Žurnalas „Investuok“ tyrinėja būtent tokį Vilniaus rajoną ir aiškinasi ar verta ten investuoti.
Neabejoju, kad į įžangoje iškeltą klausimą ar norėtumėte gyventi tokioje idilėje daugelis atsakytų „taip“. Ir aš taip atsakyčiau. Ir tokia vieta Vilniuje yra.
Tai kvartalas, kuriame prieš kelis dešimtmečius laikas tarsi sustojo, todėl kartu su galimybe gyventi gamtos prieglobstyje gautume nelabai pageidautiną priedą: praėjusio amžiaus vidurio medinukus, kūrenamus krosnimi, su tualetu lauke ir kitoje gatvės pusėje esančia vandens kolonėle, aplink kurią žiemą atsiranda kone tikra čiuožykla.
Ir lyg to būtų maža – per valandą pravažiuoja vos vienas autobusas.
Dzūkų gatvės romantika
Tiesa, yra alternatyva – kulniuoti pėsčiomis iki viešojo transporto stotelės prie geležinkelio stoties arba netoli buvusio taksi parko.
Gal ši alternatyva ir nebloga, nes juk vaikščioti sveika, virš galvų – link oro uosto ar iš jo skrendantys lėktuvai, bet visas šis kvartalas – kalneliai ir pakalnės, o visai netoli – ne tik geležinkelio bėgiai, bet ir sovietmečiu mergaičių kolonija vadintas Vilniaus vaikų socializacijos centras, apjuostas aukšta tvora, skiriančia nuo stačiatikių Aleksandro Neviškio (Nevskio) cerkvės, bei pareigūnų pataisos namai Sniego gatvėje, kur kitados buvo nepilnamečių berniukų kolonija.
Visa tai – apie kvartalą, plytintį anapus geležinkelio bėgių Vilniuje, viename krašte besiremiantį į sostinės gimdymo namus bei „Vėtros“ stadioną, o kitame – į jau minėtą taksi parką bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvę, kylančią į tikrąjį Naujininkų mikrorajoną, nes šis žalumoje skendintis kvartalas tik sostinės skirstytojų į administracines teritorijas galvose yra Naujininkai.
Visiems kitiems tai vieta „už stoties“ arba „Dzūkų gatvės rajonas“, apimantis Pelesos, Panevėžio, Dzūkų, Gudų gatves ir nesuskaičiuojamą galybę visai trumpučių gatvelių ir skersgatvėlių.
Kvartalas „už stoties“
Jei kada sumanysite atidžiau čia pasižvalgyti, tikrai pajusite, kad laikas tarsi sustojo – vienur prieš 30, kitur prieš 50 metų, o kai kur dar seniau.
Štai keletas naujų (šio rajono požiūriu), apie 1980–1985 m. statytų, daugiabučių, vos už kelių žingsnių – praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje statyti gyvenamieji namai ir XX a. pradžią, o gal ir geležinkelio tiesimo laikus menantys senieji mūriniai namai aptrupėjusiomis sienomis, o aplink juos – daugybė vieno, dviejų, o kai kada ir 5–6 butų medinukų...
Tiesa, kai kurių medinukų langeliai jau šviečia plastikiniais rėmais, o iš kaminų tik kur ne kur virsta dūmai, nes anglimis ir malkomis kūrenamas krosnis labiau prakutę miestiečiai dar sovietmečiu iškeitė į dujinį šildymą, o dar gudresni tais laikais tyliai ramiai išsikasė griovius, nusitiesė vamzdžius ir bent jau šalto vandens su kibirais į kolonėlę neina.
Tačiau tik vienas kitas senasis medinukas sutvarkytas – nudažytos sienos, sulopytas stogas, o durys nesukrypusios.
Žmonės juose dar gyvena, bet šita karta numirs, o jaunesnioji, jei tik turi bent menkutę galimybę, iš tų namų sprunka – antai vienoje iš vingiuotų smėlėtų gatvelių vietinių paklausęs, kur išsikėlė Antanas, gyvenęs „po trečiu“, išgirsti, kad ir jis, ir jo žmona jau geras dešimtmetis Anapily, o vaikai dar seniau išsikraustė į „naujus rajonus“.
Bet niekas neperka to jų butelio, nors ir gabalas kaimynų bendrai kadaise dirbto daržo, ir dalis vaismedžių priklauso, todėl šis namo kampas ir žvelgia į mus lentomis užkaltomis akimis.
Tame pačiame kieme, kur glaudžiasi keli medinukai, pažymėti vis tuo pačiu trečiuoju numeriu, prieš gerą pusmetį pilietis bandė parduoti palyginti šiuolaikiškai sutvarkytą butą, bet, sako, niekas juo nesusigundė...
Gal dėl to, kad pats medinukas sukiužęs, gal dėl to, kad ratuotiems automobilį per smėlį ir akmenis daužyti gaila, gal dėl to, kad vilniečių galvose dar gyvas prisiminimas, kaip „dzūkai“ eidavo aiškintis santykių su kitų sostinės kvartalų „kompanijomis“, o gal dar dėl ko nors...
Parduoti sunku
Tai kas, kad čia daug žalumos – nemažai vietinių gyventojų jau paseno ir buvusius daržus apėjo piktžolės, o kiti taip pat netrykšta džiaugsmu.
„Norėčiau išsikraustyti į jaukesnį mikrorajoną ir naujesnį namą, – žurnalui „Investuok“ guodžiasi pusamžė Regina, gyvenanti Panevėžio gatvės pradžioje, viename iš apie 1960 m. statytų daugiabučių, kuriuose jau buvo ir centrinis šildymas, ir karštas vanduo bei kiti patogumai, – bet niekaip negaliu savo buto parduoti.“
Jai antrina ir maždaug 7-ojo dešimtmečio pradžioje Pelesos gatvėje statytame daugiabutyje netoli „žolių vaistinės“ gyvenantis Vytautas.
Vaikai išsikraustė, o jis pats taip ir liko čia, kaip ir to paties dešimtmečio pabaigoje netoli taksi parko Dzūkų gatvėje išdygusių daugiabučių kvartale gyvenanti Nijolė.
Kai būdama pradinukė su tėvais atsikraustė gyventi į Vilnių iš kito miesto, šiame kvartale iškilę daugiabučiai, maždaug vienmečiai su Lazdynais, Dzūkų senbuviams, pavargusiems nuo kibirų su vandeniu ir anglimis tampymo, kėlė pavydą, tačiau dabar ir juose parduodamų butų, pasak moters, niekas negraibsto, o jei atsiranda besidominčių, tai pasiūlo tokią kainą, kad už gautus pinigus nusipirkti bent kiek padoresnį būstą nerealu.
„Pasisekė tiems, kurie gyveno senuose mediniuose namuose, prie kurių buvo sklypeliai žemės. Jiems dar sovietmečiu davė naujus valdiškus butus, o buvusių trobelių vietoje apie 1982–1987 m. pastatė naujus daugiabučius.
Bet ir juose šiuolaikiškai įrengtus butus nelengva parduoti, nors kainos dažniausiai mažesnės negu, pavyzdžiui, Šeškinėje, o ką jau kalbėti apie medinius“, – žurnalui „Investuok“ pasakojo Nijolė, kuriai kaip tik ir nusišypsojo laimė ištrūkti iš „už stoties“ dėl to, kad kažkas anuomet sumanė nugriauti poros butų namelį, iškirsti sodą ir jų vietoje pastatyti penkiaaukštį.
Investuotojai vertina santūriai
Specialistai teigia, kad Vilnius ateityje augs ne tik į plotį, bet ir į vidų, nes reikia išnaudoti arti miesto centrinės dalies esančias erdves, kuriose sukurta tiek inžinerinė, tiek gyvenimo kokybei užtikrinti būtina socialinė infrastruktūra.
Visa tai – vandentiekis, šilumos trasos, mokyklos, vaikų darželiai, parduotuvės – yra ir Dzūkų gatvės rajone ar bent didžiojoje jo dalyje. Tad gal ir šis kvartalas, iš kurio atokiausių kampelių pasiekti geležinkelio stotį pėsčiomis pakaktų 10–12, o senamiestį – 15–20 minučių, kada nors atgims?
Nekilnojamojo turto plėtotojai ir sostinės planuotojai į šį klausimą atsako teigiamai, tačiau kada tai įvyks ir ko tam reikia – nuomonės skiriasi. Žurnalas „Investuok“ jau rašė, kad verslas, pasak Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktoriaus Mindaugo Statulevičiaus, „ieško galimybių prikelti esamas apleistas teritorijas, pastatus miesto centrinėse dalyse“.
Jis užsiminė, kad jau prasideda stoties rajono atgimimas, rengiami taksi parko pastato atnaujinimo planai, o išgirdęs Dzūkų, Pelesos, Panevėžio ir kitų šio kvartalo gatvių pavadinimus sakė manantis, kad netoli senamiesčio esančios vietos „turi perspektyvų sulaukti verslo dėmesio jau artimiausiu metu“.
Pasak M. Statulevičiaus, verslo dėmesys ten kryps dėl sąlygiškai prieinamos esamo nekilnojamojo turto kainos, plačių konversijos galimybių bei gero susisiekimo, nes netoli ne tik geležinkelio stotis, bet ir oro uostas bei aplinkkelis.
„Manau, aktyvios žvalgytuvės čia jau yra prasidėjusios ir per artimiausius 5–7 m. apie šiuos miesto rajonus kalbėsime vis daugiau“, – žurnalui „Investuok“ tvirtina asociacijos direktorius.
Tačiau LNTPA vadovas užsimena, jog nemažai priklausys nuo sostinės savivaldybės požiūrio ir perspektyvų, kurias kol kas neliestam kampeliui atvers atnaujintas miesto bendrasis planas.
Bet Vilniaus savivaldybės Plėtros departamento vadovas architektas urbanistas Mindaugas Pakalnis kvartalo „už stoties“ perspektyvas vertina gerokai santūriau.
Pabrėžęs, kad šiuo atveju derėtų kalbėti ne apie tankinimą, kuris palietė kai kuriuos senuosius miegamuosius rajonus, o apie konversiją, vienas pagrindinių sostinės bendrojo plano kūrėjų pabrėžia: „Visa ši miesto dalis turėtų keistis, bet šiuo metu miesto planuose ten didelė plėtra nenumatyta.“
Viena iš pagrindinių problemų, pasak M. Pakalnio, „naujai statybai sudėtinga įeiti į tokį medinukų rajoną, nes ten yra susiklostęs savitas gyvenimo būdas, silpniau išplėtota infrastruktūra, gatvių tinklas“, todėl norint ką nors daryti reikia daugiau pastangų negu kitose miesto dalyse. Juk esą ir senosios Šnipiškės dar nenugriautos – „jos tik pradėtos kramtyti iš kraštų ir Šnipiškėse dar yra likę pakankamai daug neišnaudoto potencialo“.
Greitu Dzūkų rajono atsigavimu abejoja ir „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka.
Jis neprognozuoja, ar šis kvartalas ištrūks iš sustojusio laiko gniaužtų, tarkime, per dešimtmetį, tačiau atkreipia dėmesį, jog trūksta socialinių pokyčių: „Čia vyksta vidinė migracija: dažniausiai vietos gyventojai perka didesnį ar mažesnį, geresnį ar prastesnį būstą, bet neatvyksta gyventojų iš kitų mikrorajonų.
O kai kuris nors miesto rajonas patrauklus tik vietos gyventojams, plėtotojai investuoja atsargiau ir pokyčiai vyksta lėtai.“
Butai „už stoties“ brangsta
Per dešimtmetį šis rajonas atsigaus, įsitikinęs kaunietis investuotojas į nekilnojamąjį turtą Jurgis Šefleris.
Jis sako pastebėjęs, kad nekilnojamojo turto kaina Dzūkų gatvės rajone auga: „Palyginti su kainomis prieš dvejus metus, šiemet kainos ten pašoko. Labai didelis šuolis į viršų.
Vienas kitas statosi arba projektus rengia, bet kai tik kur nors atsiranda naujas projektas, jį aplimpa kiti, o apie tai sužinoję žmonės automatiškai pradeda kainas kelti, nes mano, kad rajonas atsigaus ir jo turto kaina taip pat pakils.“
Įžvalgomis sutikęs pasidalinti verslininkas aiškina, kad šio rajono patrauklumą investuotojams didina tai, jog aplink senuosius namus yra daug laisvos vietos, o nedideliuose namuose tikriausiai gyvena nedaug žmonių, tad ir juos iškeldinant reikėtų nedaug butų: „Bus ir naujų namų, ir renovuotų.
Pasaulyje yra nemažai tokių renovuotų namukų, ir Kaune žinau, kas renovuoja.“
Taps beveik Žvėrynu?
Šio sostinės užkampio ateitis, pasak J. Šeflerio, beveik kaip Žvėryno!
„Ten gali atsirasti individualūs namai su kiemeliais. Jei nėra galimybės prie miesto vandentiekio prisijungti, gręžinį galima padaryti, dabar tai nėra labai brangu. Jeigu aš investuočiau, tikriausiai statyčiau individualius namus ir nedidelius daugiabučius, iki 8 butų.
Žinoma, rūpesčių būtų daug – susipirkti kelis namus iš krūvos kaimynų, bet sutvarkyti ir padaryti panašų į Žvėryną, tik šiek tiek pigesnį, tą rajoną galima. Jis beveik miesto centre, todėl vieta tikrai patraukli ir per 10 metų pakeis įvaizdį“, – įsitikinęs jis.
Tad paklauskime savęs dar kartą – ar norėtume gyventi visai netoli miesto centro, o išėję į namo kiemą įkvėpti gaivios žalumos aromato ar ištiesę ranką nuo šakos nusiskinti savame sode sunokusį obuolį? Aš taip, bet atrodo, kol kas sugrįžti į vaikystės „kaimą“ dar ankstoka...
Tai straipsnis iš žurnalo “INVESTUOK" nekilnojamojo turto rubrikos.
Spalio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema - auksas brangs – kada, kiek ir kodėl?
Aktualijų, rinkų ir sektorių rubrikose: „Šiaulių bankas“ – analitikams jis vis dar atrodo pigus.
Didžiųjų pasaulio įmonių pastarojo meto skandalai ir kaip tai veikė jų akcijų kainą?
Įmonių susijungimai – galimybės investuotojams.
Kaip vertinti fondų efektyvumą ir rezultatus?
NT rubrikoje straipsniai: „Įrengiame palėpę Vilniaus senamiestyje: ką būtina žinoti?“, „Sustojusio laiko Vilnius“ – beveik centras, tik labai savotiškas. „Atnaujinote namą? Parduok butą“ – apie daugiabučių renovacijos įtaką.
„Bustas už pusę milijono“ – daugėja prabangių būstų pasiūlymų.
Technologijos: ar šiemet galima laukti solidžių naujametinių pardavimų iš elektronikos milžinų? Ir dar: įžvalgos, komentarai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvaldos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu