Iš kur tokia mūsų meilė NT? Kiti investavimo būdai dar tik sunkiai skinasi kelią, ir vienas iš ilgalaikės valstybės politikos uždavinių turėtų būti juos skatinti siekiant, kad vis didesnė dalis žmonių nepriklausytų nuo kas mėnesį gaunamos algos. Bet tai atskira tema, šįkart specialioje žurnalo „Investuok“ diskusijoje aiškinomės, kokios nekilnojamojo turto perspektyvos matyti artimiausiais metais.
Kainos nuosaikiai kils
Liudvikas Gadeikis, žurnalo „Investuok“ vyriausiasis redaktorius: Lietuvos banko apklausa parodė, kad lietuvių investavimas į NT stipriai lenkia kitus investavimo būdus. Ir ne šiaip lenkia – į visas kitas apklausoje vardintas priemones kartu sudėjus investavo mažiau negu vien tik į nekilnojamąjį turtą. Labai akivaizdu, kad lietuviai myli, gerbia ir pažįsta nekilnojamąjį turtą. Ir tiki jo perspektyva.
Ir tokių investuotojų skaičius didėja gana sparčiai. 2018 m. pirmą pusmetį į nekilnojamąjį turtą investavo 5,2 proc. namų ūkių, antrą pusmetį – 8,9 proc. O šiemet – jau 12,3 proc. Matome, kad susidomėjimas nekilnojamuoju turtu sparčiai auga. Jis grindžiamas optimistiniais lūkesčiais dėl ateities: 54,1 proc. apklaustųjų mano, kad būstas dar bent metus brangs; pigimo tikisi tik 13 proc. gyventojų. Ar tokie lūkesčiai pagrįsti? Ar nesiformuoja naujas NT burbulas?
Mindaugas Kulbokas, bendrovės NEWSEC tyrimų ir analitikos grupės vadovas: natūralu - aktyvūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai prisipirko to turto, jie tikisi, kad brangs, o kurie nespėja, tie tikisi, kad pigs. Čia aš juokauju. Bet jūs per rimtai žiūrite. Nekilnojamasis turtas, ypač investicijos į gyvenamąjį būstą, yra iš širdies einančios investicijos. Tai nėra smegenų verslas. Jeigu pradėsite per daug galvoti, brangs ar pigs, niekada nepadarysite tos investicijos. Širdis turi nuvesti į tą investiciją.
Čia turbūt ir atsakymas: šiandien labai daug širdies yra Lietuvoje. Aišku, ta širdis paremta pajamomis – žmonės tiesiog nebijo pirkti. Mane tikrai stebina, kas vyko šiais metais, tas sandorių augimo šuolis. Manau, antra metų pusė bus šiek tiek lėtesnė.
Saulius Vagonis, bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas: pritarčiau Mindaugui, kad investuoti į nekilnojamąjį turtą šiuo metu nori ir ryžtasi daugelis žmonių. Ir statistika rodo: tie, kas investavo pastaruosius metus, tikrai nepralošė.
Visada gali ko nors bijoti. 2012 m. buvo baiminamasi Graikijos krizės, 2014 m. – Rusijos krizės. 2017 m. žmonės bijojo, kad Švedijoje prasidės NT krizė. Jeigu ekonomikos rodikliai yra pozityvūs, jeigu gyventojų pajamos auga, skolinimosi rodikliai irgi aukšti, sunku tikėtis, kad dėl kokių nors priežasčių kainos turėtų žemėti.
Blogiausia, kad dalis žmonių turi iliuziją: aš gyvensiu geriau, uždirbsiu daugiau, bet nekilnojamojo turto kainos turi kažkodėl nukristi. Deja, taip nėra. Atlyginimai visiškai tiesiogiai susiję su nekilnojamojo turto kainomis. Jeigu šalies pragyvenimo lygis auga, jeigu žmonių atlyginimai auga, turi susiklostyti labai keista situacija, kad tuo pat metu nekilnojamasis turtas šalyje pigtų.
Jurgis Šefleris, privatus investuotojas: Kainos visada ir krenta, ir kyla – kur pataikai investuoti. Jeigu rajonas patrauklus ir visi tą rajoną rinkosi, kaip atsitiko su Naujininkais, – šiandien Naujininkuose kainos jau nebekyla, turi kritimo požymių. Į nekilnojamąjį turtą reikia žiūrėti ne per metus, bet per dešimt metų. Dešimties metų tendencija yra kilimas, labai nedaug pozicijų, kur kainos krito.
Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis ekonomistas: Neišradinėkime dviračio ir pažiūrėkime, kas dedasi visoje Europoje, ypač mums aktualesnėje Rytų Europoje, – ten kainų augimas labai panašus. Nebus taip, kad esant tokiam ekonomikos augimui Lietuvoje kažkodėl nekilnojamojo turto kainos imtų smukti.
Kas fundamentaliai lemia NT kainų pokyčius? Pajamos, finansavimosi sąlygos, demografinė padėtis. O iš pasiūlos pusės – kaip greitai reaguoja rinka ir pateikia naujų būstų. Lietuvoje matome, kad reaguoja greitai, sandorių daug. Gerai, kad pasiūla padidėjusi, turime normalų kainų augimą.
Gali būti nuklydimų, bet tikiu, kad per dešimt–dvidešimt metų mūsų pajamos artės prie ES vidurkio, taip pat ir nekilnojamojo turto kainos (nekalbant apie regioninius skirtumus). Jeigu nepateksime į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus, po dešimties–penkiolikos metų nekilnojamojo turto kainos turėtų būti didesnės. Jeigu kalbėtume apie trumpąjį laikotarpį, mes, kaip bankas, stengiamės finansuoti pirmąjį būstą, nenorime veltis į pirkimus investicijoms. Šiais metais sandorių labai daug, manome, kad kiti metai bus šiek tiek lėtesni.
M. K. Čia kaip kalbant apie vidutinę ligoninės temperatūrą. Pritarčiau Jurgiui, kad yra visokių variantų. Tame pačiame Vilniuje galima rasti perliukų. Prieš kokius ketverius metus galėjai su skepsiu žiūrėti į Markučių teritoriją ir sakyti: gal kada nors, bet ne dabar. Dabar sakyčiau: jūs jau pavėlavote.
Rinką judina nuoma
L. G. Vis dėlto vidutinė temperatūra svarbu. Jeigu esu toks profesionalus investuotojas kaip Jurgis, be abejo, aš net ir blogiausiu metu ką nors randu. Bet jeigu galvoju, pavyzdžiui, kur man investuoti, ar į akcijas, ar į nekilnojamąjį turtą, man tas bendras klimatas svarbu: ar laukia už kampo krizė, ar nelaukia?
M. K. Fiziniai asmenys Lietuvos bankuose laiko virš 12 mlrd. eurų, ar ne? Ir tai nėra terminuotieji indėliai. Tai greitai išimami pinigai, kurie guli einamosiose sąskaitose. Jeigu pridėsime įmonių laikomus pinigus, bus 26 mlrd. Tai tikrai didelė krūva pinigų. Matau tokį pinigų kiekį ir negaliu suprasti, kaip NT kainos gali kristi. Tiems pinigams neužtenka pasiūlos. Pernai metais įvykusių sandorių suma – 2 mlrd. eurų. Kalbame apie 26 mlrd. pinigų, kurie guli banke ir laukia progos.
T. P. Indėlių augimas yra +13 proc. Tai tikrai daug. Žmonės turi pinigų ir nori su jais ką nors daryti.
L. G. Žurnale „Investuok“ vis bandome atsakyti, tad ir dabar klausiu – kokia dalis butų bent apytiksliai nuperkama nuomai?
S. V. Bendros statistikos nėra, bet jei kalbame apie Vilniaus centrinę dalį, kai kuriuose projektuose net daugiau negu pusė visų butų gali būti nuperkama nuomai. Apie 60 proc. butų statoma už centro ribų – ten investuotojų nuomai gerokai mažiau. Tad, imant visą rinką, manyčiau, kad nuomai nuperkama 20–30 proc. butų. Tai nemažai.
Kita vertus, gerai uždavėte klausimą: kas investuoja nuomai? Man gal šiek tiek ramiau stebint NT rinką ir tuos investuotojus, kurie perka būstą šiuo metu, palyginti su tuo, kas buvo prieš 12 metų, 2006–2007 m. Tuo metu visi ieškojo grąžos iš nekilnojamojo turto kainos kilimo. Jiems nebuvo įdomu, ką veiks su butu, nes jie galvojo (ir kelerius metus taip vyko): aš nusipirksiu būstą, jis pabrangs, po metų parduosiu su 20 proc. pelnu, po dvejų metų – su 40 proc. pelnu. Taip, buvo tokie skaičiai, žmonės negalvojo, kas bus, jeigu kainos nukris. Šiuo metu tik dabar pradedame drąsiai kalbėti, kad būstas brangs – kad uždirbsiu ne tik iš nuomos, bet ir iš turto pabrangimo. Bet tų spekuliatyvinių lūkesčių dar ne tiek daug, kad jie įkaitintų rinką. Šiuo metu matau ne tik sveiką ekonominę aplinką, bet ir sveiką investuotojų požiūrį.
Neišplėtota kapitalo rinka
M. K. Aš matyčiau kitą Baltijos šalių, konkrečiau, Lietuvos ir Latvijos, problemą – kad nėra išplėtota kapitalo rinka. Tai viena didžiausių ydų šiandien. Jei turi 125 tūkstančius eurų ir atitinkamas pajamas, investavimo galimybių daugiau. Bet jei turi mažesnę sumą, nėra sukurta paprasto, suprantamo ir saugaus investavimo būdo. Tada žmogus svarsto: arba nieko nedarysiu, arba pirksiu būstą. O kam aš jį pirksiu? Šiandien greičiausiai galvosiu apie nuomą, bet turiu vaikų...
J. Š. Šiandien žmonės investuoja ne tik į gyvenamąsias, bet ir į komercines, gamybines patalpas, taip pat į žemės sklypus. Tai solidi investicija, bet tai daugiausia privatūs pinigai, o ne bankinės sąskaitos. Nemažai investicijų taip pat išeina į užsienį – investuojama salose, šiltuosiuose kraštuose.
L. G. Nuolat paskaitau, kad nuomos rinka net ir Vilniuje jau prisisotino, jau bus blogai. Bet tas blogumas vis neateina.
J. Š. Kaip galima sakyti, kad prisisotino, jei butą galima išnuomoti per dvi tris dienas, prastesnėje vietoje – per savaitę dvi? Rinkoje yra trūkumas. Tuo labiau jei imsime pigų būstą, nedidelę nuomos kainą – tokios pasiūlos iš esmės nėra.
S. V. Kol gyventojų skaičius mieste auga, sunku tikėtis, kad butas nuomai bus nelikvidus. Šiuo metu Vilnius išgyvena aukso amžių, kuriama daug gerai apmokamų darbo vietų, daugėja žmonių. Jie turi kur nors gyventi, renkasi geresnį būstą, pereina iš senos statybos į naują, gali sau leisti gyventi erdviau. Ta tendencija kol kas palanki.
Kaip bus ateityje? Reikia nepamiršti demografinės situacijos. Šiuo metu 25–35 metų žmonių yra gana nemažai dėl anuo metu buvusio demografinio bumo. Visi, kas seka demografinę situaciją, žino, kad po kokių 2–3 metų tokių žmonių ims mažėti, nes po kūdikių bumo buvo netrumpas laikotarpis, kai gimė mažai vaikų. Tai reiškia, kad jaunų žmonių skaičius šiuo metu yra rekordinis. Po kokių penkerių metų jų bus mažiau. Bet klausimas, ar jų neatsvers imigracija.
M. K. Žiūrint į Vilnių, reikėtų pridurti: nuo 2010 m. vien biuruose sukurta 17 tūkst. naujų darbo vietų. Tai gana gerą atlyginimą gaunantys žmonės, kurių iki šiol nebuvo šitoje rinkoje. Koks tai potencialas, koks rinkos dirgiklis! Netgi žiūrint į dvi kreives, kaip vystėsi biurai ir kaip kito butų paklausa, akivaizdžiai matyti, kad tai koreliuoja. Kaune kita situacija – kiek statoma gamyklų. Akivaizdu, kad kitas žingsnis – ekonominio būsto bumas. Tai galbūt nebus aukštesnės klasės butų poreikis, nes gamyklose šiek tiek žemesni atlyginimai, tačiau vis tiek bus žmonių, kurie ieškos geresnių gyvenimo sąlygų.
T. P. Vilniuje dabar yra rekordinis 30–39 metų gyventojų skaičius. 25–29 metų – jau mažėjantis, o 20–25 metų – labai sumažėjęs. 15–20 metų, net ir įskaičiuojant atvažiuojančius iš kitų miestų, – dar mažesnis. Tai akivaizdi situacija, su kuria reikės susitaikyti. Bet matome, kad daugėja imigrantų, ir nebūtinai iš Baltarusijos ir Ukrainos. Gal paklausa kiek ir sumažės, bet jeigu geresni laikai laikysis, ateinančius dešimt penkiolika metų Lietuvoje jaunimo trūks, jaunimas norės didesnės algos ir greičiausiai ją gaus, tai klausimas, ar norės nuomotis prastesnį būstą.
Įtaigi reklama – brandžios rinkos požymis
L. G. Kas bus po dešimties metų, be abejo, svarbu, bet daugelis šiandien priimančių sprendimus veikiausiai tikisi, kad iki to laiko investicija jau bus atsipirkusi. Žiūrėkime arčiau ir paieškokime silpnųjų rinkos vietų šiandien.
Pastaraisiais mėnesiais žurnale „Investuok“ kalbinti nekilnojamojo turto analitikai pastebi, kad pirkėjai viliojami vis išmoningesniais būdais. Nebe vien tik nuolaidos, bet ir siūlymas pagyventi būsimame bute, kol prisijaukinsi, iškeisti seną butą į naują, vilionės draugiška gyventojams aplinka ir taip toliau. Ar tai nerodo, kad rinka yra persotinta?
J. Š. Rinka buvo tuščia. Statė visi, kas norėjo. Atėjo laikas ekonomiškam kokybiškam būstui. Su gerais privažiavimais, plačiais keliais. Dideliais salonais, kiekvienam vaikui po miegamąjį plius darbo kambarys. Kas pageidauja, ir garažas. Pasidarė žmonėms per ankšta mažuose sklypuose. Žmonės ėmė norėti didesnių sklypų – 7–8 arų. Žmonės nori geresnio gyvenimo. Nebenori gyventi taip, kad paduotų per langą ranką kaimynui. Anksčiau darė kelius plačius, 12 metrų. Atėjo laikas – pradėjo daryti kaip sodų bendrijose, 4–5 metrų. Grįžtame į normalų ritmą, į normalią investiciją.
L. G. Čia galėčiau ir paprieštarauti. Juk lygia greta statomi ir mažiukai butukai, mažiukai namukai, kurių kiemas kaip gardas.
J. Š. Mažas butukas nereiškia nekokybiškas. Gali būti ir šešiolikos kvadratų butas, pastatytas kokybiškai. Ir turintis savo pirkėją. Bet gali būti namas, kuriame gyvenamojo ploto šešiasdešimt kvadratų ir dar šešiasdešimt kvadratų nereikalingo ploto. Viskas priklauso nuo to, kaip suprojektuota. Normaliame name – 5–7 proc. nenaudojamų patalpų. Jeigu nežiūrime ir statome bet kaip, kiekvienas kvadratas kainuoja.
M. K. Viskas labai paprasta. Šiandien atėję pirkti būsto susiduriate su superprofesionaliu plėtotoju ir pardavėju. Jei lygintume tai, kas buvo 2008 m. ir dabar, pardavėjai tikrai yra išmokę savo amatą, ir tie visi vadinamieji netradiciniai pardavimo būdai yra ne šiaip sau. Neužtenka pastatyti gerą būstą geroje vietoje – jį reikia parduoti. Tai ne 2008 metai. Vilniuje pirminėje rinkoje 60 proc. butų parduoda dešimtukas plėtotojų, kurie tikrai sukuria tai, ko jūs norite. Jeigu norite vadinamojo „saldainiuko“, nepykit, jūs jį ir gaunate. Jums sako: pastatysiu ir įrengsiu virtuvę – nes jūs norite, kad jums ką nors duotų. Toks jau lietuvio būdas: kaip aš galiu pirkti, jeigu man nieko neduoda. Tai jums ir duoda tuos saldainiukus, o jūs už tai susimokate. Tiktai nejaučiate.
L. G. Kiek girdžiu, didėja konkurencija ir tarp gerą vardą turinčių nekilnojamojo turto plėtotojų, kurie anksčiau jautėsi palyginti komfortiškai, nes didžiosios grumtynės dėl pirkėjų vyko, pavadinkime taip, tarp antros lygos žaidėjų. Ar tai nėra ženklas, kad rinka persotinta?
S. V. Bet kuriame versle turi būti reklama ir rinkodara. Negali būti verslo, kur parduodi nieko nedarydamas. Mes neseniai išgyvenome tą laikotarpį, kai rinka atsigavo ir pirkėjų buvo daugiau negu pardavėjų. Tarp 2012 ir 2015 m. Vilniuje paklausa buvo didesnė negu pasiūla, nes po ekonominio sąstingio plėtotojai dar buvo vangūs, o pirkėjai jau pradėjo pirkti. Tada parduoti buvo nesunku, beveik nereikėjo reklamos, ypač jeigu žinomesnis prekės ženklas, garsesnis plėtotojas. Dabar nekilnojamojo turto pasiūla kasmet auga – mano supratimu, nuosekliai. Kasmet pastatoma po 200 butų daugiau. Šiais metais – 4700 butų, prieš metus 4500 butų, dar prieš metus – 4300 butų. Logiška, kad atsiranda konkurencija ir tarp didžiųjų plėtotojų.
Kita vertus, galima pastebėti ir tikrai keistų reklamų, kaip skrydis oro balionu ir panašiai. Čia jau iš tikrųjų yra tų, kaip pavadinote, antros lygos plėtotojų problema. Didieji plėtotojai užima nemažą dalį rinkos ir sėkmingai parduoda. Kiti plėtotojai turi galbūt mažiau patirties, mažiau reklamos galimybių, tad jiems reikia kuo nors išsiskirti, kad būtų pamatyti.
L. G. Dar vienas klausimas iš niurzgėjimo srities. Esu girdėjęs autentiškų istorijų: palauksiu metus kitus, kol atpigs, tada pirksiu. Taip svarsto dažniausiai tie, kurie planuoja gerinti gyvenimo sąlygas, bet pernelyg neskuba. Ar jų lūkesčiai pagrįsti?
M. K. Manau, kad jis nemotyvuotas pirkėjas, ir aš su juo net neprasidėčiau. Tiesiog sugaišiu laiką, ir jis vis tiek nepirks.
L. G. Jis kažkada tikrai pirks...
M. K. Tada su juo ir bendrausiu. Šiandien labai aiškiai rinkoje gali identifikuoti pirkėją – gal ne pagal veidotyrą, bet pagal jo elgseną, ir suprasti, ar jis motyvuotas, ar ne.
S. V. Jeigu tas žmogus turi visą reikalingą sumą, galbūt jis gali lošti iš to, kad pagausiu kainų kritimą ir išlošiu. Bet jeigu žmogus ketina pirkti iš skolintų pinigų... Kaip sakiau, nebūna taip, kad tavo alga kyla, o nekilnojamojo turto kainos krenta. Jeigu nekilnojamojo turto kainos krenta, turbūt ir tavo alga mažėja. NT kainų kritimas dažniausiai yra ekonominių problemų pasekmė. Tai augantis nedarbas, mažėjantys atlyginimai, galų gale prastėjančios skolinimosi sąlygos. Galbūt tu tikrai vieną dieną sulauksi krizės, kainos kris 20 % – bet tu nieko nenusipirksi, nes niekas tau neskolins pinigų, o tu neturėsi darbo.
Sekite investicijų srautus
L. G. Mūsų skaitytojai domisi ne tik Vilniumi, dar šiek tiek Kaunu, bet ir kitais miestais, tokiais kaip Tauragė, Marijampolė...
S. V. Visi miesteliai, kuriuose geresnė ekonominė padėtis, irgi išgyvena NT kainų kilimą, procentiškai netgi didesnį. Didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – kainų kilimas buvo 3–4 %, o Šiauliuose ir Panevėžyje – apie 10 proc. Statistiškai būstas mažesniuose miesteliuose brangsta netgi sparčiau negu didmiesčiuose. Tačiau labai skiriasi likvidumas. Didmiesčiuose jis didesnis.
L. G. Kiek mes žurnale „Investuok“ rašome apie regionus, labai dažnai išgirstame, kad neįmanoma išsinuomoti, nes nėra pasiūlos.
M. K. Pažiūrėkite: Naujoji Akmenė laimėjo loterijoje – „Vakarų medienos grupė“ stato gamyklą. Kai tik paskelbė tą žinią, kitą mėnesį visus butus išnuomojo, nes vien statybininkams kiek jų reikės. Kai tik išgirstate, kad kuriame nors regione statys didesnį objektą, nuvažiavę susipirkite visus butus ir pradėkite nuomoti. Stebėkite tokius procesus, ypač regionuose, tai gali būti visai neblogas versliukas. Kainos žemos, naujų objektų niekas nestatys, nes savikaina su tenykštėmis kainomis nekoreliuoja. Rinkoje kas laimi? Ne didesni įsigyja mažesnius, o greitesni – lėtesnius. Būkit greitesni.
L. G. Paanalizuokime tą neparduotų naujų butų sandėlį, kurį nekilnojamojo turto analitikai labai atidžiai skaičiuoja. Ir vertina jį ne pagal absoliučius skaičius, o pagal tai, per kiek laiko tas sandėlis būtų ištuštintas, jeigu staiga niekas nebestatytų naujų butų. Žurnale „Investuok“ jie argumentavo, kad Vilniuje tas sandėlis sveiko dydžio, nes ištuštėtų maždaug per metus. Kaune beveik sveikas, nes išsivalytų per pusantrų metų, o Klaipėdoje šiek tiek kostintis, nes jam ištuštinti reikėtų metų ir aštuonių mėnesių.
Bet aš noriu paklausti kitaip. Kiek žinau iš praktinių diskusijų, net ir geriausiame name paprastai lieka keli butai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių ilgiau nenuperkami – ar planas nepatogus, ar langai ne į tą pusę. Kokią dalį sandėlio sudaro tokie butai, o kokią – tiesiog nevykę, pirkėjų nesudominę projektai?
J. Š. Yra projektų, kurie parduoti dar nepastatyti, yra projektų, kurie parduodami žingsnis po žingsnio. Bet yra ir projektų, kurie išvis sunkiai parduodami. Žinau ir projektų, kurie pastatyti prieš dešimt metų, ir dar ne visi butai parduoti.
L. G. Bet ko jie laukia? Juk vis tiek turi mažinti kainą ir kaip nors parduoti.
J. Š. Yra plėtotojų, kurie iš principo nenori parduoti pigiau, negu kainavo statyba. Tuo labiau jeigu jie įpareigoti finansų institucijų, plėtoja kitus projektus, o tuos laiko ateities kartoms. Dalis tokių plėtotojų stengiasi įrengti tokius butus, išnuomoti ar ką kita daryti, bet neparduoti, nes negali nusižengti savo taisyklei – parduoti pigiau, negu pastatė.
S. V. Kas yra sandėlis? Tai butai, kurie šiuo metu pastatyti, bet neparduoti. Kartais sandėliu vadinama visa pasiūla rinkoje, sakoma: Vilniuje yra penkių tūkstančių butų sandėlis. Tai nėra sandėlis – tai pasiūla. Sandėlis – tai tos prekės, kurios guli sandėlyje. Tie butai, kurie dar tik statomi, arba net reklamuojami, nors dar iš viso nepradėti statyti, – koks čia sandėlis?
Jei kalbėtume apie tą tikrąjį sandėlį, apie tuos butus ir namus, kurie pastatyti ir neparduoti, šiuo metu situacija yra nebloga. Mes kas ketvirtį skaičiuojame tokią statistiką – pirmą ketvirtį buvo apie 1100 neparduotų butų. Imant pastarųjų penkerių metų statistiką, Vilniuje būdavo 1400–1500 neparduotų butų. Kriziniais 2009 m. buvo apie du tūkstančiai neparduotų butų. Šiuo metu sandėlis nedidelis, tik 2014 m. buvo mažiau tūkstančio, apie 900 butų.
Kas jį sudaro? Apie 800 butų pastatyti 2017–2018 metais, apie 300 butų pastatyti anksčiau. Kaip vertinti tuos likučius – jau jums spręsti.
L. G. Tai čia nėra nišos investuotojams – ieškoti užsilikusių butų ir pigiai nusipirkti?
M. K. Vilniuje ne. Klaipėdoje galbūt, bet ir tai abejočiau, nes paskutiniais metais rinka ten gerai išsivalė tokius likučius.
J. Š. Visi plėtotojai turi sunkiau parduodamų butų. Bet normalus plėtotojas priima sprendimą arba parduoti pigiau, arba išnuomoti. Daugiausia nepatrauklių butų plėtotojai nuomoja. Ir laukia palankios progos. Ypač jeigu šildymo išlaidos didelės – naujos statybos butų taip pat yra tokių.
Sakyčiau taip: jeigu norite pirkti, pirkite. Bet jeigu norite pirkti pigiai, rezervuokite pradedamą statyti objektą. Rimtas statytojas pradėdamas objektą visada parduoda pigiau. Mano manymu, kainų kilimas 2022–2023 m. stos. Neilgam, bet sustos.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema apie tai, jog pasaulis rengiasi dar ilgai gyventi nulinių palūkanų aplinkoje – ką tai žada investuotojams?
Aktualijose nagrinėjame kodėl sėkmingai investuoti nebeužteks vien įmonių ar šalies ekonomikos analizės, kodėl dabar reikia daug platesnio žvilgsnio – kodėl prasidėjus naujam politiniam sezonui investuotojui vis daugiau reikės gilintis į politinius procesus.
NT rubrikoje: pagrindinė tema – trumpalaikė nuoma. Ar tikrai taip nesunku iš trumpalaikės nuomos uždirbti 15–20 proc.? Tendencijos, klientų srautai, rūpesčiai ir prielaidos ateičiai. Aiškinamės ko šiandien galima tikėtis įsigyjant prestižinį ar ekonominį būstą, o ieškodami potencialiai pelningesnių vietų uždirbti iš NT gilinamės į situaciją Panevėžyje – kaip pastaruoju metu pasikeitė situacija?
Rubrikoje „Vertybinių popierių birža“: nagrinėjame pavyzdinius portfelius – pasirodo vasarą visi jie uždirbo, kas tai lėmė ir kaip dabar savo portfelius koreguoja ekspertai? Svarstome kas turėtų įpūsti gyvybės Baltijos biržai, o užsienio skiltyje analizuojame „General Electric“ – milžinas stipriai atpigo, kokia esamą situaciją ir kas laukia ateityje?
Įžvalgose aiškinamės kodėl čiužinys dabar geriau nei Vokietijos Federacinė Respublika? Kodėl kas nors turėtų primokėti valstybei, kad ši, palaikiusi Jūsų pinigus, po 30 metų grąžintų mažiau? Ir kodėl dabar svarbu stebėti kaip į centrinių bankų veiksmus reaguos Vidurio Europos šalys.
Alternatyvų rubrikoje – „Meno investuoti į meną ABC“ – puikus straipsnis norintiems rimčiau pasidomėti kaip ir kada paveikslai ant Jūsų sienos gali uždirbti net daugiau nei vidutinė grąža iš akcijų ar nekilnojamojo turto.
Ir dar: interviu su investuotojais, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu