Prasta balkonų reputacija
Standartiniai svarstymai rūpinantis, kaip už minimalią kainą gauti maksimalią kokybę, kad po keliolikos metų netektų iš naujo rūpintis pastatų renovavimu, virto jau pusmetį nesibaigiančia diskusija. Sprendimo priėmimą užtęsė projektavimo paslaugų sutartyje įrašytas reikalavimas atsisakyti bendrabučių balkonų.
Pirmame iš trijų jau įvykusių aptarimų Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (VAUET) pritarė bendrabučių renovacijai ir neprieštaravo, kad būtų keičiama architektūrinė bendrabučių kokybė šiltinant fasadus, naikinant ar paliekant balkonus. Bet tikroji architektų visuomenės diskusija po to posėdžio tik prasidėjo – VGTU argumentai, kad iki armatūros nutrupėję, žemi balkonai pavojingi ne tik suicidinių polinkių turintiems jaunuoliams, įtikino nedaugelį.
„Per bendrabučių eksploatavimo laiką iš balkono iškrito ir žuvo ne vienas žmogus, – priminė M. Valevičius. – Niekas nėra užsispyręs dėl jokio sprendimo, svarstytini visi variantai, jei kas turi ir nori pateikti gerų idėjų – maloniai prašome ir visuomet laukiame. Tik norėtųsi priminti, kad sprendimai turi būti ne tik estetiški, bet ir saugūs bei ekonomiškai pagrįsti.“
Miestelis – vertybių registre
Kol kas konstatuota, kad nusprendus palikti ir tik atnaujinti senuosius balkonus netrukus jie taptų dar nepatrauklesni, nes šiltinant pastatus sumažėtų.
Šeši vadinamojo „Niujorko“ šešiolikaukščiai buvo pastatyti 1974–1978 metais. Pastatus projektavo architektas Bronislovas Krūminis ir konstruktorius Jurgis Sidaravičius. Vienas plano atsisakyti balkonų kritikų – architektas Matas Šiupšinskas – viešai skelbtame komentare apgailestavo, kad pastatams, suprojektuotiems nusipelniusio, architektūros riterio ordinu apdovanoto architekto, įvertintiems ne viena premija, gresia euroremontas. Ir baisiausia, kas gali jiems nutikti, įsitikinęs M. Šiupšinskas – netekti balkonų, kurių šešėlių ir fasado lūžių kuriamas įspūdis ilgą laiką buvo išskirtinė Studentų miestelio ypatybė.
Dar sovietiniais laikais Saulėtekio studentų miestelis kaip urbanistinė struktūra buvo įtrauktas ir į Kultūros vertybių registrą. Tiesa, vertingosios pačių bendrabučių ypatybės nebuvo nustatytos. Beje, galima spėti, kad šių subyrėti gabalais baigiančių bendrabučių gyventojai didelių sentimentų dabartinei bendrabučių „estetikai“ nejaučia, o ir iš daugelio balkonų seniai likęs tik tas vertingasis šešėlis, o ne kokia nors funkcinė nauda – eksploatuoti juos pernelyg pavojinga.
Galutinio kaimynų sprendimo laukia ir kitus keturis šešiolikaukščius renovuoti besirengiantis Vilniaus universitetas. Čia jau patvirtintas projektas tvarkyti senuosius, subyrėti baigiančius balkonus, bet kolegos, pasak M. Valevičiaus, neprieštarautų pakeisti sprendimą, jei VGTU pasisektų rasti geresnį. Miestelio veidui toks susitarimas, be abejo, būtų naudingas.
Remontas virsta restauravimu
O ekspertai rekomendavo VGTU kolegoms siekti, kad po rekonstrukcijos architektūrinis bendrabučių charakteris liktų kuo artimesnis originalui. Tuo tikslu kai kurie ekspertai siūlė atsisakyti papildomų spalvų ir balkonuose, ir laiptinių blokuose. Dėl grėsmės esamai pastatų tektonikai ekspertai skeptiškai vertino siūlymą fasadus apdailinti akmens masės plytelėmis, architektams rekomenduota paeksperimentuoti su kitomis medžiagomis.
Kai kurie ekspertai priminė, kad būtų racionalu to paties remonto metu ne tik sutvarkyti fasadą, bet ir pertvarkyti nepatogią vidaus struktūrą. Tačiau šiuo etapu tai neplanuojama – pagal JESSICA programą lėšos bus skirtos tik energiją taupančioms priemonėms įgyvendinti (t. y. fasadų rekonstrukcijai, šildymo ir elektros energijos tiekimo sistemoms atnaujinti).
„Diskusija yra labai geras dalykas, bet kai ji užsitęsia ir paprastasis remontas virsta restauravimu, tai lyg ir krypstama į kitą kraštutinumą, kai daug šnekama, bet nieko nedaroma“, – apibendrino situaciją VGTU architektas M. Valevičius.