Veikiausiai kurortas, gavęs šias teises 1933 m., būtų neišlikęs. Dabartinė Nida istorikų dar gali būti pavadinta trečiąja Nida, mat pirmąsias dvi Nidos gyvenvietes užpustė skelnkančios kopos dar iki XVIII a. antrosios pusės – Kuršių nerija, išskyrus nedidelius miškelius ties Juodkrante ir Nida, buvo virtusi pustomo smėlio dykuma.
Kuvertų giminė Nidoje yra žinoma ne tik kaip iš kartos į kartą ėjusi pašto viršininko tarnybą, bet ir pradėjusi miestelio apželdinimo darbus. Apsodindami pašto stotį ir užeigą Kuvertai nuo slenkančios kopos gynė turtą, tad į istoriją įėjo kaip pirmieji Neringos kopų apželdintojai.
„XIX a. Nidą sudarė keturios gyvenvietės, tai Pagrindinio kaimo (vok. Hauptdorf), Altragio (Haken), į Šiaurę nuo Pagrindinio kaimo – Skruzdynė (Dorf Skruzdin), toliau – Purvynė (Dorf Purvin)“, - rašoma Neringos savivaldybės viešosios bibliotekos sudarytame kraštotyros leidinyje „Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius“.
Panašus Nidos suskirstymas išliko ir iki šių dienų: centrinė gyvenvietė įsikūrusi šalia prieplaukos, šiauriau rikiuojasi Skruzdynė, dar toliau – Purvynė. Tačiau gyventojų sudėtis prieškario ir pokario Nidoje visiškai pasikeitė.
Tarpukariu garsėjo įžymybėmis
Nidos raida vyko palaipsniui, tačiau jau XIX a. viduryje čia veikė pašto ir telegrafo stotis, mokykla. Pagrindine gyventojų veikla buvo žvejyba, bet pamažu populiarėjo ir poilsinis turizmas Kuršių Nerijoje, ypač šį kampelį mėgo menininkai, rašytojai, turtingesni ir privatumo ieškantys keliautojai.
Skaičiuojama, kad 1934-1935 m. Nidoje kasmet poilsiavo po 4,2-4,5 tūkst. žmonių, kai gyventojų buvo apie 1 tūkst.
„Buvusią (iki karo – DELFI) Kuršių nerijos gyventojų sudėtį galime palyginti su spalvingu paveikslu, kuriame – kuršininkų, lietuvių ir vokiečių žvejai, vokiečių ir žydų viešbučių savininkai, turtingi turistai, žinomi menininkai ir literatai“, - dėstoma Neringos savivaldybės viešosios bibliotekos sudarytame kraštotyros leidinyje.
Tarpukariu Nida sulaukė vis daugiau įžymių svečių: 1929 m. pirmą kartą į Nidą atvyko vokiečių rašytojas Thomas Mannas, kuris vėliau ne vienerius metus šį miestą rinkosi darbui ir poilsiui su šeima, o 1933 m. Nidoje įkurtoje pirmojoje sklandymo mokykloje Lietuvoje mokytoju dirbo sklandymo entuziastas Ferdinandas Schulzas, pagerinęs pasaulinį tolimojo skridimo rekordą ir iš viso oru nukeliavęs 60,2 km.
F. Schulzas iš rastų medžiagų pasigamino vienvietį sklandytuvą, kurį pavadino „Šluotkočio dėže“, veikiausiai jį siedamas su pasakomis apie ant šluotų skraidančias būtybes.
Tarpukario Nida sklandytojų bendruomenei yra reikšminga ir dėl kito pasiekto rekordo: 1938 m. Alfredas Gysas ore praleido ilgiau nei 26 val. 30 min.
Iš viso tuo metu Nidos sklandymo mokykla parengė apie pusę tūkstančio sklandytojų, o nuo kopų entuziastai į orą kilo apie 15 tūkst. kartų.
Įdomu tai, kad Nidoje iki 1945 m. veikė Prūsijos karalienės garbei pavadintas viešbutis „Karalienė Luiza“, mat Kuverto pašto namuose, kuriuos 1807 m. valdė Dovydas Gotlybas Kuvertas, sausio naktį apsistojo Prūsijos karalienė Luiza. Ji su vaikais ir palyda per Kuršių neriją iš Karaliaučiaus bėgo į Klaipėdą nuo puolančių prancūzų.
„Karalienė užeigos namų langelyje deimantiniu žiedeliu įrėžė J. W. Gėtės žodžius „Tik tas dangaus galią žinos, Kas ašarom laistė duonelę“, - rašoma „Kuršių nerijos istorijos datų kalendoriuje“.
Be to, Kuršių nerijoje lankėsi ir žymūs mokslininkai, broliai Vilhelmas ir Aleksandras Humboldtai. Jų vardu yra pavadintas seniausias Vokietijos sostinės Berlyno universitetas.
„Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtinai reikia pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant siela nestokotų nuostabaus grožio vaizdų“, - Žemaičių kultūros draugijos leidinyje „Neringa“ cituojami V. Humboldto atsiliepimai.
Gyventojų evakuacija ir priverstinis perkėlimas
„1944 m. vasarą dauguma vietinių gyventojų per Rytprūsius buvo evakuoti iš Kuršių nerijos į Vokietijos gilumą. 1944 m. rudenį iš visų Kuršių nerijos gyvenviečių garlaiviu buvo išvežtos moterys ir vaikai iki 16-os metų“, - vardijama „Kuršių nerijos istorijos datų kalendoriuje“.
Nuo 1945 m. Kuršių nerijoje ima kurtis šeimos iš Rusijos, dažnai – Astrachanės ir Novgorodo, į šią sritį ėmė keltis ir gyventojai iš Kretingos, Telšių apskričių, tačiau jų įsikuria iki 100 šeimų. 1951 m. priėmus nutarimą „Dėl žuvies sugavimo ir žuvies konservų gamybos padidinimo Lietuvos SSR“ prasidėjo planingas Kuršių nerijos apgyvendinimas: tais metais įpareigojama į Neringą perkelti 200 žvejų – kolūkiečių šeimų.
Žmonės į pajūrį kraustyti daugiausiai iš Vilniaus srities: iš ten į Kuršių neriją perkelta 120 šeimų, dar iki 10-ies šeimų – iš Kauno srities. Dauguma perkeltųjų žmonių kūrėsi Nidoje.
Skaičiuojama, kad po penkerių metų Kuršių nerijoje gyveno 1412 žmonių, tačiau 84 proc. jų čia persikėlė jau po Antrojo pasaulinio karo. Senųjų gyventojų Kuršių nerijoje dar sumažėjo, kai 1958 m. Sovietų Sąjunga pasirašė sutartį su Vokietijos federacine respublika (VFR) ir iš Kuršių nerijos į VFR leista išvykti visiems, 1941 m. birželį turėjusiems Vokietijos pilietybę.
„Į VFR išvyko beveik visi Kuršių nerijos senbuviai“, - apibendrinama „Kuršių nerijos istorijos datų kalendoriuje“.
Naujas miestas – senos bėdos
Neringos miestas, jungiantis Nidą, Preilą, Pervalką ir Juodkrantę, įkurtas 1961 m. Patvirtintas ir jo divizas: “Neringa visų bendras rūpestis”.
Tačiau pirmasis Neringos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Vaikėnas Neringos Kultūros almanache „Dore“ dalijasi atsiminimais, jog „niekas nesiveržė į Neringą – nei ilsėtis, nei gyventi“, mat čia gyvenimas buvo skurdus ir nepatogus, o senųjų pastatų remontui trūko medžiagų ir technikos.
Be to, susisiekimas ir keliai į Neringą tuomet buvo prasti, elektra - tik keletą valandų per dieną, neįrengti kanalizacijos, vandentiekio tinklai.
Patvirtinus miesto bendrąjį planą, Nidoje ėmė kurtis statybininkai, aštuntajame dešimtmetyje palaipsniui dygo daugiabučiai paneliniai namai. Tuomet Neringoje pamažu ėmė augti gyventojų bendruomenė.
Vis daugiau gyventojų – nepriklausomybės metais
Statistikos departamento duomenimis, gyventojų Neringoje palaipsniui daugėjo ir 2013 m. surašymo duomenimis jau siekė 2 719.
Tačiau Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ duomenimis, šiuo metu Nidoje skaičiuojama apie 1 tūkst. nuolatinių gyventojų. Likusiųjų dauguma – antrus namus pajūryje turintys gyventojai, kurie Neringoje deklaruoja gyvenamąją vietą norėdami gauti lengvatų keltui ir mokesčiams.
2013 m. Nidoje vidutinių pajamų namų ūkiui buvo sudėtingiausia įsigyti būstą – žmonėms nepakanka pajamų būsto paskolai gauti, rodė „Swedbank“ skaičiuojamas būsto įperkamumo indeksas. Jei indeksas yra didesnis nei 100, atlyginimų daugiau nei pakanka vidutiniam būstui įsigyti: Vilniuje šis indeksas siekia daugiau nei 100 balų, kai Nidoje – vos apie 50. Tai - mažiausias rodiklis Lietuvoje. Būtent dėl to Nidoje įrenginėjamas socialinių ir tarnybinių butų kompleksas – kurortiniame mieste trūksta specialistų, nes iš atlyginimų jie neišgali nuomotis būsto, o važinėti į Klaipėdą – ir brangu, ir ilgai trunka.
Nors skaičiuojama, kad Nida vienu metu gali priimti iki 13 tūkst. žmonių, tiek yra lovų svečiams poilsiavietėse ir privačiame sektoriuje, tačiau ne visos vietos yra tinkamos gyventi žiemą.
„Agila“ vertinimu, per ilguosius savaitgalius ir šventes Nidoje gali susirinkti ir apie 10 tūkst. svečių, o Klaipėdos universiteto atlikto tyrimo duomenimis, per visus metus Kuršių neriją aplanko apie 400 tūkst. žmonių, nors dalis svečių - vienadieniai lankytojai.
Nuomos kainos Nidoje svyruoja: šaltuoju metu kyla nuo 100 Lt, vasarą atsiranda ir pigesnių pasiūlymų, jei poilsiautojai nori dalintis patogumais ar gyventi kukliau, tačiau jie - išgraibstomi, pavyzdžiui, vietos darbdavių, ieškančių, kur apgyvendinti vasarai atvykusį personalą.