Žiūrėdamas į praeitį architektas priminė, kad 1960-1990 m. Lietuvoje vyko sparti urbanizacija, kai miestai pradėjo generuoti didžiausią ekonominę naudą. Tačiau aktyviai statant gyvenamuosius rajonus, miestų centrai liko apleisti.
Atgavus nepriklausomybę visi pradėjo svajoti apie nuosavus namus, dažnas – pilaites. Nuo 1990-tųjų pradėjo gimti miestų priemiesčiai.
Architektas pastebėjo, kad per daugiau nei 20 metų situacija pasikeitė ir į gerą – dabar statomi daugiabučiai daug geresni, įvairesni, sukurtos individualaus namo tradicijos.
„Vietoje pilaičių, kurios dygo pradžioje, dabar statomas geras, kokybiškas, įdomus ir patogus būstas. Taip pat per šiuos metus pasistatėme šiuolaikinius prekybos centrus, biurų pastatus“, - kalbėjo M. Pakalnis.
Vilniui pavyko suformuoti aukštų pastatų kalvą, Kauno centrui – patekti į Europos modernios architektūros paveldo sąrašą.
Vis dėlto ne viskas per šiuos metus klostėsi teigiamai.
Pasak M. Pakalnio, Lietuvą pasivijo demografinės problemos.
„2007 m. su komanda teko kalbėti iš Vilniaus miesto tribūnos, pristatant Vilniaus miesto bendrąjį planą, ir bandyti pasakoti apie demografinę padėtį ir apie tai, kad gyventojų mažėja, apie tai, kad Eurostat prognozuoja, jog 2050 m. bus tik 2,5 mln. Iš mūsų juokėsi, niekas netikėjo, nors tokios prognozės jau buvo. Kadangi tai niekam nerūpėjo, gyventojų skaičius pradėjo stipriai judėti žemyn“, - prisiminė forumo dalyvis.
M. Pakalnis kritikavo ir politikų populistines prognozes ar pasiryžimus gyventojų skaičių padidinti iki 3,5 ar 4 mln. Lietuvoje per kelis dešimtmečius.
„Duok, Dieve, kad mums pavyktų tą mažėjimą stabilizuoti ties 2,5 mln., o tai – įmanoma, nes mes jau žinome, kas vyksta, ir mums tai rūpi“, - tęsė M. Pakalnis.
M. Pakalniui rūpestį kelia Lietuvos regionai, kur vyresnio amžiaus žmonių tenka vis mažiau jaunų žmonių. Tokius rajonus architektas vadina Lietuvos juodosiomis dėmėmis, kurios ypač ryškios Šiaurės Rytų ir Pietų Lietuvoje.
Kalbant apie didmiesčių gyventojų skaičiaus prognozes architektas pastebėjo, kad Vilniaus statistiniai duomenys stabilizavosi ir ilguoju laikotarpiu galima tikėtis 540 tūkst. gyventojų Lietuvos sostinėje.
„Bet ta stabilizacija pasiekta visos kitos Lietuvos sąskaita. Supraskime, kad taip nebus amžinai. Kai mes nusiurbsime visą periferiją, į Vilnių žmonės nebeatvažiuos. Vilniaus sėkmė slepiasi visų Lietuvos miestų sistemoje. Kauno gyventojų skaičiaus mažėjimas yra labai ženklus. Labai gali būti, kad jei niekas nepasikeis apie 2030-2040 m. Kaunas ir Klaipėda bus tokio pačio dydžio miestai“, - įspėjo M. Pakalnis.
Su kritika M. Pakalnis atsiliepė apie 2000 m. stichišką pagreitį įgavusią suburbanizaciją.
„Tokie kvartalai kuriasi ne tik apie Vilnių ar Kauną, bet ir tokius miestus, kaip Alytus ar Vilkaviškis, - pastebėjo architektas. - Tos besiformuojančios vėžinės struktūros negali reprezentuoti mūsų urbanistikos ir gyventojams sukurti atitinkamos gyvenimo kokybės“.
Taip pat ydingu procesu M. Pakalnis vadina gyvenamaisiais rajonais virstančias kolektyvinių sodų teritorijas.
„Su kolektyviniais sodais kuriame naująsias Šnipiškes. Ten dabar gyvena jauni žmonės, bet po 50 metų turėsime tai, ką minėtame Vilniaus rajone“, - įsitikinęs M. Pakalnis.
Grįžtamas prie didžiųjų priemiesčių problemos, architektas paminėjo Klaipėdos pavyzdį: „Ji parodo, kokius paliksime po savęs priemiesčius. Čia jau dalis namų pastatytų, jau sklypai sudalinti, planuojamos naujos gyvenvietės. Tačiau kaip pasiekti tokius namus be GPS? Čia formuojasi panašūs principai kaip Mozambiko. Jei toliau taip eisime, tai suformuosime priemiestines struktūras, būdingas Afrikos šalims“.
M. Pakalnis argumentavo, kad iš Klaipėdos į priemiestį gyventojai pradėjo kraustytis po krizės. Tai rodo ir statistiniai duomenys, kad, pavyzdžiui, Vilniuje statybos rinka atsigauna miesto pagalba, o Klaipėdoje – rajono.
Ką daryti miestams?
Architektas įsitikinęs, kad Lietuva turi kuo daugiau dėmesio skirti miestams gaivinti: „Visais būdais turime išlaikyti daugiacentrę šalį. Reikia išlaikyti bent penkis pagrindinius centrus-miestus“.
Viena bėda, kodėl miestai ir mažesni miesteliai tampa nebepatrauklūs gyventojams – tai nesutvarkyti jų centrai: nėra gatvių, aikščių, identiteto, žmonių koncentracijos. Todėl miestai turėtų bandyti kuo labiau susigrąžinti žmones į centrus.
„Miestas turi turėti centrą. Be centro jis yra didelis kaimas“, - akcentavo architektas.
Taip pat daugiau gyventojų norintys pritraukti miestai privalo užtikrinti viešųjų paslaugų kokybę (saugumas, viešasis transportas, kokybiškos viešos erdvės), gerą susisiekimą ne tik Lietuvoje, bet ir su likusiu pasauliu bei būstą už prieinamą kainą, ypač aktualus aspektas jaunoms šeimoms.
„Be to, būtina palaikyti iniciatyvas iš apačios. Susibūrusios jaunos šeimos sugeba pasakyti, paaiškinti, ko jos nori, ir paskui tai įgyvendinti. Pavyzdžiui, Pilaitėje su „Beepart“ ar Balsiuose. Todėl reikia ne mažinti mažų seniūnijų vaidmenį, kas buvo daroma Vilniuje, o priešingai – stiprinti“, - patarimus miesto valdžioms dalijo M. Pakalnis.