Pravėrė Žalgirio stadiono vartus: kas už jų slypi

Daug vyriško prakaito sugėręs ir milijonus futbolo gerbėjų šūkių girdėjęs Žalgirio stadionas jau seniai užmigęs letargo miegu. Tačiau po kelerių metų sostinės centre esanti teritorija atgims nauju šurmuliu – čia gims gyvenamųjų ir komercinių pastatų erdvė.

Į Žalgirio stadioną smalsuoliai patekti dabar vargu, ar galėtų: metalinius vartus saugo tvirtos spynos. Vien jų neužtenka – nuo pašalaičių teritoriją saugo ir specialiai įrengta signalizaciją.

Portalą DELFI į stadiono patalpas įsileidžia nuo 1983 m. čia dirbęs radistas. Pasidalyti savo prisiminimais apie stadiono istoriją ar įsimintinesnius įvykius darbuotojas nesutinka, tačiau maloniai atveria visus vartus.

Įkėlus koją į Žalgirio stadiono teritoriją svečius pasitinka tribūnose prižėlusios žolės, samanos, krūmai ir net kelerių metų medeliai. Futbolo aikštėje veši žmogaus ūgio, žoliapjovės seniai nemačius žolė.

Vienintelė sutikta gyva būtybė – juodai baltas katinas. Raktus nuo stadiono saugantis ilgametis darbuotojas prasitaria, kad čia dar ir šuo įsikūręs. Rungtynių laikus mena aprūdijusi švieslentė.

Architektūros istorijos ir teorijos žinovas prof. Algimantas Mačiulis teigia, kad žvelgiant apskritai Žalgirio stadiono architektūra nėra itin svarbi Vilniaus architektūriniam paveikslui.

„Tai stalinistinės architektūros darbas, pokario laikotarpio. Turime ir šiek tiek įdomesnių statinių, kuriuos galvojame išsaugoti. Pavyzdžiui, buvęs kino teatras „Pergalė“, - pridėjo jis.

Pasak profesoriaus, Žalgirio stadioną projektavo Viktoras Anikinas. Jis savo kūrybinį įspaudą paliko ir sostinėje esančioje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Pasak A. Mačiulio, Žalgirio stadiono architektūra nėra išskirtinė nei konstrukcija, nei architektūrine forma.

„Todėl, kai buvo svarstoma Architektų sąjungos ekspertų taryboje, niekas nepareiškė jokio gailesčio, kad kažką prarasime“, - kalbėjo architektūros istorijos žinovas.

A. Mačiulis teigė, kad dar vieną panašų stadioną Vilnius turėjo šalia dabartinio Seimo. Šis stadionas buvo vadinamas Jaunimo stadionu.

Istorikas keliasi į dar senesnius laikus, kai stadiono šioje vietoje nebuvo.

Kaip pasakojo A. Mačiulis cariniais laikais šioje upės pusėje, kur įsikūręs Žalgirio stadionas, buvo užmiestis.

„Čia buvo caro laikų kareivinių namai, karinis objektas. Vien iš gatvių pavadinimų šioje apylinkėje galima spręsti, - pasakojo pašnekovas. - Kai pažiūri senas nuotraukas, tai ten maži namukai matosi. Čia buvo užmiestis iki pat Žaliojo tilto.“

Lietuvos futbolo istorijos ir statistikos rinkėjas Gediminas Kalinauskas į Žalgirio stadioną žiūri per futbolo gerbėjų prizmę: „Tai seniausias stadionas Lietuvoje, šventa vieta futbolo gerbėjams“.

G. Kalinausko žiniomis, sportas į šią vietą atkeliavo dar 1922 m.

Tuo metu šioje vietoje buvo Piromonto rajonas.

„1922 m. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, prasidėjo futbolo čempionatai“, - kalbėjo jis.

Pasak pašnekovo, tuomet Žalgirio stadiono vietoje buvo įrengta aikštė su suoliukais žiūrovams stebėti varžybas.

„Maždaug apie 1933-1935 m. miestelėnai talkos būdu supylė pylimus ir rytinėje tribūnoje įrengė suoliukus. O centrinė tribūna atrodė kaip ir dabar. Ji turi istorinę vertę, nes tais laikais „išneštas“ stogelis buvo unikalus dalykas“, - tęsė G. Kalinauskas.

Po Antrojo pasaulinio karo stadionas buvo atiduotas miesto valdybai.

Dabartinis stadiono pastatas, pasak pašnekovo, buvo pradėtas statyti 1948-1949 m. sovietų Lietuvos dešimtmečiui paminėti. Stadionas tapo valstybiniu.

Po maždaug metus trukusių statybų 1950 m. liepos 23 d. stadione įvyko pirmosios rungtynės. Savo jėgas vieni prieš kitus išbandė Vilniaus „Spartakas“ ir Čeliabinsko „Dzeržinec“. Vilnius pasiekė istorinę pergalę: 10-2.

Pasiteiravus, ar Žalgirio stadiono kompleksas buvo kuo nors architektūriškai išskirtinis, G. Kalinauskas teigė, kad šis buvo pastatytas pagal tipinį 15 tūkst. žiūrovų skirtą stadiono projektą.

„Toks buvo ir Minske, ir Kišiniove, ir Rygoje“, - pridėjo pašnekovas.

Apie 1955 m., pasak G. Kalinausko, sostinėje pradėjo kurtis futbolo draugijos. Stadionas buvo atiduotas „Spartakui“. Pasak jo, draugijos buvo gana silpnos, todėl 1962 m. “Žalgirio“ ir „Spartako“ draugijas nuspręsta sujungti ir gimė „Žalgiris“.

DELFI primena, kad šių metų gegužę Žalgirio stadionas perėjo į nekilnojamojo turto vystymo bendrovės „Hanner“ rankas.

Bendrovės vadovas Arvydas Avulis yra teigęs, kad Žalgirio stadiono teritorija bus paversta į dvi erdves – gyvenamąją ir komercinę. Žadama darbus pradėti nuo gyvenamųjų namų statybos. A. Avulis tikisi, kad darbus bus galima pradėti dar šiais metais. Biurų ir administravimo pastatų statybos galėtų prasidėti kitais metais. Investicijos 8 ha teritorijoje gali siekti 200 mln. eurų.

Prieš „Hanner“ įsigyjant Žalgirio stadioną iš Šiaulių banko, šis priklausė 2013 m. bankrutavusiam Ūkio bankui.