Apleistų pastatų padaugėja per krizes
Anot M. Pakalnio, šiuo metu Vilniuje yra įsisavinta apie trečdalis viso konversinių zonų potencialo. Dar nemažai apleistų pastatų stovi tiek centrinėse miesto dalyse, tiek jų pašonėje. Vis tik pastaraisiais metais tendencijos buvo teigiamos, o apleistų pastatų mieste mažėjo.
„Vystytojų dėmesio sulaukė ne tik sovietmečiu statyti nenaudojami pramonės pastatai, bet ir per 2008 metų finansų krizę įstrigę statybų projektai. Vienas geriausių to pavyzdžių – Konstitucijos prospekte ne vienerius metus vilniečiams akis badę betoniniai „Arfa“ komplekso karkasai. Pernai dangoraižio statybos pagaliau užbaigtos. Pastatų-vaiduoklių visuomet padaugėja per ekonomines krizes, tad klausimas – ar įsibėgėjusių konversijos procesų nepristabdys galimas ekonomikos nuosmukis dėl koronaviruso pandemijos?“, – svarsto M. Pakalnis.
Anot Vyriausiojo Vilniaus miesto architekto, pastatai-vaiduokliai miestui yra našta, nes neretai savivaldybės lėšomis tenka rūpintis jų saugumu. Be to, kiekvienas toks statinys yra neišnaudota tvarios ir darnios miesto plėtros galimybė.
„Kalbant apie apleistus pastatus, miesto prioritetas pirmiausiai yra saugumas. Jei į nenaudojamą pastatą gali laisvai patekti pašaliniai, jei statinio būklė ima kelti grėsmę aplinkiniams – tokį pastatą neabejotinai galima laikyti vaiduokliu. Pastatų saugumą privalo užtikrinti jų savininkai, o to nedarantiems numatytos baudos. Tačiau dažnai savivaldybei tenka pačiai rūpintis, kad tokių pastatų langai ir įėjimai būtų uždengti, o į teritoriją nepatektų pašaliniai žmonės. Kitas aspektas yra estetinis vaizdas. Pastatai-vaiduokliai miesto kraštovaizdžio tikrai nepuošia“, – sako M. Pakalnis.
Palikti pastatus nenaudojamus – netvaru
Vilniaus miesto vyriausiojo architekto teigimu, žvelgiant iš urbanistinės perspektyvos, dar svarbiau yra tai, kad apleisti pastai ir teritorijos – ypač miesto centre – trukdo miesto tankinimo ir tvaraus vystymosi procesams. Jei tam tikri sklypai yra užimti, bet nenaudojami, miestui tenka plėstis į išorę. To, remiantis šiuolaikine miestų planavimo strategija, siekiama išvengti.
„Toks modelis, kai pastatai yra pastatomi, panaudojami, o po to paprasčiausiai apleidžiami ir paliekami, yra labai netvarus. Tai tas pats, kas išdeginti vieną miško teritoriją, apdirbti joje žemę, pasiimti derlių, palikti dykynę ir keliauti deginti kito miško ruožo. Teritorijų atgaivinimas ir konversijos procesai atliepia perdirbimo, antrinio panaudojimo ir žiedinės ekonomikos principus, kurie turėtų būti svarbūs pažangiems miestams ir visuomenėms“, – sako M. Pakalnis.
Vilniaus miesto vyriausiajam architektui pritaria darnios miestų plėtros ir statybų bendrovės „YIT Lietuva“ direktorius Kęstutis Vanagas. Jo teigimu, nors renovacijos, rekonstrukcijos ir konversijos projektai neretai yra susiję su papildomais iššūkiais, tačiau jie yra kone vienintelė išeitis sprendžiant pastatų-vaiduoklių problemą ir kuriant gyventojams patogesnį miestą.
„Miestas yra tarytum sodas, kuriam reikalingas nuolatinis atsinaujinimas ir priežiūra. Tik tada jis gali klestėti. Pastatų bei teritorijų prikėlimas naujam gyvenimui yra logiškas žvelgiant ir iš verslo pusės.
Pavyzdžiui, Vilniuje, kaip ir kituose šiuolaikiniuose didmiesčiuose, gyventojai nori gyventi ir dirbti centrinėse miesto dalyse, kur koncentruojasi paslaugos, yra išvystyta infrastruktūra. Suprantama, kad tuščių sklypų naujiems projektams įgyvendinti centrinėse Vilniaus dalyse praktiškai nebėra, todėl daugeliu atvejų vienintelė išeitis yra naują gyvenimą suteikti apleistiems pastatams ar teritorijoms“, – sako K. Vanagas.
Apleistų teritorijų – šimtai hektarų
K. Vanago skaičiavimu, visame Vilniaus mieste apleistų teritorijų plotas galėtų siekti iki pusės tūkstančio hektarų. Iš jų apie 150-200 ha tektų centrinei miesto daliai. Daugiausiai tai buvusios gamybinės ir sandėliavimo patalpos, kuriose tokia veikla nebevykdama mažiausiai keletą dešimtmečių.
„Vilniaus Senamiestis ilgą laiką buvo apsuptas pramoninių teritorijų, kuriose driekėsi ištisi gamyklų kvartalai. Tai ne tik Naujamiesčio santechnikos, grąžtų ar elektronikos gamyklos, bet ir, pavyzdžiui, statybinių medžiagų gamybos bazės, medienos apdirbimo cechai dešiniojoje Neries pakrantėje ir Šnipiškėse. Tokiai veiklai šiose teritorijose sustojus liko daugybė apleistų ir nenaudojamų statinių, kurių problemą galima išspręsti tik įgyvendinant konversijos projektus. Kaune apleistų teritorijų taip pat netrūksta, o akis labiausiai bado ne vieną dešimtmetį Kęstučio gatvėje stovintis apleistas monolitinis viešbutis „Britanika“, – įsitikinęs K. Vanagas.
Anot K.Vanago, konversijos projektai ir miesto tankinimo procesai miestui yra neabejotinai naudingi. Vis tik, anot jo, svarbu, kad šios transformacijos būtų vykdomos protingai.
„Btina užtikrinti, kad vystomose teritorijose būtų ir žaliųjų erdvių, ir vaikų žaidimo aikštelių, ir vietų pasistatyti automobilį. Miesto tankinimas negali būti chaotiškas, o projektai turi būti gerai apgalvoti. Tik tokiu atveju gyventojai grįš į prikeliamas teritorijas“, – sako K. Vanagas.
Konversijos projektai kelia papildomų iššūkių
K. Vanagas pažymi, kad šie siekiai yra susiję su nemenkais iššūkiais, o įgyvendinant teritorijų ar pastatų transformacijos projektus galvą gerokai tenka pasukti jų projektuotojams. Tokiais atvejais vieta dažniausiai turi tam tikrą istorinį, kultūrinį krūvį ir architektūrinį kontekstą, prie kurio tenka derintis. Neretai būtina išsaugoti ir tam tikrus paveldo objektus, vertingąsias buvusių statinių savybes. Vystant projektus miesto centre dažnai tenka spręsti automobilių stovėjimo vietų ar vaikų žaidimo aikštelių įrengimo klausimus, nes dirbama ne plyname lauke, o gan kompaktiškose, kitų statinių ir gatvių apsuptose teritorijose.
„Papildomų investicijų gali pareikalauti ir pasenusių požeminių komunikacijų atnaujinimas. Tai pat daugeliu atvejų nemenkas darbas laukia planuojant ir įrengiant aplinkinę kelių infrastruktūrą, užtikrinant, kad nesumažėtų šalia esančių gatvių eismo pralaidumas. Taigi vystyti projektus buvusių nenaudojamų pastatų vietoje ar juos renovuojant yra kur kas sudėtingiau nei tuščiame sklype“, – sako K. Vanagas.
Nepaisant to, „YIT Lietuva“ vadovo teigimu, tokie projektai sulaukia didelio susidomėjimo, nes traukia pirkėjus, kurie dažnai ieško namų ne tik patogioje, tačiau ir išskirtinę aurą turinčioje autentiškoje vietoje.
Tuo metu M. Pakalnis pažymi, kad apleisti pastatai ar teritorijos gali būti panaudojamos labai įvairioms paskirtims – nuo gyvenamųjų ir biuro patalpų iki nestandartinių prekybos ar pramogų vietų, kurios taip pat gali išsiskirti autentiška atmosfera ir architektūra.
„Konversijos ar teritorijų atgaivinimo projektus įgyvendinti siekiančių vystytojų dėmesio objektu pirmiausiai tampa centrinėse miesto dalyse esančios buvusios pramoninės paskirties patalpos, gamyklų pastatai. Dėl to bene ryškiausi konversijos ir teritorijų atgaivinimo procesai Vilniuje buvo stebimi Naujamiesčio rajone. Taip pat pastaruoju metu buvusios pramoninės teritorijos aktyviai prikėlinėjamos Paupio, Šnipiškių rajonuose. Miestui tokia plėtra neabejotinai yra naudinga“, – sako M. Pakalnis.