Mieste vaikams nesaugu
Kai vietiniai juos vadina molinukais arba šiaudinukais, jauna pora Virginija ir Tomas tik šypsosi. Gal kam jie ir atrodo keisti, bet, jų pačių įsitikinimu, gyvenimą kaime pasirinkusių miestiečių yra nemažai. Atokiame vienkiemyje prieš kelerius metus įsikūrusi jauna šeima, auginanti tris mažamečius vaikus, degte degė ryžtu pabėgti iš dėžutės miesto daugiabutyje.
Sprausdamasi dviejų kambarių bute šeima svajojo apie namelį gamtos prieglobstyje. „Bute būdavo sunku išbūti su vaikais. Daugiabučio kieme vaikams nebuvo erdvės, be to, nesaugu vaikams vieniems išeiti į kiemą. Taip pat trūko ramybės“, – savo apsisprendimą išsikraustyti iš miesto grindė vaikystės vasaras kaime leisdavę sutuoktiniai.
Kaune gyvenusi jauna šeima anaiptol nelaiko savęs turtuoliais, tačiau kad ir kur būtum, į būstą reikia investuoti. Pakeisti gyvenamąją vietą iš miesto į kaimą, jie įsitikinę, reikia ne pinigų, o tiesiog ryžto. Gimus trečiajai atžalai nutarė dairytis sklypo, kuris būtų nutolęs nuo Kauno ne daugiau kaip 40 km. „Gana greitai radome sklypą. Tiesa, jis buvo pačiame tolimiausiame taške“, – juokėsi Virginija.
Laikinai apsistojo jurtoje
Kadangi atstumas nemažas, o statant namą reikia nuolat būti statybvietėje, kauniečiai nusprendė ilgai nelaukdami įsikurti savo įsigytoje žemėje prie miško ir upelio. Juolab kad reikėjo kažkur glaustis. Butą teko parduoti ir gautus pinigus investuoti į išsvajotą namelį. Taigi Virginija ir Tomas pradėjo dairytis laikino būsto ir svarstė, ką pirkti: vagonėlį ar vilnonę jurtą.
Apsisprendimą nusvėrė jurta. Tai naujovė Lietuvoje, statinys – išskirtinis, nes pagamintas iš natūralių medžiagų. Už 30 kv. m ploto erdvę suteikusį vilnonį statinį su grindimis, langais ir durimis šeima sumokėjo apie 14 tūkst. litų. Tai mažiau, nei būtų kainavęs apšiltintas vagonėlis.
„Jurtos statytojas užtikrino, kad joje bus galima gyventi ir žiemą“, – būtent tada galutinai apsisprendė Tomas su žmona. Jurtos konstrukcija nesudėtinga. Tai medinis karkasas, laikantis veltinį ir aptrauktas neperšlampamu brezentu. Be to, ši patobulinta palapinė turi pagrindą, tad grindys pakeltos aukščiau grunto. Iškišus pro lubas kaminą, jurtoje galima šildytis malkomis kūrenama krosnele.
Šiame netradiciniame būste penkių asmenų šeima gyveno ištisus metus. Jauni tėvai patikino, kad apvaliame kambaryje tilpo tėvų ir vaikų lovos, drabužių spinta. Tiesa, jurtoje nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei kitų civilizacijos patogumų. Geriamojo vandens reikdavo atsinešti iš kiek toliau esančio šulinio, tualetas buvo lauke. Valgyti teko gaminti ant nedidelės viryklės, prijungtos prie gamtinių dujų baliono. Kad mažiau prirūktų, šiltuoju metu „virtuvė“ buvo įrengta kieme.
Krosnelę kurstė ir naktį
Į jurtą nebuvo atvesta net elektra. Minimaliems poreikiams jos pagamindavo saulės baterijos. Elektros energijos pakakdavo apšvietimui, mašininiam šaldytuvui, kompiuteriui, mobiliesiems telefonams pakrauti. Tokių buitinių prietaisų kaip televizorius šeimai apskritai nereikia.
Ko gero, vienintelė sunkiau įveikiama kliūtis gyvenant jurtoje buvo galimybė išsiskalbti, todėl didžiąją dalį skalbinių šeima veždavo skalbti į miestą.
„Nesame tokie ekstremalai, kurie gyventume absoliučiai ekologiškai gamtoje, skalbdami skalbinius upelyje“, – prisipažino Virginija. Abu dar pridūrė: „Tai buvo sąmoningas mūsų apsisprendimas, mūsų pačių pasirinkimas, niekas nevertė mūsų taip gyventi. Iš anksto buvo aišku, kad bus nelengva, bet buvome tam pasiruošę, todėl nebuvo ypatingai sunku gyventi be patogumų.“
Šaltuoju metų laiku jurtą šildė nedidelė metalinė krosnelė. Ant jos ir maistą gamino, ir vandenį pasišildydavo. Tiesa, pačiu šalčiausiu metu, kai oro temperatūra nukrisdavo iki 10 ir daugiau laipsnių žemiau nulio, jurtoje krosnelę tekdavo nuolat pakurti. Naktį tekdavo keltis kas kelias valandas ir įmesti į ją malkų.
„Dėl to, kad krosnį reikėjo kurstyti naktį, gyvenimas jurtoje nepatiko. Deja, jurtos sienos šilumos daug nesulaiko, turėtų būti masyvi, šilumą sulaikanti krosnis“, – pastebėjo Tomas.
„Geriau turėti mažesnį namą, bet namą, o ne jurtą“, – pataria jis jurtomis besižavintiems ir apie nuolatinį tokį būstą galvojantiems žmonėms. Teiginiai, kad jurtą gali nesunkiai susipakuoti ir persivežti į kitą vietą, pasak Tomo, nepagrįsti, nes pagrindą, visą karkasą reikia daryti iš naujo, tik veltą uždangalą galima panaudoti dar kartą.
Ilgisi nakvynių su garsais
Pirmąją žiemą pagyvenę netoliese iškilusiame šiaudiniame ir moliu aptinkuotame name kauniečiai ilgesingai prisimena nakvynes jurtoje, galbūt vasarą bent retsykiais sugrįš į ją.
„Jurtoje girdėjome gamtą. Klausėmės ulbaujančių paukščių, šnarančių lapų, lietaus lašų, net ir krintančias snaiges galima buvo išgirsti. Labai pasiilgstame to“, – į prisiminimus nugrimzdo Virginija. Persikrausčius į nuolatinį būstą, šių, pamiškėje sklindančių gamtos garsų, nebesigirdi. Vasarą jurtoje nori pagyventi ir artimieji bei draugai, joje patinka žaisti vaikams, taigi šio statinio šeima nė neketina atsisakyti.
Galvodami, kokį statyti nuolatinį namą, Virginija ir Tomas iš pradžių svarstė apie rąstinį namą. Vis dėlto apie medinius namus daug domėjęsis Tomas teigė priėjęs išvadą, kad toks statinys būsiąs per vėsus. Nebent rąstai būtų labai stori, o tokių Lietuvoje, pasak vyro, yra mažai.
„Be to, sunku rasti meistrų, kurie kokybiškai pastatytų rąstinį namą. Dar viena problema – toks namas labai sėstų, negalėtum iš karto jame gyventi“, – argumentavo pašnekovas.
Kaina iš anksto nenuspėjama
Šiaudinių namų savybės atitiko Tomo siekius, kad namas būtų šiltas, iš natūralių medžiagų, kvėpuojantis. Be to, pora tikėjosi, kad jis kainuos kiek pigiau, nei iš kitokių medžiagų suręstas namas. Norėjosi, kad už parduotą butą gautos sumos užtektų namui pastatyti. Šiaudinių namų statytojai jiems pasiūlė tradicinės formos dvišlaitį statinį. Vieno aukšto namas su mansarda, kurio bendrasis plotas beveik siekia 100 kv. m, jaunai šeimai tiko.
Vis dėlto už butą gautų pinigų nepakako. Šiaudinuko statytojams užbaigus darbą, buvo sienos, stogas, grindys. Naujakuriams dar teko pasirūpinti inžineriniais tinklais, atsirado kitų įvairių išlaidų.
Šildyti namą jie nusprendė masyvia kombinuota malkomis kūrenama krosnimi. Virtuvės zonoje krosnis turi viryklę maistui ruošti. Kambario centre karaliauja duonkepė. Kūrenama krosnis pašildo vandenį katile, kuris naudojamas prausimuisi ir indams plauti. Į mansardą pratęsta krosnies šildymo sienelė it radiatorius pašildo miegamuosius kambarius.
Jokių papildomų radiatorių name nėra. Tomas prasitarė, kad nuspręsti namą šildyti vien mūrine krosnimi buvo gana rizikinga, nes nebuvo tiksliai aišku, kiek ji pakels patalpų temperatūrą ir ar ilgai išlaikys šilumą. Dabar jis jau gali lengviau atsikvėpti: sprendimas pasiteisino, šią žiemą keltis naktimis ir kurti krosnį nereikėjo. Kita vertus, šiaudinis namas – ne jurta. Jam daug šilumos nereikia, jo sienų varža itin didelė, šiluma neiššvaistoma.
Laimės suteikia darna
Vasarą krosnies paslaugų nereikia ir ji vandens katilo nešildo, tačiau tai nereiškia, kad nori nenori šeimai tenka grūdintis vėsiame duše. Naujakuriai nusprendė pasinaudoti gamtos teikiama galia ir įdarbino saulę – ant stogo sumontuoti keli kvadratiniai metrai saulės kolektorių. Pavasarį ir vasarą jų visiškai užtenka vandeniui katile pašildyti ir nusiprausti penkiems šeimos nariams.
Likusi namo inžinerija – kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių namų. Elektra atvesta nuo bendrųjų tinklų, geriamasis vanduo išgaunamas iš gręžinio, kanalizacija nuteka į specialų šulinį.
Į šiaudinuką šeima įsikraustė prieš gerą pusmetį, tačiau kuriant interjerą dar tenka nemažai plušėti. Stinga kai kurių baldų, tad jauna šeima verčiasi su tuo, kas po ranka.
Drabužių kabyklą prieškambaryje atstoja paprasta kartis, pakabinta ore. Ant jo kabinami pakabai su drabužiais. Tokią išeitį suradęs profesionalus interjero dizaineris, ko gero, tai pateiktų kaip šmaikštų sprendimą. Šiuose namuose galima būtų daug kur pritaikyti posakį „Nėra padėties be išeities“.
Apsigręžti ir vėl apsigyventi bute šeimai minčių nekilo net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Vien pagalvojus apie milžiniškus mokesčius už centralizuotai tiekiamą šilumą bute jus nukrečia šiurpas. Virginija ir Tomas neabejoja, kad gyventi nuosavame name yra kur kas racionaliau.
„Mes nesivaikome ekologijos mados, tačiau siekiame darnos. Norime gyvendami nekenkti gamtai, miško gyventojais ir aplinkiniais žmonėmis. Tik tokiu gyvenimo būdu galima pasiekti vidinės ramybės ir laimės“, – gyvenimo vertybėmis dalijosi šeimos galva.