjų sudarė tie, kurie įsigijo nekilnojamojo turto už grynuosius pinigus.
„Jau daug metų namus soduose perka jaunos šeimos, ypač jeigu vienas šeimos narys dirba, o kitas rūpinasi tik namais. Pastaruoju metu itin suaktyvėjo ir emigrantai. Dažnai jie parduoda savo butus, sugrįžę atostogų į Lietuvą neturi kur apsistoti, todėl dairosi tokio nekilnojamojo turto, kurio nereikėtų išlaikyti“, – pastebi K. Kazakevičius.
Gyvenimas gamtos apsuptyje
Prieš aštuonerius metus savo butą į namą sodų bendrijoje „Ekranas-2“ iškeitė ir „Pavilnio“ klinikos vadovė Sandra Navickienė. Moters teigimu, jų šeimos noras buvo turėti nuosavą namą su erdviu kiemu, tačiau namų kainos pernelyg kandžiojosi. Todėl kai pamatė puikiai įrengtą namą sode, daugiau ir neieškojo.
„Gyventi sode niekada nebuvo mūsų svajonė, bet dabar nė neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Už tokią kainą būtume galėję įpirkti tik nedidelį nesuremontuotą namelį mieste ar su daline apdaila toliau nuo miesto, o čia nusipirkome puikiai įrengtą namą su visomis komunikacijomis. Nuo namų iki darbo vos aštuoni kilometrai, tad penkiolika minučių, ir aš jau vietoje. Aišku, neturint automobilio, susisiekimas gana sudėtingas, nes autobusai į sodus kursuoja tik šiltuoju metų laiku. Kita vertus, iki Bernatonių tik du kilometrai, o kitose gyvenvietėse nėra jokio susisiekimo“, – pasakojo S. Navickienė.
Didžiausias privalumas – gyvenimas gamtos apsuptyje, galimybė pasislėpti nuo miesto šurmulio ir gerokai daugiau laisvės bei privatumo nei gyvenant daugiabutyje. Pagaliau nereikia sukti galvos, kur kieme rasti vietos pasistatyti automobiliui. Be to, ir išlaikyti namą gerokai pigiau kainuoja.
„Visos mūsų išlaidos – elektra, kurios per mėnesį išnaudojame apie 300 kilovatų. Dar maždaug tūkstantį litų kainuoja malkos ir briketai visam sezonui, priklausomai nuo žiemos šaltumo. O mokestis už vandenį ir žemę – kartą per metus. Be to, prasidėjus šildymo sezonui kokiame Rožyne gyvenantys žmonės net dūsta nuo smogo, o čia iš pradžių net galva svaigo nuo gryno oro“, – privalumus vardija S. Navickienė.
Keliai geresni nei mieste
Tiesa, ji pripažino, kad didžiausia sodų bendrijų problema – itin siauri keliukai, apšvietimo ir kitos infrastruktūros nebuvimas. Tačiau viskas priklauso tik nuo pačių sodų bendrijų veiklumo. Kaip juokauja Sandra, miesto valdžia dar galėtų pasimokyti iš bendrijos, kaip prižiūrėti kelius ar tvarkyti aplinką.
„Didžiulis pliusas, kad mūsų bendrija labai veikli, iš savo lėšų tvarko kelius, prižiūri vandens bokštus ir kitą infrastruktūrą. Žiemą pas mus keliukai būna geriau nuvalyti nei mieste. Tiesa, kol kas nėra apšvietimo. Jis buvo įrengtas, bet sodų bendrijoje gyvenantys senjorai užprotestavo, mat už apšvietimą tenka mokėti visiems. Tačiau čia tik laiko klausimas, ilgainiui ir senjorai supras, kad apšvietimas reikalingas, nes jeigu kam tamsiuoju paros metu reikės pagalbos, jos gali ir nesulaukti“, – pastebi moteris.
Soduose nuolat gyvenantieji dažnai skundžiasi, kad vasaros savaitgaliais, kai suvažiuoja ne tik daržininkai ir sodininkai, bet ir norinčios švęsti kompanijos, ramybės nebūna per naktį, tačiau, S. Navickienės teigimu, tokių bėdų jų bendrijoje nekyla.
„Bendrija yra nusistačiusi ramybės valandas, todėl problemų dėl triukšmo tikrai nekyla. Gyvenimas sode turi daugiau pliusų nei minusų, bet kiekviena šeima turi apsvarstyti, ar toks gyvenimas jai tiks, ar ne“, – sakė S. Navickienė.
Netobulų įstatymų įkaitai
„Ekrano-2“ sodininkų bendrijos pirmininkas Romas Siriūnas teigė, kad vien per šiuos metus į jų sodų bendriją atsikėlė apie dvidešimt naujų šeimų. Iš viso bendrijoje nuolat gyvena apie šimtą šeimų. Kaip pastebi vyras, vienus į sodus atvijo vargas, kiti patys pasirinko tokį gyvenimo būdą.
„Gal pigesnis gyvenimas, gal žmonės nori gyventi gamtoje – kiekvieno pasirinkimo motyvai kitokie. Tačiau galiu garantuoti, kad po metų kitų visi bėgs atgal į miestą. Mat soduose nėra inžinerinių tinklų, tad į drenažo vamzdžius subėga ne tik lietaus vanduo, bet ir visos nuotekos iš gyventojų kanalizacijos valymo įrenginių, todėl drenažas nuolat kemšasi“, – kalbėjo R. Siriūnas.
Dar viena didelė problema – keliai. Bendrija šiuo metu kaip tik ruošia dokumentus teismui, kad šis išaiškintų, kas turi rūpintis ir kam priklauso sodų bendrijose esantys keliukai, melioracijos grioviai ir kita infrastruktūra. Mat prieš keletą metų valstybė savo žinion perėmė visą šią infrastruktūrą, tačiau ir toliau ja rūpinasi patys sodininkai.
„Bendrija turi 22 hektarus bendro naudojimo žemės. Daug metų sodininkai už ją mokėjo žemės mokestį, tačiau visai neseniai mokestį panaikino ir padarė valstybine žeme. Norėtume ją įsiteisinti, bet negalime, nors iš savų lėšų tvarkome ir kelius, ir melioracijos griovius, šienaujame žaliuosius plotus. Teisiškai mes galėtume gauti baudą už tai, kad ant keliukų kasmet pilame naują skaldą ir tvarkome, nes pagal popierius tai žemės ūkio paskirties žemė. Investuojame savo pinigus, o perspektyvų jokių. Mus tik baudžia, o padėti niekas nenori“, – susiklosčiusią paradoksalią situaciją atskleidė R. Siriūnas.
Remiamos ietys
Kad gyvenimas sodų bendrijoje nė nekvepia romantika, tvirtino ir „Ąžuolo“ sodų bendrijos pirmininkas Vladas Lipnevičius. Kadangi „Ąžuolas“ yra gana patogioje vietoje, netoli miesto centro, čia kasmet apsigyvena vis daugiau šeimų. Vien šiemet buvo išduota 30 leidimų parduoti sklypus su namais ir 10 leidimų pradėti statybas. Iš 850 bendrijos narių maždaug 150 gyvena nuolat, dar daugiau čia apsigyvena vasaros sezonu.
„Gyvenimo sode pliusai tie, kad netoli miestas, kad gyvenama gamtos apsuptyje. Tačiau trūkumų gana daug: kanalizacijos, vandentiekio, dujų nėra. Su elektros galia ir apšvietimu taip pat yra problemų. Maždaug 80 proc. kelių siauri, tad mašinos prasilenkti negali. Tai buvo sodai, todėl keliai nepritaikyti gyvenvietei. Kai kurių infrastruktūros problemų net ir neįmanoma išspręsti“, –„Sekundei“ pasakojo V. Lipnevičius.
Bendrijoje dalis namų gyvenami nuolat, dalis tik vasaromis, o dar kita dalis, pirktų ekonomikos pakilimo laikais, dabar stovi apleisti ir bado akis. Tarp kaimynų dažnai kyla konfliktų, kad kitas per arti pasistatė namą, užstoja jam saulės šviesą ar užsitvėrė per aukštą tvorą.
„Konfliktai tarp naujakurių ir senbuvių ne tokie ir reti. Išleista krūva įstatymų, bet jų niekas nesilaiko. Pavyzdžiui, vis dar negalime sutramdyti moters, kuri savo sodo sklypą pavertė paukštide, iš jos sklindanti smarvė tiesiog nuodija žmones. Bet nė viena institucija neturi priemonių išspręsti šią problemą. Svarbu, kad paukšteliams ir šuneliams gerai, o kad žmogui blogai, niekam nerūpi. Problemas kartais sprendžiame taip, kad net kraujas užverda, bet ne visada ir mums pavyksta“, – pasakojo V. Lipnevičius.
Sodininkai vylėsi, kad situacija bent kiek pagerės šalia miesto esančias sodų bendrijas priskyrus miesto Savivaldybei, tačiau kiaurame lyg rėtis biudžete neva nėra galimybės numatyti lėšų sodų bendrijų klausimams spręsti.
„Su miestu nerandame bendros kalbos. Jau dvejus metus prašome įrengti pėsčiųjų perėją, bet niekas nieko net nesiruošia daryti. Kaip kad ir sprendžiant šiukšlių krūvų ar infrastruktūros klausimus. Miestas mus paliko už borto“, – sako „Ąžuolo“ bendrijos pirmininkas.