Mėgėjiška sodininkystė, kuri kitados buvo ne tik aktyvaus poilsio forma, bet ir galimybė užsiauginti vaisių, uogų, daržovių ir kitų produktų, traukiasi – soduose daugėja žmonių, kuriems jie tapo nuolatine gyvenamąja vieta. Bet jie patys pripažįsta: gyventi čia ar specialiai suformuotame individualių namų kvartale ne tas pats. Tad kodėl soduose vienas po kito dygsta individualūs namai ir ką dėl to gauname, o ką prarandame?
Sklypas sode pigesnis
Sodo sklypą su nedideliu mūriniu vasarnamiu netoli Žaliųjų ežerų pernai rudeniop kiek daugiau kaip už 30 tūkst. eurų nusipirkę Jolanta ir Sigitas savo sklype nei svogūnų, nei morkų, nei agurkų neaugina. Vyšnias šalna pakando, tai dabar tik gėlės prie namo žydi ir keli obuoliai ant šakų supasi.
„Mes ir neketinome daržininkauti. Atvažiuojame gamtoje pabūti, prie ežero nueiname“, – žurnalui „Investuok“ pasakojo Jolanta. O Sigitas priduria, kad čia patogu atvažiuoti autobusu, bet svarbiausia buvo kaina: „Norėjome įsikurti būtent šioje Vilniaus vietoje – netoli ežero kur nors tarp Balsių ir senųjų sodų. Bet pasidomėję sužinojome, kad įsigyti sklypą plėtojamame kvartale ir pasistatyti namą ar pirkti sklypą su jau pastatytu namu būtų gerokai brangiau.
Pavyzdžiui, 100 kv. m mūrinukas su daline apdaila, prie kurio apie 2,5 aro žemės, kainuoja gerokai virš 100 tūkst. eurų. Maždaug 6 arų sklypo su visomis komunikacijomis kainos netoli Kryžiokų ir Pagubės sodų svyruoja tarp 4,5 ir 6 tūkst. eurų už arą. Daugmaž tiek mes sumokėjome už sklypą su nameliu, kuriame vasarą iš karto galima gyventi.“
Tiesa, sodų bendrijose buvo galima įsigyti ir pigesnį, nei jie pirko, apie 6 arų sklypą, nuo kurio iki ežero pėsčiomis taip pat galima nueiti per 15 minučių. Bet už sklypelį, kuriame yra tik aptriušusi pašiūrė įrankiams susidėti ir keliems žmonėms stačiomis nuo lietaus pasislėpti (kažkas panašaus į bitininko namelį), prašo daugiau kaip 20 tūkst., o už panašaus dydžio sklypą, kuriame yra tvarkingas maždaug 45–50 kv. m sodo namelis, pora kilometrų arčiau miesto, 300 m nuo Neries – beveik 40 tūkst.
„Tad mūsų investicija tikrai ne per brangi“, – sako moteris, o pasakojimą apie netrumpas jų šeimai tinkamiausio varianto paieškas baigia sakydama, kad domėjosi ir šiose vietose kylančių kotedžų kainomis. 90–130 kv. m būstas su visa apdaila, kuriam priklauso 1,5–4 arų dydžio kiemas, šeimai kainuotų 90–135 tūkst. eurų.
Sodai, anot Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovo Mindaugo Statulevičiaus, daugeliui asocijuojasi su vieta, kurioje jau pastatytas namukas – nusipirkai ir gyveni netoli miesto ar net mieste, nes nemažai senųjų sodų yra miesto teritorijoje. „Kiek kainuos sodo namelio rekonstrukcija, priklauso nuo jo nusidėvėjimo lygio, bet dažniausiai nauji šeimininkai juos griauna, todėl pirkdami stengiasi kuo daugiau nusiderėti“, – sako jis.
Žurnalo „Investuok“ pašnekovas priduria, kad dalis žmonių pastarąjį variantą dėl to ir renkasi, kad tai pigiau negu sklypas, parengtas individualaus namo statybai ar su jau pastatytu namu.
Panašiai kalba ir NT paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ generalinis direktorius Audrius Šapoka. Anot jo, dalis žmonių sklypus soduose perka ir kaip vasarvietę ar daržą, bet didžiuosiuose miestuose ir aplink juos tokie sklypai įsigyjami būtent individualaus namo statybai. „Dauguma sandorių gana kuklūs – 15–25 tūkst., kartais 30 tūkst. eurų.
Virsmą padiktavo gyvenimas
„Jei mes planuotume iš karto persikelti gyventi, gal būtume ėmę paskolą ir pirkę individualų namą naujame kvartale. Bet sūnūs dar paaugliai, tad mūsų planas toks: dabar išsisukome be paskolos, o kol jie suaugs, susitaupysime pinigų ir rekonstruosime šį namelį ar statysime jo vietoje naują, kad jame būtų galima gyventi visus metus. Bet dar anksti galvoti, ar patys į jį persikelsime, o sūnums paliksime butą mieste, ar atvirkščiai“, – aiškina Jolanta.
Lietuvos sodininkų draugijos bei Vilniaus susivienijimo „Sodai“ pirmininkas Romasis Vaitekūnas pasakoja, jog sodų gyventojai jaunėja. „Vyresniosios kartos sodininkai perleidžia sklypus jaunesniems, bet stengiasi išlaikyti žemę šeimoje, nes tai turtas. Todėl čia kuriasi vaikai ir anūkai. Parduodančių nėra daug, o perka dažniausiai tie, kurie nori ne vasarvietės, o įsikurti gyventi nuolat“, – sako jis.
Pastaruosius, teigia Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos garbės pirmininkas kaunietis Eidigintas Germanavičius, pats prieš kelis dešimtmečius persikėlęs nuolat gyventi į sode pasistatytą namą, traukia tai, kad mokesčiai už žemės ūkio paskirties žemę, kuri yra sodų bendrijų teritorijoje ir dėl to joje galima statyti vienbučius gyvenamuosius namus, mažesni.
Jo teigimu, regionuose esančios sodų bendrijos tebėra vieta pailsėti ir ką nors užsiauginti, o priežastis, dėl kurios sodai aplink didžiuosius miestus tampa gyvenamųjų namų kvartalais, paprasta: nors galimybė deklaruoti gyvenamąją vietą sodo sklype esančiame name atsirado tik prieš kelerius metus, dalį žmonių persikelti gyventi į sodus gerokai anksčiau privertė gyvenimas.
Kas iš šeimos narių persikels į sodą, lemia tai, koks susisiekimas visuomeniniu transportu, kas vairuoja automobilį, ar toli iki parduotuvės, poliklinikos, vaikų darželio ar mokyklos. Pavyzdžiui, jiems iki artimiausios parduotuvės apie 2 km, iki jos galima nuvažiuoti miesto autobusu, bet grįžtant namo reikia kopti į kalniuką, todėl nuolat gyventi neturintiems savo automobilio būtų nepatogu.
Gyvenimo kokybę lemia infrastruktūra
Didžiausią įtaką gyvenimo kokybei ir kainų skirtumui tarp sklypų sodų bendrijose ir šiuolaikinių sklypų individualaus namo statybai turi infrastruktūra: elektra, vanduo, dujos ir kitos komunikacijos. Sodų bendrijos liko su lokaline infrastruktūra, pripažįsta jų gyventojai. „Mes norime, kad sodininkų bendrijos būtų integruotos į miestą. Dabar nedaug kas prisijungę prie centrinių vandens, nuotekų tinklų, magistralinius komunikacijų tinklus nutiesė, tačiau vartotojai neprijungti“, – taip žurnalui „Investuok“ situaciją apibūdino R. Vaitekūnas.
Pasak jo, sodininkai daug tikisi iš šį pavasarį priimto vyriausybės nutarimo sodų bendrijų teritorijoje esančius kelius perduoti iš valstybės nuosavybės savivaldybėms, o pakoregavus Kelių priežiūros ir plėtros programą tikimasi kasmet gauti lėšų sodininkų bendrijų keliams ir infrastruktūrai tvarkyti. „Kai lėšos bus skiriamos sistemingai, o ne taip, kad pakaulijome ir šiemet skyrė, o kitais metais ne, ir žmonės prisidės“, – tikina R. Vaitekūnas. Tačiau tam dar reikia pakeisti Sodininkų bendrijų įstatymą, kurio pataisos šį pavasarį buvo pristatytos Seime.
Tačiau jokios pataisos nepakeis to, kas istoriškai susiklostė. Anot M. Statulevičiaus, kai sodai buvo planuojami, niekas ir negalvojo, kad juose bus nuolat gyvenama, todėl ir neplanavo tokio automobilių srauto, žaliųjų erdvių, žaidimų aikštelių, nebuvo planuojami mokyklos, darželiai. Apie tai, lygindami sklypų sodų bendrijose ir naujuose individualių namų statybai skirtuose kvartaluose infrastruktūrą, kalba ir plėtotojai, pabrėžiantys, kad painiava dėl sodų bendrijų adresų, dėl kurios neretai ne tik svečiams, bet ir specialiosioms tarnyboms itin sunku surasti reikiamą objektą, – tik viena iš visos puokštės bėdų.
„Viena didžiausių sodų bendrijų problemų – jas formuojant suplanuotos itin siauros gatvės, patys sodininkai jas papildomai mėgėjiškai apaugino įvairiais medžiais, tujomis, kitais augalais ir senbuviai kategoriškai neleidžia jų nupjauti. Dėl to automobiliai negali prasilenkti, neįmanoma įrengti šaligatvio, apšvietimo, itin sudėtinga organizuoti naujos statybos procesus, beveik neįmanoma pakloti naujos inžinerinės infrastruktūros: buitinės bei lietaus kanalizacijos, vandentiekio vamzdžių, kitų inžinerinės infrastruktūros objektų, neišlaikomi reglamentuoti atstumai.
Anot jo, labai daug priklauso nuo bendrijos pirmininko veiklumo, bet dažnai senieji ir naujieji sodo bendruomenės nariai nesutaria tarpusavyje, vietoj bendrų sprendimų dažnai vyksta kova dėl valdžios, o įsisenėjusios problemos taip ir lieka neišspręstos. To, sako jis, tikrai nebūtų individualių namų kvartale, kur nėra senbuvių, kuriuos tenkina susiklosčiusi padėtis ir jie nejaučia būtinybės ją gerinti. Naujos bendruomenės nariai patys nori tvarkytis ir gyventi patogiau bei padidinti savo turto vertę.
„Pavyzdžiui, mūsų kompanija, su partneriais plėtodama gyvenamųjų namų kvartalus, iš anksto pasirūpina bendruomenės organizavimu – nustatomos bendros taisyklės, iš anksto susitariama, kaip būsimi gyventojai prižiūrės ir plėtos kvartalo infrastruktūrą“, – priduria investicijų valdymo įmonės „NewReal“, plėtojančios daugiau kaip 30 hektarų gyvenamosios paskirties sklypų teritorijų, vadovas Juozas Lapienis.
Žurnalo „Investuok“ kalbinti pašnekovai aiškina, kad naujuose gyvenamųjų namų kvartaluose gatvės būna reglamentuose numatyto reikiamo pločio ir su visa miestui būdinga inžinerine infrastruktūra, o formuojant namų valdas kartu formuojamos ir gatvės. „Mažiausias leidžiamas jų plotis nuo tvoros iki tvoros yra 12 metrų. Važiuojamoji dalis yra mažiausiai 5,5 metro pločio, o likusi dalis skiriama komunikacijoms, želdynams, šaligatviams ir t. t., todėl yra pakankamai vietos prasilenkti dviem automobiliams, pakankamai erdvės tarp sklypų, vietos komunikacijoms ir kitiems dalykams“, – sako J. Lapienis.
Tiesa, pasitaiko, kad skirstant didesnį plotą į sklypus, skirtus gyvenamųjų namų statybai, keliai suformuojami servitutais ir gali būti tokie pat siauri kaip soduose. „Tačiau tokių atvejų labai nedaug, nes tada sklypai tampa panašūs į sklypus soduose ir nėra tokie patrauklūs pirkėjams kaip tikrosios namų valdos“, – priduria jis.
Kiekvienam pagal skonį ir galimybes
Pašnekovai įžvelgia ir daugiau skirtumų gyvenimo kokybės sodo sklype nenaudai. Viena iš problemų – sodų bendrijų senbuviai įpratę pavasarį ir rudenį deginti žolę, šakas ir lapus, kitas šiukšles, kaimynų ramybę reguliariai trikdo pjaunamos bei kapojamos malkos, o kai kas įsigudrina net įsirengti dirbtuves.
„Be to, dalis sklypų apleisti, savininkai, matyt, neapsilanko ir nesitvarko metų metus. Yra nemažai sodo namelių, kurie dėl lėšų stokos savamoksliškai pritaikyti gyventi žiemą, pro neapšiltintų namelių atitvarus šiluma nuolat veržiasi į lauką, jų gyventojai į krosnį meta kas pakliuvo, visai nesijaudindami, kad virš kvartalo nusidrieks aitrūs dūmai, o ant kaimynų namų nusileis smogas. Jei jūs esate potencialus pirkėjas – savininkas nė neužsimins, kad žiemą gali tekti valyti sniegą nuo kelio ir už sode nuolat negyvenančius kaimynus, nes kitaip pats neišvažiuosite.
Seniai statyti pastatai neatitinka šiuolaikinių priešgaisrinės saugos reikalavimų, neišlaikomas reglamentuotas atstumas tarp namų, nevykdomi kiti priešgaisriniai reikalavimai – nėra vandens paėmimo hidrantų, sudėtinga privažiuoti specialiosioms tarnyboms“, – vardija J. Zabilius.
„Nesu kategoriškas, bet jei galite, geriau pirkite sklypą gražioje vietoje gyvenvietėje ir turėsite kelius, inžinerines komunikacijas, apšvietimą, socialinę infrastruktūrą, nors kai kuriuose sodų masyvuose iš tikrųjų gyveni kaip kurorte“, – nuomonei, kad gyventi patogiau ne soduose, o gyvenamųjų namų kvartaluose, pritaria ir E. Germanavičius.
„Tačiau tai ilgas procesas. Bet nemanau, kad moderni kaimynystė, pavyzdžiui, priartėję nauji individualių namų kvartalai, iš esmės pakeistų sodų sklypų ar juose esančių namų kainą“, – sako jis. O M. Statulevičius priduria, kad sodų konversija į vietą nuolatiniam gyvenimui aplink Vilnių ir Kauną vyksta jau 20 metų, tačiau „sodų bendrijų paversti gerai suplanuotu, aukštos gyvenimo kokybės kvartalu beveik neįmanoma“.
Bet ar to apskritai reikia? Anot R. Vaitekūno, kuris sako, kad jam taip patinka gyventi bendrijoje, kad į daugiabutį grįžtų „nebent su antrankiais“, kiekvienas gyvenamąją vietą pasirenka pagal savo skonį ir galimybes.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Spalio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema – kur dėti pinigus, kai nėra kur jų dėti? Ką daryti kai viskas brangu, o pinigų visur daug ar bent jau pakankamai? Apie krizę ir recesijas kasdien kalbame jau kelerius metus, bet pasaulio pabaiga nesiruošia ateiti. Bet investuoti vis vien baisoka. Tad ką daryti?
NT rubrikoje: gilinamės į daugiabučių aplinką. Ar žmonės jau pasirengę mokėti už komfortą kieme? Žalius saugius kiemus, vaikų aikšteles, aplinką, panašią į tą, kurią galima rasti nuosavo namo kieme?
Auksas grįžo. Stipriai brango ir pasiekė aukščiausią tašką nuo 2013 metų. Analizuojame kas lėmė šį kilimą ir kas, tikėtina, laukia ateityje.
Požiūryje investuotojas Jurijus Clavas dalinasi savo patirtimi, patarimais, įžvalgomis. Kaip sekasi žingsniuoti finansinės laisvės link plėtojant smulkių NT objektų portfelį, investuojant į P2P paskolas, akcijas ir nuolatinį mokymąsį. Taip pat nagrinėjame kaip sekasi mūsų sekamiems investuotojams – kaip jų rezultatus veikia prekybos karai, naftos problemos – visgi akcijos stiebiasi į naujas aukštumas. Kalbiname ir profesionalų investicijų valdytoją – norvegą Stigą Myrsethą – 20 m. patirtį sukaupęs fondų valdytojas dalinasi savo požiūriu į investavimą, asmenine patirtimi.
Investuotojo dienoraštyje mūsų ekspertų akiratyje “WeWork” burbulas, “Netflix” konkurencija ir nauji Amazon verslai.
Nuomonėse kalbame apie ES ruošiamą atsaką JAV ir Kinijai technologijų srityje, bet ar to pakaks?
Įžvalgose – bandome atsakyti kuo gali baigtis žaidimas neigiamais skaičiais, kuris arba įsuks naujovišką pasaulį, arba sprogdins burbulus ir staigiai mažins pinigų masę. Kalbame ir apie 2021 m. pradėsiančius galioti naujus griežtesnius taršos reikalavimus naujiems automobiliams ir kur tai gali nuvesti.
Ir dar: komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką rugsėjį viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu