Erdvės tarp pastatų, jų išvaizda ir žmonių savijauta mieste – taip sukuriama urbanistinė darna, įsitikinęs architektas.
Ar nugriautų senų sovietinių pastatų vietoje išdygę nauji nebus tokie patys arba dar prastesni?
G. Balčytis – Kauno autobusų stoties rekonstrukcijos autorius, aktyvus Lietuvos architektų kūrybinio potencialo skleidimo pasauliui iniciatorius, pradėjęs ir jau kelerius metus sėkmingai rengiantis tarptautinę parodą „Houses LT“.
Jis parengė Vienybės aikštės sutvarkymo projektą, inicijavo tarptautinį architektūros ir urbanistikos konkursą, skirtą Laisvės alėjos rekonstrukcijai, ir vadovavo jam, suprojektavo dviejų bankų pastatus Kaliningrade ir daug kitų įvairios paskirties objektų Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau, nors ir yra labai užimtas, jo širdis visuomet pradeda stipriau plakti būnant ir dirbant Kaune.
- Kaip keičiasi nekilnojamojo turto (NT) rinka Kaune? Prieš ekonomikos nuosmukį formavęsis NT burbulas subliūško ir įsivyravo ramybė. Ar matote pokyčių gyvenamųjų namų statyboje?
- Kaune pokyčiai yra akivaizdūs, anksčiau būdavo daug popierinių projektų: dėl įvairių priežasčių jie buvo tik aprašomi, tačiau realiai neįgyvendinami.
Ir tikriausiai daugmaž viskas. Suprantama, centrinėse miesto vietose projektuojami ne ekonominės klasės butai, pati vieta brangi, o pastatai čia turi būti aukštesnio architektūros lygio. Greičiausiai didelės paklausos nėra, todėl ir statybos nevyksta.
Daugiau daugiabučių statoma toliau nuo centro. Žinoma, viskas dėl ekonominių sumetimų.
Aš Kaune pastebiu aktyvesnę komercinę statybą. Manau, administracinių pastatų kyla daugiau nei gyvenamųjų.
- Kauniečiai pasižymi tuo, kad pirmenybę visais laikais teikė individualiam namui, ne butui. Gal todėl plėtra vyksta būtent priemiesčiuose, o ne pačiame mieste? Ar Kaunas nuo to nukenčia? Ar keičiasi Kauno kaip didmiesčio veidas?
- Miesto energiją sukuria jaunesnio ir judresnio gyvenimo būdo žmonės, o jie linkę keisti gyvenamąją vietą, aplinkybes, darbo pobūdį.
Namas priemiestyje nėra jų trokštamas objektas. Tačiau ši visuomenės dalis labiau koncentruojasi Vilniuje. Sostinėje žmonės nėra tokie sėslūs, rizikuoja, perka nedidelius butus miesto centre arba nuomoja.
Kaunas – konservatyvios linijos miestas. Ar tai gerai? Net nežinau, tiesiog gyvenimas Kaune slenka lėtesniu ritmu.
Didesnė geresnių butų paklausa miesto centre – didmiesčio vystymosi požymis. O Kaune, miesto centre, regis, nėra nei būstų pasiūlos, nei paklausos. Apmirusi Laisvės alėja ir kitos centro dalys rodo, kad Kaunas kaip didmiestis nyksta.
- Kas atsitiko, kad miesto centras tapo nebepatrauklus kauniečiams? Ir ką priemiesčio gyventojai veikia Kaune?
- Miesto gyvenimą sukuria miestiečiai, o užmiesčio gyventojai atvažiuoja čia tik dirbti. Ką tai reiškia?
Jie teršia orą, vairuoja automobilius, vežioja vaikus į mokyklas, darželius. Jie gyvena gamtoje – jiems gerai, bet didelės pridėtinės vertės miestui jie neduoda.
Vienintelis dalykas – priemiesčio gyventojai pridėtinę vertę sukuria prekybos centrams. Bet tai neturi nieko bendra su miesto gyvenimu. Ar miestas nyksta? Sunku atsakyti, dar reikia laiko.
Pasikeitusiam miesto vaidmeniui įtakos turėjo žemės kaina. Žemę grąžinus savininkams, aplink Vilnių ir Kauną buvo masiškai perkeliamos žemės, jos išdalytos sklypais ir parduotos. Jų kaina tuo metu buvo nepalyginti mažesnė nei buto miesto centre. Be to, mieste tuo metu ir nebuvo pasiūlos. Taip ir susiformavo tradicijos gyventi užmiestyje.
Tiesa, nieko nauja čia neatrandame – ta pati situacija buvo JAV, kai nemažai miestų gyventojų išsikraustė toliau nuo centro.
O štai Vilniuje tendencija kitokia: čia gyvena daugiau skirtingo išsilavinimo žmonių, daugiau užsienio piliečių. Todėl ir nekilnojamojo turto rinka skiriasi. Kai verslininkai ėmėsi gaivinti senas gamybines teritorijas, visi iš jų juokėsi, kad už tokią kainą sode gerą namą galima nusipirkti. Tačiau tuos vadinamuosius loftus žmonės pirko ir perka. Vilniaus centras gyvas, skirtingai nei mūsų Laisvės alėja.
Lietuvoje apskritai mažėja žmonių, tik sostinė gali pasidžiaugti jų skaičiaus augimu. Aš spėju, kad jeigu Kaune atsirastų ne prestižinių butų miesto centre pasiūla, kauniečiai ir vėl atsigręžtų į šį miestą.
Per kokį dešimtmetį Kauno centras ir pats miestas atsigautų.
- Pastebėjote, kad Kaune pastaraisiais metais statoma nemažai komercinės paskirties pastatų. Kodėl verslininkai rizikuoja ir investuoja pinigus būtent į šį NT segmentą?
- Mane džiugina, kad ši rinkos dalis atsigauna. Nauji biurų pastatai prie „Akropolio“, netoli Kauno pilies, Savanorių pr. – tai rodo, kad miestas tikisi investicijų. Kol dar nėra galutinio vaizdo, sunku kalbėti apie šių pastatų architektūrą.
Pati situacija atrodo gerai, nes miesto valdžia kuria optimistinį scenarijų. Verslininkai patikėjo, jog Kaunas – įdomus ir patrauklus miestas. Atsiranda plyno lauko investicijų. Gal manoma, kad Vilnius pakankamai prisipildė ir Kaune galima lengviau rasti biurų nuomininkų?
- Kaip, jūsų akimis, atrodo priemiesčiai, kokia čia vyrauja architektūra?
- Mane džiugina estetinė priemiesčių kvartalų pusė. Vis dažniau pastebiu tendenciją: vienas statytojas perka sklypą, suskirsto jį mažais plotais, pats stato panašaus stiliaus namus, pats ieško pirkėjų, parduoda.
Tokie kvartalai yra ne chaotiški, jų architektūra – vientisa, infrastruktūros klausimai išspręsti iš anksto.
O prieš dešimtmetį NT verslas buvo greitas: nusiperki sklypą, išdaliji mažais plotais ir pardavinėji. Tokį sklypą įsigiję žmonės statė, ką norėjo ir kaip norėjo. Iš to radosi didžiulis chaosas: vienas namas – modernus, kitas – bet koks, neskoningas.
Gatvės tokiuose kvartaluose neasfaltuotos, gyventojai konfliktuoja, kas turėtų tuo pasirūpinti. Prašoma rajono savivaldybės pagalbos, ši neranda pinigų. Bet, mano nuomone, infrastuktūra turėjo pasirūpinti sklypų pardavėjas.
- Kokie jums atrodo sovietmečiu iškilę daugiabučių kvartalai? Ar liūdnas jų vaizdas negadina miesto įvaizdžio?
- Turime tokį sovietinių laikų palikimą ir nieko čia nepakeisi. Išties jų vaizdas labai liūdnas. Sovietiniai stambiaplokščiai namai yra labai prasti, gyvenimo sąlygos juose itin prastos, jau nekalbant apie aplinką.
Nerealu, kad kas nors ims, juos nuvers ir pastatys naujus.
Jeigu renovacija vyktų kvartalais, gautume geresnį rezultatą, negu turime.
Nes dabar po renovacijos vienas daugiabutis atrodo puikiai, o šalia esantys – dar prasčiau. Kad ir kiek pinigų investuojama į senųjų daugiabučių renovaciją, iš esmės jų architektūra nepagerėja.
Tačiau didžioji dauguma šio sovietmečio palikimo liko tokia, kokia ir buvo: skirtingi balkonai, vienur pakeisti langai, kitur – ne, namų sienos iš lauko nudažytos skirtingomis spalvomis – statinys atrodo lyg padalytas į daug dalių, nes kiekvienas gyventojas nusidažo savo sienos gabaliuką, vaizdas chaotiškas.
Šiuose kvartaluose gyvena ne patys turtingiausi žmonės, taigi natūralu, kad jie negali sau leisti ne tik renovacijos, bet ir nusipirkti naujesnio buto.
- Kas jus Kaune džiugina ir kas kelia nerimą?
- Ne aš vienas pastebiu, kad Kaune judesio yra. Kuo džiaugiuosi? Kad pagaliau miesto gatvės asfaltuojamos. Net nedidelės Žaliakalnio gatvelės, kurios buvo beviltiškai nudaužytos, dabar atsigavo. Kaune matyti vienas kitas kranas, vadinasi, vyksta statybos. Tas vaizdas mane irgi džiugina.
Kas kelia nerimą? Naujai statomų pastatų mastelis. Jis daug didesnis nei aplink esančių namų. Ar nauji pastatai padės miestui išlaikyti savitą veidą? Juk erdvės tarp pastatų, jų mastelis, žmonių savijauta mieste kuria urbanistinę darną.
Ji labai svarbi kalbant apie miestų architektūrą.
Visi labai keikė sovietinius pastatus, kurie dabar griaunami. Neramu, kad nauji pastatai nebūtų tokie patys arba dar blogesni.
Dar kelia nerimą pradėti ir nebaigti projektai. Vienas jų – mokslo muziejaus Nemuno saloje. Šį tarptautinį konkursą dar pernai rudenį laimėjo ispanai.
Pagal planus jau turėjo prasidėti statybos, bet kažkas užstrigo. Būtų gaila, jei toks projektas nebūtų įgyvendintas.
Šis objektas pakeltų Kauną į kitą lygį. Tai – svarbus nacionalinis objektas, o tokie konkursai atkreipia dėmesį į mūsų miestą.