Vis dėlto Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas Audrius Gudanavičius svarsto, kad Lietuvai kitokia sistema ar ilgalaikė nuoma ir nereikalinga, jeigu tos tradicijos iki šiol nesusiformavo.
ES statistikos agentūros duomenys rodo, kad Europoje Lietuva yra tarp tų valstybių, kur didžiausia dalis būstų yra privatūs arba perkami su paskola iš banko. Esame tarp tokių šalių, kaip Rumunija ar Kroatija, kur maždaug 9 iš 10 būstų nuosavi arba pakeliui į nuosavybę.
Tokiose šalyse kaip Austrija, Vokietija, Šveicarija net apie pusė žmonių būstus nuomojasi. Dalis žmonių turi galimybę ilgą laiką, netgi dešimtmečius, nuomotis būstus, jaustis saugūs, kad nuoma tęsis ilgai, kad jie galės prisitaikyti būstą pagal savo poreikius. Dalis ekspertų pabrėžia – tai, kad Lietuvoje taip sutelkti būstai į privačią nuosavybę, kelia tam tikrų problemų.
„Išsilaisvinus iš to [komunizmo], noras turėti nuosavybę yra, ko gero, didesnis negu laisvė ilgus metus nuomojamame būste gyvenančių žmonių. Tai mes galime pastebėti. Iš kitos pusės, lietuviai mėgsta gyventi nuosavame būste. Taip pat nelabai yra pasiūlos, profesionalios pasiūlos“, – pastebi A. Gudanavičius.
Jo vertinimu, Lietuvoje ilgalaikės nuomos galimybės gana prastos jau vien dėl to, kad prasta visa rinkos situacija. A. Gudanavičius nuomos tendencijas Lietuvoje apibūdina kaip namudines – dažniausiai būstus nuomoja ne tuo profesionaliai užsiimantys žmonės, o antrą būstą turintys ir prisidurti bandantys asmenys, kurių pagrindinis pajamų šaltinis visai kitas.
„Ko gero, Lietuvoje labai maža ar net išvis neegzistuoja profesionali nuomos rinka, kur tai daro įmonės ar, pavyzdžiui, žmonės, turintys didelį skaičių nuomojamų būstų, kuris tam skirtas visą savo gyvavimo laikotarpį. Mes dažniau turime nuomotojus, kurie būstą nuomoja kažkurį laiką, nes, tarkime, yra kažkur išvykę metams, dvejiems ar trejiems“, – tvirtina A. Gudanavičius.
Jo pastebėjimu, daugėja žmonių, kurie investuoja į būstą, kad jį išnuomotų ilgam laikotarpiui, tačiau net ir jie, teigia A. Gudanavičius, tuo užsiima neprofesionaliai: „Jie dažnai nesuvokia, kad tai yra įrankis, kad natūralu, normalu, jog tas butas nusidėvi, kad jame nori gyventi šeimos su vaikais, kad jie nori pritaikyti butą prie savo poreikių. Nuomotojai vis dėlto į tą būstą žiūri kaip į savo deimančiuką, kurį labai nori saugoti. Tai suprantama, tačiau tai nėra profesionalus požiūris.“
Socialinių tyrimų centro Socialinės gerovės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Jolanta Aidukaitė sutinka – iš dalies dabartinei situacijai turėjo įtakos turėjo tai, kad buvo siekiama pereiti nuo valstybinės nuosavybės prie privačios: „Buvo privatizuota daugiau negu 80 proc. gyvenamojo ploto. Žinoma, tai visiškai pakeitė būsto sistemą Lietuvoje, todėl šiandien turime tas pasekmes.“
J. Aidukaitės aiškinimu, paprastai išskiriamos dvi būstų nuomos sistemos: kai būstus nuomoja savivaldybės, valstybė, ir kai būstus nuomoja privatūs asmenys. Austrijoje, Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse šios abi sistemos, teigia pašnekovė, integruotos į vieną visumą, todėl valstybė gali prisidėti ne tik prie nuomos kainų kontrolės, bet ir nuomininkų teisių užtikrinimo.
„Kas yra gerai tokioje būstų nuomos sistemoje, kad ji numuša būsto kainą. T. y. tose valstybėse, kur yra unitarinė būsto nuomos sistema, būsto pirkimo, nuomos kainos yra mažesnės, nesusidaro tie vadinamieji burbulai, nes privati rinka ir valstybinė rinka konkuruoja tarpusavyje, [...] ir tiesiog sudaromos daug geresnės sąlygos nuomoti ir pirkti būstą“, – sako J. Aidukaitė.
Kita sistema, anot pašnekovės, vadinama dualistine, kai vyrauja privati nuomos rinka, o valstybinis sektorius nustumtas į šalį. Lietuvoje pastarąjį sektorių užpildo socialiniai būstai, kurie suteikiami nepasiturintiems asmenims. Kaip tvirtina J. Aidukaitė, tyrimai rodo, kad net šiuose būstuose gyvenantys žmonės jaučia gėdą dėl tokios situacijose.
A. Gudanavičius teigia ne visai sutinkantis su tuo, kad Lietuvoje vyraujanti sistema nepalieka alternatyvų: „Alternatyvos yra. Iš kitos pusės, tikriausiai turėtume suvokti, kokią dalį būstui skiria Lietuvos gyventojai. Ta dalis yra gana didelė [...] ir tai labiau skatina galvoti apie nuosavą būstą nei nuomojamą, nes suvokiama, kad tarsi nuomodamasis aš tuos pinigus lyg ir išmetu, o investuodamas į nuosavą būstą laikui bėgant mano ta nuosava dalis didėja.“
Jis atkreipia dėmesį – Lietuvoje susidaro paradoksali situacija, kai, norėdami turi nuosavą būstą, žmonės nebekreipia dėmesio į gyvenimo kokybę: „Apie kokybę dažnai nepagalvojama ir labiau žiūrima į tai, ką aš galiu sau leisti pirkti. Dėmesys susitelkia į nuosavybės formą, o ne į tai, kokiame būste norėčiau gyventi.“
J. Aidukaitė sutinka – lietuviams iš tiesų būdingas prisirišimas prie nuosavybės, žemės, tačiau vyraujanti sistema situacijos negerina. Kaip teigia mokslininkė, Lietuvoje vyraujančios nuomos tradicijos tokios, kad dažnai užsiimama nelegalia nuoma, nuomininkų nevienija jokia organizacija ir jų teisės nėra ginamos.
„Valstybė taip pat skatina privačią nuosavybę, skatina žmones pirkti privatų būstą. Iš tikrųjų būsto politikos, valstybinės būsto politikos, galima sakyti, ir nėra. Išskyrus tai, kad savivaldybė administruoja socialinius būstus. Žinoma, šita situacija diktuoja tik vieną pagrindinę išeitį – reikia nusipirkti būstą“, – sako J. Aidukaitė.
Ji atkreipia dėmesį – nors nėra labai ištyrinėta, pastebima sąsaja tarp žemų pensijų ir privačios būsto nuosavybės. Kaip teigia J. Aidukaitė, šalyse, kur pensijos yra mažos, žmonės būna labiau linkę pirkti būstą. Mokslininkės aiškinimu, paprastai žmonės siekia įsigyti būstą, nes, žinodami, kad gaus mažą pensiją, tiki tokiu būdu senatvėje turėti daugiau stabilumo ir užtikrintumo.
„Tai kažkokia užuovėja senatvėje – turėsime mažą pensiją, bet bent jau turėsime nuosavą būstą. Arba kai kurie perka antrą būstą tiesiog kaip investiciją, kad jį senatvėje parduotų ar išnuomotų. Tiesiog tose valstybėse, kuriose valdžia neužtikrina gerų pensijų, dominuoja privatus būstas, privati būstų valda“, – sako J. Aidukaitė.
Jos vertinimu, Lietuvoje alternatyvų nėra, nes žmonės gali arba įsigyti nuosavą būstą, arba pretenduoti į socialinį būstą, jeigu atitinka tam taikomus reikalavimus. Kitos valstybės, tvirtina J. Aidukaitė, kišasi į būstų statybą ir nuomą, todėl gali pasiūlyti būstus, pritaikytus senjorams, studentams, jaunoms šeimoms.
„Taip pat būstai būna skirti skirtingas pajamas gaunantiems žmonėms. [...] Lietuvoje mes neturime alternatyvų, nes viskas palikta laisvai rinkai ir būstas tapo tiesiog preke, investicija, kapitalu, bet mes visiškai nekalbame apie tai, kad būstas yra fundamentali žmogaus teisė“, – sako J. Aidukaitė.
Ji priduria – jeigu žmogus gali gyventi kokybiškame būste, išsisprendžia daugybė problemų: pagerėja vaikų mokymosi rezultatai, žmonių sveikata, lengviau susirasti darbą, žmonės būna laimingesnis, pagerėja gyvenimo kokybė.
Vis dėlto A. Gudanavičius svarsto, ar tokios galimybės lietuviams išvis reikia. Kaip teigia pašnekovas, jeigu matome, kad nėra tiek daug žmonių, kurie norėtų nuomotis būstą, galbūt tokia galimybė ir nėra reikalinga: „Iš dalies mes čia turime tarsi lazdą su dviem galais. Iš kitos pusės manau, kad tikrai yra nemažai žmonių, kurie svarstytų alternatyvą, jeigu ji būtų pakankamai tvari.“
J. Aidukaitės nuomone, pakeisti situaciją Lietuvoje būtų labai sudėtinga, tačiau derėtų plėsti socialinio būsto įsigijimo galimybes ir padaryti jį patrauklų ne tik labai mažas pajamas turintiems asmenims, bet ir šeimoms su vaikais, vidutines pajamas gaunantiems gyventojams.
„Tada Lietuvoje atsirastų alternatyvos, keistųsi požiūris į nuomotojus. Šiuo metu nuomotojas turi kaip ir tokį kažkokį negatyvų įvaizdį. [...] Ypač negatyvus požiūris į socialinio būsto gyventojus Lietuvoje, kurį reikėtų keisti“, – įsitikinusi J. Aidukaitė.
A. Gudanavičius sutinka – Lietuvoje nuomininkas dažnai atrodo tarsi ant savų kojų dar nestovintis žmogus. Tačiau pašnekovas įsitikinęs – realybėje yra šiek tiek kitaip, nes būstas tėra poreikis, todėl nėra skirtumo, ar žmogus tą poreikį patenkina namus nuomodamasis, ar juos įsigydamas.
Pagal LRT RADIJO laidą „10–12“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.