Antradienį laidoje „Delfi“ tema M. Pakalnis pasakojo apie naująjį Vilniaus bendrąjį planą.
„Vilniaus bendrasis planas yra pagrindinis plėtros galimybes mieste nustatantis dokumentas. Pagal jį miestas gyvens artimiausius 10–15 metų. Aišku, tai nėra akmenyje iškaltas dokumentas. Akivaizdu, kad jis turės keistis, tobulėti. Tačiau vis tiek tai yra didelis įvykis miesto gyvenime.
Realiai mūsų bendrasis planas kalba apie tris pagrindines problemų grupes. Suteikiama žymiai daugiau urbanistinių įrankių plėtrai valdyti. Tai – išmanieji reglamentai, kurie skatins gatves padaryti labiau gatvėmis, pirmuosius aukštus labiau pritaikyti žmonėms, o ne automobiliams, skatins, kad pastatai būtų ne tik vertinami pagal bendrą pastato tvarumo indeksą ir pan.
Antra, mes žymiai labiau vertinome kontekstą. Iki šiol galiojusiame bendrajame plane turėjome tik 18 funkcinių zonų visam miestui, o tokiam įvairialypiam miestui kaip Vilnius to yra per mažai. Todėl dabar turime per 3 tūkst. reglamentinių zonų, kurios padarytos individualiai kvartalui. Taip žymiai geriau atspindima teritorijų specifika, tiek gyventojų lūkesčiai, tiek verslo galimybės investuoti yra aiškesnės.
Trečia, kadangi turime dokumentą, kuris yra žymiai detalesnis, daug geriau užtikrinome viešojo intereso apsaugą, miesto želdynų apsaugą, socialinės infrastruktūros teritorijų apsaugą. Tokie dalykai bendrame plane žymiai geriau parodyti“, – pasakojo jis.
M. Pakalnis priminė, kad planas rengtas labai ilgai.
„Pirmieji žingsniai buvo dar 2015 metais, o realiai jis buvo baigtas 2019 metais. Deja, turėjome iš naujo jį išviešinti, kadangi buvo atsižvelgta į daug visuomenės pateiktų pasiūlymų. Išeina taip, kad jei būtume neatsižvelgę, nebūtų reikėję iš naujo viešinti – situacija absurdiška.
Stengsimės, kad planas nebūtų sustingęs ir nuolat tobulintųsi, atsinaujintų ne kartą per 10–15 metų, o kartą per metus ar dvejus. Aišku, bendrasis planas nėra pageidavimų koncertas per radiją. Tai žmonių, turinčių išsilavinimą ir suprantančių, ką daro rengiamas dokumentas. Jis pagrįstas pradžioje pritraukus įvairias visuomenės grupes, jų matymą. Tai interesus derinantis dokumentas.
Nėra taip, kad paprašyk ir tau leis arba neleis. Tai strateginis miesto plėtros dokumentas, kuris nubrėžia miesto ateitį. Taigi, čia turi dirbti žmonės, kurie yra vizionieriai ir mato vienokią ar kitokią miesto viziją“, – kalbėjo jis.
Centre – 6–7 aukštai
Kalbant apie pastatų aukštingumą, M. Pakalnis pastebėjo, kad seniau galiojusiame bendrajame plane reglamentavimas buvo labai apibendrintas.
„Realiai buvo dvi aukštybinių pastatų zonos – dešiniajame Neries krante, abipus Lvovo gatvės, ir Narbuto gatvėje. Daugiau didžiojoje miesto dalyje buvo pasakyta, kad pastatų aukštis turi neviršyti 35 metrų. Realiai, tai – 10 aukštų. Turėjome gana didelį iššūkį suvaldyti, ypač centrinėje miesto dalyje, šituos norus.
Kadangi Vilniaus centrinė dalis suplanuota XIX amžiuje, ji turi tam laikotarpiui būdingą urbanistinę struktūrą. T. y. gatvių tinklą, jų pločius, perimetrinį užstatymą. Pagal tai pastatai gali būti 6–7 aukštų.
Centrinėje miesto dalyje nustatėme smarkiai mažesnį aukštingumą, įvedėme vyraujančio aukščio sąvoką. T. y. 80 proc. pastatų kvartale turėtų būti mažesni nei vyraujantis aukštis. Tada keli pastatai (20 proc.) galėtų būti aukštesni iki tam tikros ribos. Tai išmanesnis reglamentavimas, kuris padarys taip, kad mes miesto centre turėsime žymiai adekvatesnę urbanistinę struktūrą. Aukštis bus mažesnis, bus mažiau įtakos kraštovaizdžiui, mažesnė įtaka senamiesčio panoramoms. Iš kitos pusės, turėsime gražesnį, miesto mastelius labiau atitinkantį centrą“, – sakė jis.
Vyriausiasis architektas pridūrė, kad tokie patys principai galios ir sovietiniuose mikrorajonuose.
„Ten vyraujantis pastatų aukštis yra 5 aukštai. Tai reiškia, kad mažės galimybės statyti labai aukštus pastatus. Taip pat siekiame labiau atskirti gatvės erdves nuo kiemų. Mažesnio aukščio pastatai labiau riboja gatvę nuo kiemo, kuria saugią erdvę kvartalo viduje, tai yra geresnė gyvenamoji aplinka žmonėms. Tokiu būdu formuojame labiau miestišką miestą“, – sakė jis.
Pramonė ir prekyba
M. Pakalnis priminė, kad Vilniuje nuo seno nuspręsta, kad pietinė dalis, zonoje, kur yra oro uostas, geležinkelio mazgas, yra labiau pritaikyta pramoninių, gamybinių teritorijų plėtrai.
„Išlaikėme šį principą. Dabar kalbame su keliomis didelėmis įmonėmis, kurios planuoja į tą teritoriją ateiti, planuoja dideles investicijas, padarys viską, kad atsitiktų taip, kaip kalbamės.
Yra dar kelios zonos: Rytinė Naujosios Vilnios dalis, taip pat Lentvario pramoninė teritorija, kuri ir senajame, ir naujajame bendrajame plane numatyta verslo plėtrai.
Beje, turime reglamentą, kad ir paslaugų zonoje gali kurtis gamyba, jei ji nėra tarši, nekelia neigiamo poveikio, transporto srautų negeneruoja, neturi garso ar oro taršos. Ta moderni gamyba dažnai pati saugosi nuo taršos, statosi filtrus, kad paimamas oras nebūtų užterštas“, – sakė jis.
Kalbant apie didžiausią galimą prekybos plotą, pažiūrėjus į bendrąjį planą, iškart matosi, kur Vilniuje yra ar suplanuoti „Akropoliai“, „Gariūnai“, intensyvumu išsiskiria Vilkpėdė, Šiaurės miestelis, šiaurinė Ukmergės gatvės dalis.
„Senajame plane buvo pasakyta, kad miesto centrinėje dalyje gali būti prekybos centrai iki 20 tūkst. kv. m, o kitur kokie nori. Realiai negali to pavadinti reguliavimu. Galėjo atsirasti prekybos centras visiškai tarp gyvenamųjų namų, kas būtų suardę gyvenimo kokybę.
Peržiūrėjome, kad didieji prekybos centrai (per 50 tūkst. kv. m) galėtų atsirasti tik prie pagrindinių transporto ašių. Toliau mažesni prekybos centrai (iki 5 tūkst. kv. m) galėtų atsirasti kompaktiškoje miesto dalyje, ten kur aplinka yra labiau gyvenamoji prekybos centrai daro mažesnį poveikį, į juos galima ateiti pėsčiomis.
Dar turėsime svarstyti apie mažų prekybos centrų (iki 2 tūkst. kv. m) galimybes. Pastebėjome, kad atėjo į artimiausią bendruomenę nukreiptų centrų. Šio reglamentavimo dabartiniame plane nėra, reikės tvarkyti ir taisyti“, – dėstė M. Pakalnis.
Bizūnas ir meduolis
M. Pakalnis sakė, kad Vilniuje gana didele problema yra tai, kad net ir centrinėje miesto dalyje atsirado gyvenamųjų pastatų, kuriuose pirmieji aukštai skirti garažams.
„Dėl to žmogus, eidamas gatve, eina pagal akliną garažo sieną. Tai nėra nei patrauklu, nei saugu. Žmonės tiesiog neskatinami vaikščioti tokiomis gatvėmis, eidami jaučiasi nepatogiai, nesaugiai.
Buvusiame plane turėjome gana didelius užstatymo rodiklius, pritaikytus administracinių pastatų statybai. Dabar juos smarkiai sumažinome praktiškai visoje miesto teritorijoje. Palikome galimybę padidinti 10 proc. užstatymo intensyvumą, jei pirmuosiuose aukštuose yra įrengiamos patalpos su įėjimais iš gatvės, pritaikytos komercinėms paslaugoms, kitai veiklai, gal ir socialinei, pavyzdžiui, darželiams.
Tada, pavyzdžiui, 7 aukštų pastate, aukštas yra beveik padovanojamas, bet ta prasme, kad jį pritaikai visuomenės reikmėms. Tokiu būdu tai ir bizūnas, ir meduolis. Taip skatinsime, kad automobilių stovėjimas būtų po žeme arba gatvėse, bet ne pirmuose aukštuose“, – sakė jis.
Strateginiai projektai
M. Pakalnis laidoje strategine pavadino programą „Miestas+“.
„Man, kaip urbanistui, svarbiausiai atrodo „Miestas+“, kuri kalba apie miesto vakarinių rajonų virtimą gyvenamaisiais. Juos padarant visavertiškais, šeimoms pritaikytais rajonais.
Jie pasižymi tuo, kad ten gerai išvystyta socialinė infrastruktūra, dar nuo sovietinių laikų, bet turime nesaugius praeinamus kiemus, trūksta automobilių stovėjimo vietų, trūksta privatumo erdvėms. Tai tokia didžiųjų pertvarkų šiose vietose programa, kuri truks, turbūt, dešimtmečius. Ši programa skatina bendruomenes, bendrijas, kurios turi pastatus, tiesiog paimti į savo rankas tų pastatų likimą ir spręsti savo aplinkos kokybės pritaikymą sau.
Jei tie rajonai bus nepatrauklūs gyventi, tada susidarytų toks prastesnio būsto žiedas. Tai būtų labai neigiamos pasekmės miestui“, – sakė jis.
Dar vienas paminėtas strateginis projektas – „Vilnius Connect“.
„Tai pokyčiai, kurie įvyks pietinėje mieto dalyje, susiję su geležinkelio mazgo rekonstrukcija, su „Rail Baltica“ atėjimu į miestą. Ta teritorija konvertuosis, bus pritaikyta tinkamam miesto gyvenimui.
Apskritai norime grąžinti plėtrą į pietinę miesto dalį. Dabar ji pabėgusi į Šiaurės Vakarus. Reikia miestą pastatyti ant antros kojos ir permesti plėtrą. Čia turime ir labiau gyvenamąjį Kalnėnų rajoną, rajoną prie Liepkalnio gatvės.
Žinoma, didysis miesto tikslas yra išsaugoti gamtos ir kultūros paveldą, kurį turime. Tai nesibaigiantis darbas, kiekvieną kartą galvodami apie plėtrą, turime galvoti ir apie apsaugą“, – apibendrino M. Pakalnis.