Smarvė ir netvarka
Vienais švariausių Lietuvos pajūryje laikomi Smiltynės paplūdimiai vasarą sulaukia tūkstančių poilsiautojų. Šiemet vienas Smiltynės paplūdimių gavo net Mėlynąją vėliavą, kuri simbolizuoja, kad poilsiautojai jame ras aukščiausios kokybės paslaugų paketą, budinčius gelbėtojus, tikrinamą vandens kokybę. Be jokios abejonė, tai reškia, kad paplūdimyje yra ir šiuolaikiški tualetai.
Tačiau toks švarus „stebuklas“, kuriame yra elektra, vėdinimo sistema ir švarus vanduo bei popieriniai rankšluosčiai tėra viename Smiltynės paplūdimių. Kituose puikuojasi sovietmečio reliktai – paprasčiausios lauko išvietės su apdergtais kraštais, nosį riečiančiu kvapu ir tuntais zyziančių musių.
Nenuostabu, kad prireikus į kai kuriuos jų poilsiautojai nedrįsta kišti nosies ir „reikalus“ susitvarko tiesiog miške. Apie tai liudija kalnai servetėlių.
Per 28 nepriklausomybės metus Smiltynėje tesugebėta pastatyti vieną modernų tualetą.
Kaltina kitus
Birželio pradžioje, per pačius karščius, į Smiltynės moterų pliažą išsiruošusi klaipėdietė Lilija buvo šokiruota, kai pamatė kopų papėdėje stovinčią dvokiančią būdelę. „Smiltynėje nebuvau keletą metų, maniau, kad per tą laiką ten įvyko daug gerų pokyčių. Optimizmo įkvėpė ir žinia, kad paplūdimiai perduoti administruoti VšĮ „Klaipėdos paplūdimiai“, kuriems per metus skiriamos milžiniškos lėšos iš miesto biudžeto. Deja, teko raudonuoti ir prieš atsivestą viešnią iš užsienio“, – socialinėje erdvėje piktinosi klaipėdietė.
Biudžetinės įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ direktorius Virgilijus Urbonas pripažino, kad situacija jam žinoma, tačiau dėl jos jis nekaltas: „Žinau, kad situacija ten sudėtinga. Yra atvira išgriebimo duobė. Įsivaizduojate, kokia smarvė per tokį karštį sklinda iš tos duobės? Jau tikra velniava. XXI amžius, o dar tokius turime... Lankytojai nuolat dėl to kelia triukšmą. Tačiau mes jo nepriimame. Ne mes tuos tualetus prižiūrime. Mes administruojame tik du konteinerinius tualetus Smiltynėje – tą, kuris prie Centrinės gelbėjimo stoties, ir tą, kuris yra prieškopėje ties taku į centrinį pliažą. Visi kiti, tie „išgriebiamieji“, nėra mums skirti. Juos prižiūri Miesto tvarkymo skyrius. Sakote, Neringoje net 11 yra? Na, jei mums patikės tokią funkciją, tai ir mes tokius statysime. Tačiau kol kas esame tik vykdytojai. Va, tuos konteinerinius pastatė miestas, o mums tik perdavė eksploatuoti“, – teisinosi V. Urbonas.
Neringoje tvarka geresnė
Neringoje, kurioje galioja tokia pati griežta tvarka, kaip ir Smiltynėje, nes abi teritorijos patenka į Kuršių nerijos nacionalinį parką, ties pliažais stovi net septyni konteineriniai tualetai.
Tualetus prižiūrinčios UAB „Paslaugos Neringai“ direktorius Arūnas Mažeikis DELFI sakė, kad konteineriniai tualetai Neringoje eksploatuojami jau 12 metų. „Jie veikia autonomiškai ir yra kilnojami. Bet kurį jų galime pervežti į kitą vietą per gerą pusdienį. Jie pastatyti standartinėse vietose, kur nuo seno buvo tualetai. Tradicinėse vietose, kur didžiausia turistų trauka, prie centrinių gelbėjimo stočių. Visoje Neringoje konteinerinių tualetų yra vienuolika. Paplūdimiuose septyni – trys Nidoje, du Juodkrantėje ir po vieną Preiloje bei Pervalkoje. Neringos savivaldybė šią vasara ketina įsigyti dar keturis, kurie pakeis pačius seniausius“, – gyrėsi A. Mažeikis.
Miškininkai neleidžia
Neringa tvarkosi, perka net naujus tualetus, o Klaipėdai priklausančioje Smiltynėje galime „gėrėtis“ XX amžiaus vidurį primenančiomis išvietėmis.
Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Šulcas teisinasi, kad, jei būtų galima, tualetai seniai būtų buvę pastatyti. „Jei galėtume, visus seniai būtume sutvarkę ir naujus pastatę. Nes jau seniai norime šitą situaciją pakeisti, prašome leidimo, tačiau Valstybinė miškų urėdija jo neduoda. Tualetai esą stovi miške, o pagal Valstybinį miškų įstatymą miškuose tualetai negali būti statomi. Kaip pavyko šią problemą išspręsti Neringai, nežinau. Gal ten tualetai stovi ne miške? O Smiltynėje pagal dokumentus nėra jokių tualetų. De facto yra, o de jure – ne. Pagal Statybos techninį reglamentą, jų negali nei rekonstruoti, nei statyti. Lietuva – vienintelė valstybė pasaulyje, kuri draudžia miške tuliką pastatyti. Už krūmų reikia bėgti“, – piktinosi A. Šulcas.
Jis pasakojo, kad prieš keletą savaičių su aplinkos viceministru Martynu Norbutu vaikštinėjo po Melnragės mišką, kur ties moterų pliažu jau kelinti metai negali pastatyti konteinerinio tualeto, nes esą miškininkai to neleidžia.
„Jų teigimu, čia yra valstybinis miškas, todėl negalima. Tikrai norėtume ne kažkokį griozdą, o paprastą konteinerinį šiuolaikišką tualetą, kurie stovi keliose vietose, pastatyti. Biotualetų taip pat negalima statyti. O jei pastatytume juos paplūdimiuose? Tai per tokį karštį atominę bombą turėtume. Vienintelį normalų tualetą Smiltynėje turime prie Mėlynosios vėliavos pliažo. Su vandeniu, su dušais“, – bejėgiškai atsiduso Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas.
Miškininkai padėtų, jei galėtų
Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos atsakyme DELFI tiesiai šviesiai rėžiama, kad „veiklą Lietuvos miškuose reglamentuojantys teisės aktai numato, kad pastatų ir statinių statyba ir inžinerinių komunikacijų įrengimas miško žemėje yra draudžiamas“.
Tačiau jau kitoje pastraipoje bandoma atsiriboti ir lyg nusiimti atsakomybę: „Konteinerinis tualetas su privestomis komunikacijomis yra statinys, kuriam reikalingas statybų leidimas. Lietuvos galiojantys teisės aktai aiškiai reglamentuoja visus privalomus žingsnius, kuriuos reikia padaryti, norint įrengti tokį statinį miške: savivaldybės administracija kreipiasi į Aplinkos ministeriją dėl konkrečios teritorijos „išėmimo“ iš miško žemės registro ir tos žemės kitokios paskirties įforminimo. Toliau – visi kiti su statybų leidimais susiję etapai, ir juose niekaip nedalyvauja Valstybinių miškų urėdija.“
Galiausiai atsakymo tonas sušvelninamas ir teigiama, kad Valstybinių miškų urėdija, jei galėtų, tikrai padėtų: „Valstybinių miškų urėdija, nuo 2018 m. patikėjimo teise valdanti Kuršių Nerijos nacionalinio parko valstybinės reikšmės miškus, pritaria modernių tualetų įrengimui Jūsų minimose Kuršių Nerijos vietose ir patikina, kad padarysime viską įmonės kompetencijų ribose, kad pagelbėtume sklandžiam procesui.“
Kalti patys klaipėdiečiai
Tačiau aplinkos viceministras Martynas Norbutas DELFI teigė, kad dėl to, kad Smiltynėje iki šiol nėra šiuolaikiškų tualetų, kalčiausi patys klaipėdiečiai.
Viceministro teigimu, ne miškininkams laiškus klaipėdiečiai siuntinėti turėtų, o kreiptis tiesiai į Aplinkos ministeriją.
„Su Klaipėdos miesto savivaldybės vicemeru (A. Šulcu) kalbėjomės gal prieš tris savaites. Paprašiau, kad atsiųstų dokumentus, dėl kurių kyla problemos. Bet iki šiol šių dokumentų nesuradome. Nes niekas negali jų atsiųsti. Jei Klaipėdos savivaldybės specialistai nesugeba atsiųsti dokumentų, dėl kurių jiems rūpi iš esmės, nori ką nors daryti, reikia paklausti, kodėl jie nesugeba to padaryti?“ – klausė viceministras.
Jis pridūrė, kad nelaukdami klaipėdiečių raštų Aplinkos ministerijos specialistai patys ėmė aiškintis, ką būtų galima padaryti.
„Yra trys esminės situacijos, kurių sprendimai skirtingi.
Pirmoji, kai tualetas yra įregistruotas nekilnojamojo turto registruose, turi savo kodą, tokiu atveju jį galima rekonstruoti, pastatyti naują, prijungti prie komunikacijų ir pan.
Antrasis atvejis, kai yra tarybiniais metais statyti tualetai, bet nėra planavimo dokumentuose, juose yra parašyta, kad ten yra miškas. Vienintelis dalykas, kurio reikia, savivaldybės laiško Miškų tarnybai. Pridedant dokumentą, kuriame bet kuriame sename plane yra pažymėtas (objektas), o šiuo metu čia yra miškas. Ką daro miškų tarnyba? Koreguoja kadastro duomenis ir „išima“ tą objektą iš miško. Tereikia sulaukti oficialaus prašymo tą padaryti. Kadangi to prašymo nėra, tai nėra automatiškai ir sprendimo.
Trečias atvejis, kai miške norima įrengti naujus tualetus. Vėl reikia prašymo Miškų tarnybai. Bet čia įsijungia ir kita procedūra. Nes reikia tą plotą „išimti“ iš miško. Tą galima padaryti, nes tai numatyta Miškų įstatymo 11 str. Reikia sumokėti minimalią kompensaciją už tą plotelį, kuris yra mažas, atlikti matavimus ir tas plotas gali būti naudojamas naujų tualetų statybai.
Tereikia daugiau iniciatyvos iš savivaldybės ir tos procedūros bus sutvarkytos. Ir pats kreipiausi į vicemerą (A. Šulcą) dėl tų ir kitų klausimų, kuriuos mes sutarėme. Bet iki šiol tos informacijos negaunu. Tad mes savo ruožtu pas save apsitarėme, kokie būtų mūsų kreipimosi į savivaldybę rašto metmenys, kuriuos aš jau paminėjau“, – situaciją DELFI komentavo M. Norbutas.
Painios procedūros
Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis DELFI kalbėjo, kad net jei klaipėdiečiai ir gautų visus leidimus, procedūros užtruktų ne trumpiau nei dvejus metus.
„Tualetų Neringoje miško žemėje nesame pastatę, o tuos, kuriuose esame pastatę, yra be komunikacijų, be vandens, be elektros. Nes statyti miško žemėje leidžiama tik be komunikacijų. Todėl mes dedame saulės batareikas brangiausias ant stogo, du kartus per dieną išvežame asenizaciją ir į juos atvežame vandenį. Todėl ir rašome, kad vanduo yra negeriamas. Tai visiška nesąmonė. Kaip nesąmonė, kad miško žemėje negali būti pėsčiųjų ir dviračių takų. Dėl to negalime ir jau esamų sutvarkyti. Įdomiausia, kad mūsų specialistams nepavyko rasti nė vieno teisės akto, kad to daryti negalima. Miškų įstatyme nerandame tokio įrašo, kad miške negali būti dviračių takų ar šaligatvių. Tiesa, čia ne miškininkai, o Miškų institutas Vilniuje suformavęs tokią nederinimo praktiką...
Kitose vietose yra pastatyti normalūs tualetai. Tačiau jau jie stovi mūsų žemėje – miesto želdynuose. Tačiau tą procedūrą, kad atiduotų mišką į miesto želdynus, mes atlikinėjome gal 6 metus. Kiek žinau, labai norint ta procedūra gali užtrukti ir dvejus metus. Tik reikalingi du Vyriausybės nutarimai, ministro įsakymas. Jei norėtų „išimti“ sklypą iš valstybinio miško, tai tik per detalųjį planą. Bet detalusis planas Kuršių nerijoje... Net jei visos pusės sutiktų, tai procedūra užtruktų mažiausiai dvejus metus. Įsivaizduojate – tualetą pastatyti trunka dvejus metus! O jei ten nieko nebuvo ir jau skaitytųsi nauja statyba, tai tektų keisti Kuršių nerijos tvarkymo planą. O tai jau praktiškai neįmanoma“, – vilties nesuteikia Neringos savivaldybės meras.
O kol kas ramybe ir švariu vandeniu bei švariu smėliu mėgautis į Smiltynę traukiantys poilsiautojai gali rinktis – eiti į tolimesnį, tačiau švaresnį pliažą, kuriame yra normalus tualetas, arba pasirinkti trumpesnį kelią, tačiau prispyrus rizikuoti ir kišti nosį į sovietmečiu trenkiančią išvietę.