Kaip feisbuke ketvirtadienį skelbė Ž. Mauricas, 313 kv. metrų dydžio vilą su baseinu Alikantėje galima nusipirkti už 929 tūkst. eurų, o 62 kv. metrų ploto butui Palangoje tektų atseikėti 1,2 mln. eurų. Abu būstai – stilingi ir geros būklės, pastebi jis.
„Alikantės viloje yra baseinas, o Palangos bute – nėra. Nors, kita vertus, kam tas baseinas, jei jūra netoli? Tiesa, jūra Palangoje yra šalta, bet kiek ten to šaltojo periodo Lietuvoje – net nepastebi kaip praeina, o dėl tamsos – kartais ir visai nematai.
Palangos bute nėra valgomojo stalo (netilpo?) – tik baras prie virtuvės salos. Bet kam tas stalas? Juk milijonieriai tikrai nevalgo savo namuose – kiekvieną dieną restoranuose valgo juk. O jei tokį butą perki, tai jau tikrai turi būti milijonierius“, – ironizuoja ekonomistas.
Be to, Ž. Mauricas pastebi, kad Palangos bute yra vienas miegamasis, o Alikantės viloje – trys.
„Bet čia atsipirks ateityje, nes jokie giminės ar svečiai nakvynei į Palangą negalės atvažiuoti. O jei kur ir suras išsinuomoti sezono metu (už nepigiai), tai vis tiek svečiuose ilgai neužsibus, nes nėra stalo“, – įrašą tęsia jis.
Įrašą ekonomistas užbaigė pastebėdamas, kad Kanų centre 120 kv. metrų dydžio butą su vaizdu į jūrą galima įsigyti už 990 tūkst. eurų.
Antanavičius: žaidimo taisyklės Ispanijoje ir Lietuvoje skiriasi
Tuo metu „Realdata“ vadovas Arnoldas Antanavičius kontraargumentavo ekonomistui, jog lyginti reikėtų ne tik kainas, bet ir mokestinę aplinką abejose šalyse.
„Pasakant, kad Ispanijoje galima būstui išleisti mažiau nei Palangoje, keliu prielaidą, jog ten kainų lygis yra žemesnis arba adekvatesnis, nes yra papildomo apmokestinimo aplinka. Žmonės nesiveržia taip prisipirkti nekilnojamojo turto, nes yra sandorio mokestis, kuris yra skaičiuojamas nuo įsigijimo kainos ir siekia apie 8–12 proc.“, – Delfi sakė A. Antanavičius.
Taigi, jei būsto vertė siekia milijoną eurų, jį perkant apie 100 tūkst. eurų reikia atseikėti valstybei, teigė pašnekovas.
„Natūraliai tada išeina, kad visuomenėje nėra tokio didelio ažiotažo, jog kainos kiltų iki begalybės, nes kiekvienas toks sandoris reikš, kad reikės pervesti daugiau pinigų valstybei į kasą. Kai toks mokestis yra visuotinis, natūralu, jog tai pristabdo paklausą“, – sakė pašnekovas.
Jis pastebėjo, kad abu Ž. Maurico pavyzdyje pateikti būstai įsigyjami investicijai arba kaip atostogų namai.
Anot A. Antanavičiaus, įvedus tokį mokestį Lietuvoje iš jo surinktas lėšas būtų galima skirti jaunų šeimų būsto įsigijimui.
„Didžiojoje Britanijoje surinktos lėšos skiriamos municipalinio būsto plėtrai, tai jei mes sakome, kad jaunoms šeimoms trūksta būsto, sunku įpirkti, reikia gerinti prieinamumą, reikėtų apmokestinti tuos, kurie perka ne pirmą būstą ir perka jo kartais daug norėdami užsidirbti“, – teigė jis.