„Sovietmečio butuose tamsūs kambarėliai ir mažos virtuvės yra suprojektuoti ne todėl, kad buvo kvaili architektai. Tai nėra jų klaida, tiesiog jie darė taip, kaip galėjo. Tiesiog tokia buvo valstybinė socialinė politika: statyti greitai ir daug. Be to, žvelgdamas iš šių dienų pozicijų, negalėčiau pasakyti, kad dideli butai visada yra privalumas. Profesine prasme kalbant, kiekvienas kvadratas turi turėti savo prasmę“, - diskusijoje „Kaip seną būstą paversti šiuolaikišku“ sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, architektas Gintaras Čaikauskas.
Statybų parodoje „Resta“ surengtoje diskusijoje jis teigė, kad sovietmečiu pastatai statyti keliais metodais: labiausiai paplitęs ir mūsų sąmonę įsirėžęs yra stambiablokė-panelinė statyba, kurie yra surinkti tarsi kortų nameliai. Pavyzdžiui, tokiu metodu pastatyti sostinės Lazdynų ar Karoliniškių mikrorajonai.
„Jie yra surinkti kaip vieninga sistema ir radikalesnė rekonstrukcija su vidinių pertvarų griovimu praktiškai yra neįmanoma arba labai rizikinga“, - pabrėžė architektas.
Antrasis statybos būdas buvo monolitinė statyba, o trečioji, labiausiai paplitusi kategorija, mūro pastatai. Tokie statiniai yra paprasčiau rekonstruojami.
Tačiau architektas atkreipia dėmesį, kad pertvarkydami savo butus žmonės negali savavališkai vartyti sienas ir plėsti erdves.
Jo teigimu, norint laikančiose sienose padaryti angas, sujungti tualetą su vonia būtina kreiptis į specialistus.
„Dar yra daroma, kai balkonai jungiami prie gyvenamosios erdvės išmušant išorinę sieną ir apšiltinant balkoną. Aš sakau, kad tautos fantazija yra beribė. Net architektai kai kada nedrįsta taip galvoti, nes yra disciplinuoti žmonės, o gyventojai yra visiškai laisvi, jie įsivaizduoja, kad su pastatu galima daryti, ką nori, nes čia jo tvirtovė. Reikia nepamiršti, kad tai gali baigtis liūdnai, todėl su renovacija reikia elgtis labai atsargiai“, - teigė architektas.
Kalbėdamas apie prasidėjusią aktyvią daugiabučių renovaciją profesorius atkreipė dėmesį, kad gali būti išdarkytas mikrorajonų vientisumas.
„Noriu išreikšti tam tikrą nuogąstavimą, kad jeigu prasidės masinė didžiųjų mikrorajonų renovacija, nenorėčiau, kad šalia visų kitų problemų tai pasibaigtų estetine problema, kai kiekvienas namas pradės renovuotis su savo skirtingais sprendimais. Tai gali baigtis visišku fiasko, kai vieno namo fasadas bus žalias, o kito raudonas“, - atkreipė dėmesį architektas
Diskusijoje dalyvavusi aplinkos viceministrė Daiva Matonienė ramino, kad rajonų vientisumas bus išlaikytas, nes renovuojamų namų projektai yra derinami su vyriausiu Vilniaus architektu.
Pasiūlė receptą, kaip kovoti su triukšmaujančiais kaimynais
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius diskusijoje sakė, kad iki 1992 m. sienų atitvarams buvo keliami mažesni reikalavimai nei dabar.
Todėl žiemą namo sienos temperatūra būdavo 12,4 laipsnių, o patalpose viduje - 18 laipsnių. Dabartiniai higienos reikalavimai numato, kad patalpos ir sienų temperatūra neturėtų skirtis 3, o, pasak profesoriaus, norint komfortiškai gyventi, reikia, kad šis skirtumas būtų 2 laipsniai.
„Kalbant apie šio reikalavimo pasekmes, tai turbūt visi vyresnieji prisimina, kad jeigu lauke būdavo -20 laipsnių, tai bute be šiltų drabužių būdavo neįmanoma būti, nes būdavo šalta“, - tvirtino jis.
Tokių namų situaciją galima būtų pakeisti apšiltinant pastatų sienas. Taip pat profesorius atkreipia dėmesį, kad sovietmečiu langai buvo laikomi vėdinimo sistemos dalimi.
Čia kalbama ne tik apie orlaides ir lango varstymą, bet ir pačią lango konstrukciją. Pasak profesoriaus, šiltu metu tokie langai užtikrindavo natūralią oro kaitą, bet vėstant orui situacija pablogėdavo ir būstą reikėdavo labiau šildyti.
Dar viena bėda, kurią dažniausiai mini daugiabučių gyventojai – triukšmas.
„Linksmas dalykas tiems, kurie negyveno tuose namuose, būdavo rozetės. Tais laikais, kai nebūdavo tokių grąžtų, kaip dabar, gamyklose rozetės būdavo iš karto išgręžiamos iš abiejų pusių ir gaudavosi puikus ryšio kanalas“, - apie blokinius namus sakė R. Bliūdžius.
Paprašytas patarti, kaip gelbėtis nuo kaimynų triukšmo, profesorius pasiūlė išeitį.
„Paprastai kalbant, galima prie sienų, kurios ribojasi su triukšmingais kaimynais, įrengti drabužinę. Taigi vasarą, kai kaimynai ima dažniau linksminasi, į drabužinę sukabinus žieminius drabužius, galima šiek tiek apsisaugoti nuo triukšmo“, - patarė R. Bliūdžius.
Didžiausia problema, anot jo, kai su triukšmingais kaimynais ribojasi virtuvė, tada jau mažai ką galima padaryti. Didžiausią efektą, pasak profesoriaus, galima pasiekti tada, kai garso izoliacija pasirūpina pats triukšmadarys.
Ką daryti, kai kasdien reikia kentėti rūkančius kaimynus?
Sveikatos psichologė Inesa Kraujutienė tvirtino, kad prasta gyvenamoji aplinka kenkia sveikatai.
Pasak psichologės, dažniausiai grįždami namo žmonės siekia atgauti jėgas ir nusiraminti. Tačiau kai kuriems lietuviams namai yra dar vienas dirgiklis.
„Mūsų namai yra mūsų tvirtovė, o jeigu parėję namo nesijaučiate gerai, nes erzina garsai, kvapai, visa tai mažina dėmesio koncentraciją ir labai dirgina nervų sistemą. Ilgalaikis to poveikis formuoja tam tikrus asmenybės bruožus. Labai daug galime kalbėti apie tai, kiek laiko galime toleruoti kaimyną, kuris mėto indus kiekvieną vakarą ar beldžia į sieną, rūko, o rūkalų kvapais prasmirdęs jūsų vaikas turi eiti į mokyklą. Taip pat galime turėti grandininę reakcija, nes iš tabaku „kvepiančio“ vaiko mokykloje šaiposi kiti vaikai“, - kalbėjo psichologė.
„Nuolatiniai konfliktai su kaimynais yra stresas visiems. Toks žmogus vietoj to, kad kažko siektų gyvenime, turi koncentruotis į išgyvenimą tokiomis sąlygomis“, - pridūrė ji.
Jos teigimu, reikia pokyčių, kad žmogus gerai jaustųsi savo namuose.
„Siūlyčiau visiems apie tai pamąstyti. Nebūtina perdaryti butą pagal Feng shui ir nebūtina interjere panaudoti visas spalvas ir jų spektrus, kad tai turėtų psichinį poveikį sveikatai. Tačiau reikia pastatyti lovą ar kėdę taip, kad kiekvienas šeimos narys turėtų savo maža privačią erdvę, kad jis žinotų, jog parėjęs iš darbo ar mokyklos, ras savo kėdę, lovą ar mažytę lentynėlę knygoms“, - patarė I. Kraujutienė.
Kur daugiausiai kaupiasi pelėsis
Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija prieš keletą metų atliko viso Lietuvos būsto tyrimą, kurio metu nustatyta, kad žmonės labiausiai vertina naują būstą, antroje vietoje yra renovuotas ir galiausiai senas būstas.
Pasak jo, būstu nepatenkinti yra maždaug 34 proc. žmonių, o 66 proc. yra viskuo patenkinti.
Tyrimu nustatytas paradoksas, kad dėl pelėsio labiausiai nerimavo senų butų gyventojai, tačiau jis labiau kaupėsi renovuotuose būstuose.
„Papildomai atlikus anglies dvideginio tyrimus, pasimatė, kad renovuojant pastatus kai kur būna prastai su priežiūra ir, pavyzdžiui, vėdinimo kanalai būna užmūrijami, todėl vėdinimas suprastėja“, - teigė M. Urbonas.
Tyrimo metu buvo aplankyta 5558 namų ūkiai, apklaus 3004 gyventojai.
Skaičiuojama, kad maždaug 70 proc. visų Lietuvos daugiabučių yra statyti sovietmečiu ir visiškai nerenovuoti.