Teko pasitraukti iš tarptautinio pilotinio projekto
Pradinėje projekto stadijoje plačiai pristatytos ambicijos palaidotos tyliai – nepavykus iš valstybės gauti dalies projektui reikalingų lėšų, praėjusiais metais Birštonas informavo partnerius pasitraukiantis iš Europos Sąjungos (ES) programos „Concerto“ projekto ir tuo pačiu perleido jiems Lietuvai numatytą finansinę paramą.
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė mato prasmę atskleisti savo miesto patirtį ir nuoskaudas. „Tikrai labai daug dariau, kad šis progresyvus, kompleksinis, mokslinis tiriamasis ir demonstracinis pastatų modernizacijos projektas būtų įgyvendintas. Buvau net pas premjerą, jis labai tam pritarė. Vienareikšmiškai ir nė kiek neperdėdama galiu teigti, kad tai – aplinkos ministro Valentino Mazuronio sužlugdytas projektas. Jis tik svarstė: jūs čia pirmi taip gerai darysite, o tada ir kitiems prireiks...
Klausimą, kas bus, jei visi užsinorės to paties, projekto rengėjai valdžios kabinetuose ministerijoje girdėdavo nuolat. Tai, ko visais būdais siekia tvarios gyvensenos principus propaguojančios valstybės – gyventojų pritarimo vis aukštesniems energijos taupymo ir kitiems standartams, – valdininkams atrodė grėsminga problema.
Projektui, kurio preliminari (skaičiuojamoji) sąmata siekė 25–30 mln. litų, buvo prašoma 12 mln. litų valstybės paramos, iš ES 7 rėminės programos 7 mln. litų turėjo būti skirta demonstracinėms veikloms ir 3 mln. litų – mokslinėms tiriamosioms, projekto valdymo, mokymų bei viešinimo veikloms.
„Planavome įgyvendinti išskirtinį ir todėl brangesnį renovacijos variantą, negalėjome užkrauti visos naštos ant gyventojų pečių“, – aiškino N. Dirginčienė.
Šiandien Birštone, pasak merės, vykdoma tik tipinė renovacija gyventojams daugiausia renkantis ekonominį variantą. Apie išskirtinį kurorto įvaizdį svajojančiai administracijai telieka kiek įmanoma prižiūrėti kokybę. Ir džiaugtis, kad programos „Concerto“ vadovai nepritaikė finansinių sankcijų vidury projekto pasprukusiems partneriams ir dargi pažadėjo apmokėti rengiant techninę dokumentaciją patirtas išlaidas.
Valstybės prioritetas – tipinė renovacija
„Galvoju, kad esmė yra rezultatas, – D. Matonienė pabrėžė, kad Lietuva prioritetinės krypties – skatinti tipinės modernizacijos masiškumą – kol kas nekeičia. – Reikia ieškoti protingų, apskaičiuotų, ekonomiškai naudingų sprendimų. Pavyzdžiui, šiandien esame pasirengę 30 tipinių, serijinių namų techninių projektų. Juos projektuotojai taiko ir labai džiaugiasi.“
Aplinkos viceministrė neabejoja nei šiandienės modernizacijos standartais, nei kokybe, nei strategija. „Manau, mūsų programa net europiniame kontekste įvardijama kaip viena sėkmingiausių. Tik lietuviai gal nenori to pamatyti“, – sakė D. Matonienė.
Kaip alternatyvą pilotiniams pastatų modernizacijos projektams ji mato kitų valstybių gerosios patirties perėmimą, tuo pačiu ir mokymąsi iš svetimų klaidų – tai ir palengvintų sprendimų paiešką, ir pagreitintų darbų tempą. Tarkime, su Vokietijos ambasada ir šios šalies Aplinkos ministerijos Kvartalinio atnaujinimo departamentu kalbamasi dėl gerosios patirties planuojant kvartalinį tvarkymą perėmimo.
„Ta patirtis – ne namo konstruktyvo renovacijos detalės, o organizaciniai, teisiniai, vadybos klausimai. Tai tikrai reikšminga: vokiečiai turi rimtą teisinę bazę, jų valstybėje veikia kvartalinės renovacijos praktikai, kurie užsiima visos teritorijos plėtra sujungdami ir komercinius, ir visuomeninius, ir privačius pastatus – daugiabučius namus“, – aiškino D. Matonienė.
Renovacijos viešinimu priversti užsiimti gyventojai
Atsakingoms institucijoms neįžvelgiant demonstracinių projektų kūrimo poreikio, aktyviai dalyvauti modernizacijos idėjos viešinimo kampanijoje tenka jau atnaujintų daugiabučių gyventojams. Prieš apsispręsdami, ar verta modernizuoti savo būstą, jų patirties nori pasiteirauti ne tik kaimyninių namų, bet ir kitų miestų gyventojai. Ypač didelio dėmesio sulaukia pasirinkusieji aukštesnės klasės nei tipinė renovaciją, įsidiegusieji alternatyvius energijos šaltinius.
Vis dėlto D. Matonienė neabejoja, kad pagrindinį renovacijos viešinimo darbą ant savo pečių neša tam sukurtos institucijos. Pavyzdys – visą Lietuvą apkeliavusi renovadienių akcija, per kurią ministerijos atstovai, daugiabučių namų modernizavimo programą administruojančios Būsto energijos taupymo agentūros bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai bendravo su visais proceso dalyviais – nuo gyventojų iki bendrijų pirmininkų ir administratorių.
„Tiesioginė komunikacija duoda rezultatų, – patikino viceministrė. – Per susitikimus kalbame tikrai ne vien apie tipinę renovaciją. Pristatome ir alternatyvių energijos šaltinių diegimą, teikiame praktinių pavyzdžių, rengiame seminarus administratoriams, investicinių planų rengėjams, pristatome naujas technologijas. O gyventojai gali patys nuspręsti, ar ryžtis tokioms brangioms investicijoms kaip, pavyzdžiui, rekuperacija. Valstybės parama tam yra teikiama, informacija irgi – žmonės gali rinktis.“
Pamokų tikėjosi ne vienas miestas
Modernizacijos ekspertas, energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras Ramūnas Gatautis valdiško žodžio įtaigumu ir poveikiu abejoja: „Keblu be pilotinių projektų paleisti tikrai rimtą modernizacijos konvejerį – bent 1000 namų per metus – ir dar padaryti tai kokybiškai. Apgailėjau „ECO-Life“ likimą – jei būtų gerai pasirodyta, tai būtų geras pavyzdys visai Lietuvai.“
„ECO-Life“ projekto pradžioje Kauno miesto savivaldybėje administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbęs ir daugiabučių modernizacijos procesą Kaune bandęs išjudinti R. Gatautis domėjosi Birštono darbais ir buvo užsidegęs panaudoti jo patirtį: „Norėjau ir Kaune įgyvendinti panašų projektą, buvome tam numatę tinkamą vieną mažųjų priemiesčių su atskira šildymo sistema. Buvo pradėti ruošti namų darbai: pašnekintas seniūnas, šilumos tiekėjo atstovai, planuota pradėti pokalbius ir su gyventojais. Principinis sprendimas atrodė racionalus – visą sistemą reikia kurti nuo galvos iki kojų: atnaujinti daugiabučius, modernizuoti vamzdynus, pastatyti naują katilinę. Sukaupta techninė ir organizacinė patirtis būtų buvusi pritaikyta miesto renovavimo kvartalais plėtrai, bet nespėjau baigti darbų. Tiesa, iškart buvo aišku, kad be finansinės kokio nors fondo su specialia programa paramos nieko neišeis.“
Pastatų modernizacijos projektus plėtojančioje įmonėje dirbantis R. Gatautis prieš kelerius metus su kelių statybų sektoriaus asociacijų kompanija beldėsi į Aplinkos ministerijos duris tuo pačiu tikslu, kaip ir „ECO-Life“ projekto komanda – bandydami įtikinti, kad reikia rasti lėšų bent keliems pilotiniams daugiabučių modernizacijos projektams.
„Čia svarbu parodyti ne tai, kaip sugeba dirbti statybininkai, bet kokias naujas technologijas, medžiagas galima naudoti, kokie galimi inžinerinių sprendimų variantai. Ir gali būti, kad, tarkime, iš trijų modernizuotų namų du bus nelabai vykę ir tik trečias pasiteisins. Tai normalu. Dabar į Lietuvą ateina svetimi kitose šalyse pasiteisinę sprendimai: vokiški, lenkiški, suomiški ir kitokie, bet mes turime adaptuoti savo modelį“, – įsitikinęs modernizacijos specialistas.
Jis neatmeta galimybės, kad kažkam valdžioje gali būti neramu, jog demonstraciniai projektai akivaizdžiai atskleis šiandienės dalinės renovacijos trūkumus – jeigu paaiškėtų, kad gal per mažai apšiltinama, per mažai vėdinama, ne taip sprendžiami mazgų klausimai ir pan. „Turi būti nors vienas drąsus vyras, kuris pasakytų – reikia daryti gerai. Nes jei bijosime pripažinti, kad klaidų būna, kad ką nors darome blogai, tai niekur ir nenueisime“, – sakė R. Gatautis.
Aplinkos ministerijos vartojamą terminą „tipinė renovacija“ jis siūlo keisti „daline renovacija“. „Žodis „tipinė“ turi gana teigiamą atspalvį – pigus, bet geras, nes ištobulintas ir masinis. O Lietuvoje vykdoma eksperimentinė dalinė daugiabučių šiltinimo akcija, – įvertino R. Gatautis. – Beje, netveriu noru sužinoti, kiek daugiabučių modernizuoti pagal šiuos 30 tipinių projektų... Bijau, kad nė vieno.“
Kas turi rodyti kryptį?
„ECO-Life“ projekte dirbęs tuomet bendrovės „COWI Lietuva“ specialistas, šiandien – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) narys, energetikos ir termoinžinerijos krypties mokslų daktaras Darius Biekša mano, kad Lietuvai trūksta žinių ne tik apie pažangią, perspektyvią pastatų modernizaciją, bet ir apie naują statybą, tad be demonstracinių projektų apsieiti sudėtinga. Anot D. Biekšos, būtų galima teigti, kad jei nekilnojamojo turto rinkoje nėra stagnacijos, jei turime plėtotojų, kurie kasmet pateikia naujo būsto, neturėtų kilti ir klausimas, ar mokame statyti. Ir vis dėlto problema egzistuoja.
„Taip, nekilnojamojo turto verslas seka visus standartus, tegu ir stengdamasis minimizuoti sąnaudas. Bet verslas neina į priekį: daro tai, ką privalo – siekia minimalaus kokybės lygio. O daugiau daro tuo atveju, jei rinka pasako: turime pinigų, esame išskirtiniai, duokite geresnį produktą, – dėstė D. Biekša. – Tik biurų statyboje labiau stengiamasi eiti į priekį – siekiant išskirtinumo pozicionuojant save kaip žaliosios energetikos ar darniosios plėtros flagmanus.“
D. Biekša, kaip ir D. Matonienė, siūlytų Lietuvai pasimokyti iš Vokietijos. Tik jis atkreipė dėmesį į kitą šios šalies praktiką: kaip čia priimta ruošti visuomenę bei specialistus ES nuolat griežtinant standartus ir įsigalint naujoms normoms.
„Pastatų energetinio efektyvumo direktyvos reikalavimai auga kas kelerius metus. Artimiausias didelis šuolis bus 2016 metais, kai nauji pastatai turės pasiekti ne žemesnį nei A klasės energinį efektyvumą. Lietuvoje tas šuolis, kiek girdžiu, nėra plačiai aptarinėjamas, vadinasi, mums reikės labai staigiai pakeisti technologijas. Ir tikrai nepakaks pridėti papildomus 10 centimetrų šiltinimo medžiagos. Tam ir reikalingi demonstraciniai projektai“, – komentavo D. Biekša.
Vokietijoje, pasak specialisto, maždaug kas dvejus metus skiriamas finansavimas namų statybos ar renovacijos projektams, kurie pastatyti kurį laiką atlieka ekspozicijos vaidmenį. Dalis būsto juose parduodama, dalis paliekama atviram lankymui.
„Žmonės gali pamatyti, kad naujos technologijos, nauji sprendiniai yra efektyvūs, kad duoda daugiau naudos, negu reikalauja sąnaudų. Jei žmogus nėra inžinierius, jam svarbu, kad yra kur apsidairyti, išsiaiškinti, kokios permainos laukia, kas garantuojama atlikus modernizaciją. O po metų ar dvejų tokie sprendiniai tampa normomis. Užsienyje demonstraciniai projektai tempia visą procesą. Lietuvoje žmonėms telieka tenkintis galimybe „paspardyti“ anksčiau renovuotų daugiabučių sienas“, – sakė D. Biekša.
Nei objektyvios informacijos, nei garantijų
Prieš apsispręsdami dėl renovacijos tikrai daugelis stengiasi pasiteirauti renovacijos pionierių patirties. Bėda ta, atkreipia dėmesį daugelis specialistų, kad dažnas gyventojas nė nežino, kokio lygio komfortą atliekant modernizaciją galima pasiekti, tad ir kliautis jau įgyvendinusiųjų renovaciją rekomendacijomis ne visada patikima.
Svarbius sprendimus priimantys daugiabučių gyventojai negali gauti ne tik išties objektyvios informacijos apie tam tikrų technologijų taikymo racionalumą. D. Biekšą stebina tai, kad gyventojai iš esmės negauna jokių garantijų dėl renovacijos rezultatų. „Žmonės juk įsipareigoja pasiimti paskolą ant savo galvos, iš savo kišenės, ir tik už pažadą, už kokių 5 lapų sutartį. Jie patiki, o rezultatas gaunamas ne toks, dėl kokio sutarta. Išties jis visada nesutampa su planais, tik klausimas, ar į geresnę, ar į blogesnę pusę. Gyventojai turi visišką teisę prieš apsispręsdami paklausti: o kas man kompensuos, jei sutaupoma bus mažiau, negu žadama? Lietuvoje niekas niekam nieko nežada tokiu atveju, – pabrėžė D. Biekša. – Tai turi būti normalus tos pusės, kuri išleis žmonių pinigus, įsipareigojimas.“
VKEKK narys įsitikinęs, kad kai bus duodami pažadai, sutvirtinti sutartimis ir susiję su realiu nuostolių kompensavimu, valstybės ar kokia kita garantija, Aplinkos ministerijos ir jos struktūrų, įpareigotų rūpintis renovacijos idėjos viešinimu, misija palengvės – rinkos pasitikėjimas šiais projektais išaugs.
Nežinia dėl būsimų modernizacijos reikalavimų
D. Biekšos, nė nėra priimto demonstracinio projekto teisinio statuso, kuris suteiktų jo vykdytojams išskirtines sąlygas palengvinant, sutrumpinant procedūras.
Atsainų valstybės požiūrį į augančių iššūkių viešinimą bei rekomendacijų formulavimą pabrėžė ir modernizacijos ekspertas R. Gatautis. Jam dar neteko matyti konkretaus lietuviško dokumento, kuriame būtų įvardyta, kokie reikalavimai po 2020 metų Lietuvoje bus keliami renovuojamiems daugiabučiams pastatams.
„Šiuo metu statybos leidimai išduodami B klasės naujiems pastatams, renovuojamiems daugiabučiams nustatyta vienu laipteliu žemesnė – C – klasė. Vadovaujantis direktyvomis, nuo 2020 metų nauji pastatai turės būti beveik pasyvieji, A++ klasės. Turint tai omenyje, po 2020-ųjų renovuojant daugiabučius turėtų būti reikalaujama pasiekti ne žemesnę kaip B klasę. Jei ši proporcija nebus išlaikyta, turėsime didelių bėdų, nes jei vienas kvartalas bus
A klasės, o šalia kitas – C (D, E) klasės, socialinis gyventojų sluoksniavimasis taps žymus, ir prisiauginsime harlemų“, – dėstė R. Gatautis.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas kartu su kolegomis iš Statybos technologijos ir vadybos katedros nemažai laiko skyrė energiniam „ECO-Life“ projekto pastatų auditui. Buvo įvertinta reali bene visų pastatų būklė, jie buvo aprašyti, nustatyta jų varža, galimybių studijos nagrinėjo ir atitvarų šiltinimo sprendimus, privalumai bei trūkumai buvo analizuojami vėdinimo, šildymo sistemų galimybių studijose, atlikti ekonominiai skaičiavimai (pagal tuometes kainas ir rodiklius), taip pat aiškintasi, ar yra galimi kai kurie sprendimai, tarkime, atsinaujinančių energijos išteklių integravimas.
„VGTU mokslininkų užduotis buvo parengti modernizavimui priešprojektinius siūlymus. Buvo atliktas ne tik auditas, bet ir galimybių studijos, – prisiminė G. Šiupšinskas. – Dirbome neprisirišdami prie tuo metu galiojusių reglamentų, bet energijos sunaudojimas turėjo būti bent 30 proc. geresnis, negu tuo metu norminiai dokumentai reikalavo diegti naujuose daugiabučiuose. Ką jau lyginti su tipinės modernizacijos normomis, kai tuo metu dar buvo leidžiama
D klasė. „ECO-Life“ projekto sprendiniai būtų leidę pasiekti B ar kai kuriais atvejais net A klasę. Be to, siūlėme daugiabučiuose diegti tokius dalykus kaip mechaninės vėdinimo sistemos su šilumos atgavimu. Viename pastatų būtų buvę galima išbandyti skirtingas vėdinimo sistemas – kiekvienoje laiptinėje vis kitą. Būtume įleidę ten mokslo žmones ir po metų ar dvejų jau būtume žinoję, tinka ta sistema ar netinka.“
VGTU specialistų darbas buvo vertinamas Europos Komisijos ekspertų Briuselyje – esant neigiamam rezultatui, Birštonas nebūtų galėjęs pretenduoti gauti paramos lėšas. Lietuvos mokslininkai gali didžiuotis – VGTU darbai buvo priimti beveik be pastabų. „Belgai ir danai turėjo problemų – jų mokslinė dalis nebuvo stipri. Tačiau belgų situacija kita – jie bet kokiu atveju būtų plėtoję tokį projektą. Jiems tie keliasdešimt ar keli šimtai eurų už kvadratinį metrą, kuriuos pasiūlė „Concerto“, neturėtų tokios didelės įtakos kaip mūsų šaliai“, – pripažino G. Šiupšinskas.
Pašnekovas stebisi, kad Lietuva taip ramiai laukia naujus energinio efektyvumo standartus įtvirtinsiančių 2020-ųjų: „Reikalavimai griežtėja, o mes, panašu, atėjus tam laikui būsime išvis nieko neišbandę, nepatikrinę.“
Novatoriški sprendiniai padidino modernizacijos kainą
Projekto „ECO-Life“ iniciatoriai ir vykdytojai buvo pasiryžę žengti ne vieną, o porą žingsnių į priekį įgyvendindami šį kvartalinės renovacijos projektą. Pastatų energinio efektyvumo rodiklių reikalavimai pastaraisiais metais auga itin dinamiškai, bet D. Biekša neabejoja, kad 2009–2011 plėtoto projekto sprendiniai solidžiai atrodytų ir šiandien.
R. Gatautis svarsto, kad gal kaip tik per aukštai iškelta projekto vykdytojų kartelė ir pakišo jiems koją. Nuolat su daugiabučių bendrijomis renovacijos temomis diskutuojantis specialistas nesistebi, kad kai kurie „ECO-Life“ projekto skaičiai išgąsdino ir gyventojus, ir valdžios vyrus. Tam tikrais atvejais buvo siekiama net 70 proc. energijos sutaupymo, o paties geriausio, didžiausio renovacijos paketo kaina vienam kvadratiniam metrui viršijo 1000 litų (kiti siekė 450, 600 litų). Palyginkime – Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros ir atsakingi Aplinkos ministerijos vadovai deklaravo, kad skyrus 350 litų galima patenkinamai sutvarkyti daugumą šalies daugiabučių.
Per tuos kelerius metus daug kas pasikeitė. „Žmonės turi priprasti prie tam tikrų naujovių, taip pat prie didesnių renovacijos įkainių. Jeigu skaičiuojant investicinį planą vieno kvadratinio metro kaina yra mažiau nei 600–800 litų, objektas jau kelia įtarimų, ir geriau paieškoti, kas svarbaus neįtraukta į sąmatą, arba įtraukta tokiomis kainomis, už kurias jokie statybininkai nedirbs. Kas iš to, kad parengsi investicinį planą ir per vargus surinksi gyventojų parašus?“ – komentavo R. Gatautis.
Nesėkmę lėmė daug aplinkybių
Atsakyti, kodėl tarptautiniam „ECO-Life“ projektui nepavyko pralaužti ledų demonstracinių projektų praktikai Lietuvoje, nėra paprasta. Projekto dalyviai mini kelias nesėkmingai sutapusias aplinkybes.
D. Biekša priminė, kad tuo metu, kai 2008-aisiais buvo rengiama paraiška „Concerto“ programai, dar buvo ekonominis pakilimas ir renovacijos procesai atrodė optimistiškai. Prasidėjus krizei jie pradėjo strigti ne tik Lietuvoje.
„Galima sakyti, kad rizikingu projektas tapo dėl makroekonominių dalykų. Buvo kilusi nežinia dėl ateities, pinigų skolinimosi, tuo labiau kad pilotiniai projektai reiškia, kad jie ir pirmieji, bandomieji, taigi rizikingi“, – analizavo D. Biekša. Stabtelėjus renovacijos procesui įvairios paramos išlepinta Lietuva mielai pasigavo kitą idėją – kad išjudinti procesą sieksianti valstybė pasiūlys dar didesnę finansinę paramą, tad skubėti imtis renovacijos būtų kvaila.
„ECO-Life“ projekto iniciatorius, tuomet Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomuoju direktoriumi dirbęs statybos inžinerijos mokslų dr. Vaidotas Šarka atkreipė dėmesį, kad projekto komandai teko ieškoti bendros kalbos su socialiai remtinais gyventojais, kurių čia buvo ypač daug – apie 20 proc. Nuostatai, leidžiantys paspausti abejinguosius paramos gavėjus, tuo metu dar nebuvo priimti, tebuvo kalbama, kad jiems galėtų būti skiriama 100 proc. parama renovacijos išlaidoms padengti. Faktas, kad buvo siūloma galimybė dalyvauti išskirtinės reikšmės ir kokybės projekte, negarantavo lengvesnių pokalbių ir su kitais daugiabučių gyventojais.
„Neturėjome ką daugiau žmonėms pateikti nei teorinius skaičius, – aiškino V. Šarka. – 2010 metais skaičiavome, kad turime sutaupyti nuo 50 iki 70 proc. energijos ir kad žmonėms po modernizacijos būtų užtikrintas komfortas, o sąskaitos neviršytų buvusiųjų. Kai kuriais atvejais tai būtų leidę pasiekti tik C klasę – truputį geriau nei minimalios renovacijos rodiklius, bet ne mažiau kaip 70 kWh/m2 per metus. Dalies „ECO-Life“ projekte dalyvaujančių daugiabučių faktinės šilumos energinės sąnaudos siekė tik 140–150 kWh/m2, viename name – tik 130 kWh/m2. Bet pradedi aiškintis ir supranti, kad skaičiai maži todėl, kad tokiame name gyvena močiutė, nuolat vilkinti megztinį, o šiluma viduje tesiekia 15–16 laipsnių.“
Šios aplinkybės kėlė papildomų rūpesčių – kaip tokiems gyventojams, kurie ir mokėjo už šildymą tik 150 litų per mėnesį, išaiškinti, kad jie turės mokėti 200 litų už modernizaciją nepostringaujant apie tai, kad išties iki šiol šildymas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus skaičiuojant investicinius projektus jiems turėjo kainuoti 400 litų? Kita svarbi detalė, replikavo D. Biekša, kad veiksmas vyko mieste, kur nekilnojamojo turto rinka nėra tokia aktyvi kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, turtas nėra toks likvidus – normalu, kad tada ir sumos atrodo didokos.
Projekto rengėjai neslepia – po daugybės pokalbių 2010 metais jie turėjo tik vieno namo visišką pritarimą. Bet neabejojo, kad iš pradžių tiek ir tereikia – po to suveiktų domino žaidimo principas. Vis dėlto iki viešųjų pirkimų konkursų skelbimo neprieita – neišėjo to daryti neturint finansavimo garantijų.
„Taip ir negavome galimybės sužinoti realios kai kurių technologijų ir paslaugų kainos rinkoje, – apgailestavo V. Šarka. – Planavome kviesti verslą paremti „ECO-Life“ projektą – tikiu, kad tai būtų sumažinę projekto sąnaudas, gal nebūtų prireikę ir visos iš valstybės prašytos sumos.“
Finansavimo rebuso išspręsti nepavyko
Gyventojai pagal „ECO-Life“ rengėjų planus turėjo dengti 30 proc. projekto biudžeto. „Programa „Concerto“ išvis nedengė tipinės renovacijos išlaidų, – atkreipė dėmesį V. Šarka. – „Concerto“ būtų skyrusi 20 proc. viso projekto išlaidų. Tai būtų apie 50 proc. sanaudų, susidarančių siekiant aukštesnio nei tipiniuose Lietuvoje modernizacijos projektuose energinio efektyvumo.“
Iš Europos Komisijos būtų gauta apie 10 mln. litų. Iš jų 3 mln. litų būtų skirta moksliniams tyrimams, programai viešinti, projektui valdyti, o tie 7 mln. – renovacijos darbams (iš jų apie 5 mln. turėjo atitekti pastatams, likę – infrastruktūrai: biokuro katilinei ir kt.).
Ne visi kovojusieji už „ECO-Life“ išlikimą šiandien tokie griežti vertindami tuometę Aplinkos ministerijos vadovybę kaip Birštono merė N. Dirginčienė. Ministerijų koridoriais su „EKO-Life“ dokumentais ratus suko ne tik merė, bet ir kiti projekto dalyviai. „Tikrai nelaukėme, kol finansavimą kas nors atneš ant lėkštės, ieškojome galimybių“, – patikino VGTU docentas G. Šiupšinskas.
Anot V. Šarkos, „ECO-Life“ komanda negalėjo skųstis tuo, kad visiškai neturėjo kontaktų ar nebuvo išklausoma ministro Gedimino Kazlausko, o vėliau – Valentino Mazuronio. Vis dėlto po pokalbių gaudavo raštus, informuojančius, kad išskirti projektą kaip demonstracinį negalima. „ECO-Life“ rengėjams buvo siūloma kreiptis paramos pagal JESSICA programą.
„Deja, po daugelio konsultacijų su JESSICA ir „Concerto“ programos administratoriais kelis kartus buvo atsakyta, kad šiųdviejų šaltinių lėšų sujungti negalima, nes tai sudubliuotų ES fondų šaltinius, nes į JESSICA fondą yra nukreiptos struktūrinės paramos lėšos paskoloms užtikrinti, – prisiminė V. Šarka. – 2008 metais „ECO-Life“ rengtas pagal modelį, kai valstybė iš savo biudžeto renovacijos projektams skirdavo iki 50 proc. paramą, o tai visiškai tiko projekto koncepcijai įgyvendinti. 2011–2012 metais „ECO-Life“ projektui būtų užtekę to, kad dalis valstybės paramos ir Klimato kaitos programos (KKP) lėšų, skirtų tipinės modernizacijos projektams, būtų išskirta į atskirą eilutę – bent apie 10 proc.“
Pasak V. Šarkos, ieškant lėšų kvartale esantiems visuomeniniams pastatams modernizuoti bandyta kreiptis į Ūkio ministeriją. Ši sureagavo geranoriškai, bet planai pagelbėti sugriuvo paaiškėjus, kad ministerija gali skirti tik struktūrinės paramos lėšų. „Ūkio ministerija projektams visoje Lietuvoje išdalijo šimtus milijonų litų, bet Birštono projektui turimų lėšų negalėjo panaudoti, nes susidubliuodavo, susikirsdavo paramos šaltiniai. Išėjo taip, kad gavę struktūrinę paramą nebebūtume galėję imti „Concerto“ paramos“, – aiškino „ECO-Life“ iniciatorius.
Lėšų negavo jokie pilotiniai projektai
„ECO-Life“ komandai ypač apmaudu dėl to, kad Aplinkos ministerija nepanoro skirti projektui KKP lėšų. „Buvo planuojama, kad 2010–2012 metais iš KKP bus suteikta lėšų ir demonstraciniams pasyviųjų namų projektams, bet jos pragulėjo, ir jokie pilotiniai projektai taip ir nestartavo, – sakė V. Šarka. – Pastarajame KKP posėdyje 2014 sausį, pavyzdžiui, buvo sakyta, kad dar yra 10 mln. litų tokios rūšies projektams. O tada šie pinigai buvo skirti tipinei modernizacijai. Nors dar niekas nėra atsakęs, ar kas nors yra apskaičiavęs, kiek laimima minimaliai modernizuojant pastatus ir kiek būtų galima laimėti pasirinkus didesnį nei D ar C klasės energinį efektyvumą garantuojančius projektus. Niekas negali atsakyti, kokį rezultatą po 3–5 ar daugiau metų turėsime tūkstančiuose pagal tipinius sprendimus modernizuotų namų, kompleksiškai nesprendžiant vėdinimo klausimų, ne visuomet užtikrinant kokybišką minimalių reikalavimų fasadų, stogų, langų ar šildymo sistemų įrengimą.
Kiek kainuos energija po modernizacijos, kai per metus vienam kvadratiniam metrui teks 90–120 kWh? Ką darysime, kai dar net neįpusėjus 27 000 modernizacijos laukiančių daugiabučių pastatų atnaujinimui pirmieji 2007–2014 metais modernizuoti namai vėl atsistos į eilę, tik jau turėdami kitokių lūkesčių ir problemų? Ką darysime su vis didėjančiais kvėpavimo ligų, alergijos ir kitais galbūt su gyvenamosios aplinkos kokybe susijusiais susirgimais, su vis augančiomis gydymo sąnaudomis? Ar kas nors užduoda šiuos klausimus vykdant masinę modernizaciją, ar atlieka tyrimus, stebėjimus?“
12 mln. litų projektui, kuris turėjo būti vienintelis Baltijos šalyse demonstracinis modernizacijos projektas, vykdomas remiantis moksliniais tyrimais, garantuojantis poprojektinę stebėseną – „ECO-Life“ iniciatoriams tai neatrodo pinigų švaistymas.
Projekte dirbusios VGTU mokslininkų grupės narys G. Šiupšinskas svarsto, kad „ECO-Life“ nepasisekė ir todėl, kad kai buvo varstomos ministerijos durys, tuometė valdžia buvo neseniai pradėjusi darbus. „Norint pasinaudoti visomis galimybėmis rasti finansavimo šaltinių, irgi reikia patirties“, – sakė G. Šiupšinskas.
Ragina rūpintis nuolatine klaidų ir perspektyvų analize
Buvęs Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius V. Šarka šiandien ne mažiau tvirtai tiki demonstracinių projektų naudingumu: „Gerai, kad pavyko užsukti tipinės renovacijos procesą, bet reikia jį analizuoti, gerinti projektus. Mes neturime jokių duomenų, ar tinkamai išleidžiami tie milijardai. Taip, kai kuriems daugiabučiams pasiseka. Bet jau dabar yra ir akivaizdžių blogų pavyzdžių. Reikia vykdyti demonstracinius projektus, daryti mokslinius tyrimus, aiškintis visus aspektus: ar namai šiltinami tinkamai, ar tinkamai sprendžiami ir ar išvis sprendžiami pelėsio, kokybės, ilgaamžiškumo klausimai. Į projektus reikia įtraukti asocijuotas struktūras, pasinaudoti statinio informacinio modeliavimo galimybėmis. Visi tie darbai tikrai nėra kosminės technologijos, kaip kartais mums replikuodavo. Tai projektai, leidžiantys atsakyti į klausimą – ką daugiau galima padaryti ir kiek tai kainuos? Turime mokytis iš turtingų šalių: Skandinavijos, Vokietijos, Austrijos. Jos ir yra turtingos, nes planuoja ir investuoja į ateitį.“
V. Šarkos nuomone, būtų išmintinga šiems darbams atiduoti bent 10 proc. valstybės renovacijai skiriamų lėšų. „Net ir šiems projektams galima rengti konkursus: tegu taikant ekonominio naudingumo kriterijus skiriama lėšų tiems pilotiniams projektams, kuriais siekiama padaryti daugiau, kuriais skleidžiamos geresnės idėjos. Tai Lietuvos statybininkų asociacija siūlė dar 2008 metais. Lieka tik pasimokyti iš klaidų ir drąsiai žengti pirmuosius įvairių demonstracinių projektų žingsnius Lietuvoje“, – siūlo ekspertas.
„Svarbiausia šios istorijos pamoka sena kaip pasaulis – iš klaidų reikia mokytis, – reziumavo modernizavimo ekspertas R. Gatautis. – Lietuvoje turime galingą statybos pramonės sektorių, apie 27 000 modernizuotinų daugiabučių ir daug viešosios paskirties pastatų. Bet vis dar neturime sklandžiai veikiančio pilotinių, eksperimentinių gaminių, technologijų diegimo ir įvykdytų projektų analizės mechanizmo. Situacija nėra normali, nes tarptautinio projekto vykdytojai lyg išmaldos prašinėtojai vaikštinėja nuo vienos ministerijos durų prie kitos. Nėra normalu, kai daugiabučių modernizavimo patirtis (ir gera, ir nevykusi) perduodama nebent bendrijų pirmininkų iš lūpų į lūpas, o ne viešai, prieinamai, pateikus profesionalų analizę ir išvadas apie tinkamumą kitiems projektams.
Procesas turi būti ne atsitiktinis, proginis, atvežus į Lietuvą naują technologiją ar šalies mokslininkams įsiprašius į tarptautinį projektą, o nuolatinis ir sklandžiai veikiantis. Ir tokį mechanizmą sukonstruoti ir išbandyti savo kailiu turi ne Birštono merė. Tai tiesioginis Aplinkos ministerijos darbas. O merai, statybininkų, projektuotojų, daugiabučių atstovų asociacijos, mokslininkai, nekilnojamojo turto plėtotojai, medžiagų importuotojai mielai prie to prisidės. Nes visiems to jau seniai reikia.“
„ECO-Life“ – nefinišavęs kompleksinės modernizacijos pavyzdys
Siekdamas tapti ekologišku darniu miestu kurortinis Birštono miestas pirmasis Lietuvoje 2009 metais pasitvirtino „EKO miesto“ koncepciją ir pradėjo įgyvendinti tarptautinį demonstracinį projektą „ECO-Life“ („Gyvenimo kokybės gerinimo ES vystant darnių CO2 neutralių EKO-miestų plėtrą projektas Lietuvoje“).
Projekto iniciatorius, tuometis Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka prisiminė, kad specialistams jaučiant demonstracinių projektų poreikį potencialių partnerių buvo ieškoma per įvairius tarptautinius renginius. Atsiradus kontaktui su kolegomis Danijoje, pavyko sudominti „Concerto“ programos koordinatorius, per Daniją atėjo ir partnerių iš „COWI Lietuva“.
„Concerto“ programa iš pradžių vykdė „ECO-city“ projektą, Lietuva iš pradžių kukliai tepasiprašė priimama stebėtojo statusu. Ir gavo daugiau – partnerio statusą.
„ECO-Life“ projektas yra vienas iš Europos Sąjungos programos „Concerto“ projektų, kuriuos įgyvendinant siekiama padėti bendruomenėms patvirtinti pažangius ir novatoriškus darniosios energetikos sprendinius, paremtus ekonominiu energijos efektyvumo didinimo ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo pagrįstumu. Tokio tipo projektų įgyvendinimas leidžia identifikuoti tikėtiną atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo lygį bendruomenėse ir sukurti aukštesnę energinių paslaugų kokybę bei pridėtinę vertę bendruomenės nariams.
„ECO-Life“ – ne pavienių namų, o kompleksinis kvartalinės pastatų modernizacijos, gyvenamųjų, visuomeninių pastatų, socialinio būsto ir šilumos ūkio problemas sprendžiantis mokslinis tiriamasis ir demonstracinis projektas, kuriuo siekiama ypač efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Įgyvendindama jį Birštono savivaldybė suplanavo atnaujinti 13 daugiabučių gyvenamųjų namų (25,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto) ir 3 viešuosius pastatus. Buvo numatyta, kad po modernizacijos pastatai naudos 30 proc. mažiau energijos, negu tuo metu reikalauta nacionaliniuose reglamentuose.
Planuota, kad energijai gaminti bus diegiami atsinaujinantys energijos ištekliai (biokuro katilas, saulės kolektoriai). Dalis pastatų turėjo būti atnaujinta kaip vientisas kvartalas, kartu sutvarkant infrastruktūrą ir aplinką. Modernizuojant centralizuoto šilumos tiekimo sistemą planuota įrengti 2 MW galios biokuro katilą su kondensaciniu ekonomaizeriu ir 100 kW galios kogeneracinę jėgainę. Projekte buvo numatytos ir darnios bendruomenės formavimo bei integravimo į energinio efektyvumo didinimo programas veiklos.
Birštono savivaldybės projekto partneriai – Danijos Hiojė-Tostrupo ir Belgijos Gento miestai, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos statybininkų asociacija, bendrovės „Birštono šiluma“, „COWI Lietuva“, „Būsto idėja“. Dalyvė stebėtojo teisėmis šiame projekte – dar vieno kurortinio miesto – Palangos – savivaldybė.
„ECO-Life“ projektas turėjo tapti pirmuoju pavyzdiniu tarptautiniu tokio tipo ir apimties projektu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos regiono šalyse. Tikėtasi, kad šio projekto metu sukurtomis techninėmis, finansinėmis, teisinėmis, institucinės kvartalinės modernizacijos priemonėmis galės pasinaudoti ir kitos šalies savivaldybės, įgyvendinančios darniosios energetikos priemones.