O sprendimai dėl jų ateities nėra akivaizdūs.
Griežtas statybų reglamentavimas – neišvengiamas
Senamiesčio regeneravimo projekto korektūros vadovo architekto Augio Gučo vertinimu, sostinės senamiestyje – ne vienas sėkmingai atkurtas istorinis pastatas ar erdvė, taip pat naujai suprojektuota ar užpildyta buvusi laisva zona. Tarp jų – du namai Didžiojoje gatvėje greta Chodkevičių rūmų (nr. 8 ir 10), naujas gyvenamasis namas L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje ir pirmasis atkurtas istorinis Vilniaus kvartalas Dysnos–Ašmenos–Mėsinių gatvių trikampyje.
Konkursą atkurti istoriniam Vilniaus getui priklausiusį dviejų posesijų kvartalą Dysnos–Ašmenos–Mėsinių gatvių trikampyje laimėjusi įmonė tada įsipareigojo pastatyti autentiškų tūrių ir architektūrinės raiškos dviejų aukštų gyvenamuosius pastatus, o dalį patalpų perduoti žydų bendruomenei.
Prieš dešimtmetį savivaldybę atakavę investuotojai Vokiečių gatvėje irgi siūlė statyti kelių aukštų gyvenamosios paskirties namus, o pirmuosiuose jų aukštuose įkurdinti kavines ar parduotuves. Žadėta, kad namų tūriai, kontūrai ir gatvės fasadai bus autentiški. Kai idėja atstatyti senuosius Vokiečių gatvės pastatus pasiekė gyventojus, šie aktyviai gynė galimybę džiaugtis vaizdu į gyvybingą pėsčiųjų alėją.
Apie vienokį ar kitokį istorinio Vokiečių gatvės užstatymo atkūrimą kalbėta dar sovietmečiu. Tuomet, anot A. Gučo, toks noras neatrodė ypač sunkiai įgyvendinamas – pakako ikonografinės medžiagos, buvo išlikę autentiški rūsiai, sovietmečiu statyti namai, atkūrus gatvės užstatymą, būtų paslėpti kiemuose. Svarbiausia, pritarus valdžiai, buvo galima statyti nepaisant greta gyvenančių žmonių nuomonės.
1998–1992 metais, rengiant Senamiesčio regeneravimo projekto korektūrą, padėtis dar nebuvo pasikeitusi. Tačiau 1998-aisiais Vokiečių gatvėje įrengus patogią pėsčiųjų alėją ir automobilių statymo juostą, šioje vietoje ėmė rinktis žmonės. Pirmuose namų aukštuose įkurtose parduotuvėse suaktyvėjo prekyba, ėmė kurtis nauji restoranai, alinės, kavinės, tad prasmės ir net galimybės atkurti istorinės gatvės rytinės dalies buvusį užstatymą, A. Gučo vertinimu, nebeliko.
„Praėjus beveik šešiasdešimčiai metų nuo brutalaus sovietinio stalinistinio urbanistinio sumanymo įgyvendinimo, naujai įprasmintas jis pats savaime tapo įdomus ir savaip vertingas“, – konstatavo pašnekovas.
Architektas pabrėžė, kad pats būtų linkęs grįžti nebent prie greta Šiuolaikinio meno centro (ŠMC, anksčiau – Dailės parodų rūmai) istorinio kvartalo likusios dalies užstatymo atkūrimo. Tai atgaivintų prarastas Mėsinių, Dysnos, Rūdninkų gatvių dalies erdves. Dėl to, ar verta atkurti kvartalą, kaip buvo suplanuota Senamiesčio regeneravimo projekte, kur šiuo metu įrengtas vadinamasis Rūdninkų skveras, A. Gučas irgi abejoja. Žinoma, šiais laikais tokiems planams jau pasipriešintų visuomenė.
Architektas įsitikinęs, kad statybos istorinėje sostinės dalyje turi būti griežtai reglamentuojamos. „Jei būtų galima statyti kaip nori, statyti tiek, kiek yra vietos, arba visų išgriautų pastatų vietoje, Vilniaus senamiestis taptų moderniu miestu, kuriame yra istorinių pastatų ir keletas autentiškų kvartalų, – kalbėjo architektas. – Miestas ir be to labai pakito, jau vien todėl, kad daugelis kiemų užverti – į juos nebegalima laisvai patekti, praeiti, pamatyti, ką ir kalbėti apie uždaras užsienio ambasadų teritorijas (pavyzdžiui, buvęs Jozefo Franko namas Didžiojoje g. 1).“
Atgimsta pavieniai pastatai
A. Gučas tebepritartų vadinamojo 37 kvartalo, ribojamo Pilies, Švarco, Gaono ir Šv. Jono gatvių, pokariu išgriautosios dalies užstatymo atkūrimui – tuomet atgytų buvusi trikampės aikštės priešais Šv. Paraskevijos cerkvę erdvė, buvę Žydų geto vartai ties Šv. Jono ir Gaono gatvių sankryža, būtų užpildytas šių gatvių užstatymas, vėl atsirastų siauros Švarco gatvelės erdvė bei greta jos buvęs Sapiegų rūmų (dabar – Lenkijos ambasada) sodas.
„Aplink šį kvartalą, minėtų gatvelių pastatuose, beveik nebelikę gyventojų, todėl tokiu projektu nebūtų skaudžiai pažeisti kieno nors interesai, – įsitikinęs pašnekovas. – Įmanoma ir tikslinga būtų atkurti bent dalį buvusio istorinio M. Antokolskio bei Žydų gatvių užstatymo, taip pat reikėtų ryžtis imtis ir Vilniaus Didžiosios sinagogos. Juolab ji nėra visiškai sunykusi – sinagogos grindų lygis yra keliais metrais žemiau nei aplinka. Be to, prieškariu ji buvo kruopščiai apmatuota, išlikę tų apmatavimų brėžiniai. Greta, Žydų gatvėje, taip pat galėtų būti atkurtas Gaono namas, Mato Strašūno biblioteka.“
Prieš dvidešimtmetį, ieškant būdų išplėsti Salomėjos Nėries gimnazijos patalpas, svarstyta mintis atkurti ir istorinių pastatų virtinę Vilniaus gatvėje priešais ją. Dabar tokia idėja atrodo kitaip – septintojo dešimtmečio gimnazijos architektūra pati įaugo į senamiestį.
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto bendraautorė, projektavimo įmonės „Senojo miesto architektai“ architektė Irena Kliobavičiūtė pritarė, kad daugiausia buvo diskutuojama dėl Vokiečių gatvės atkūrimo (brėžinyje Nr. 1). Regeneravimo projekte buvo nuspręsta atkurti prarastą, didžiąja dalimi žydams priklausiusią urbanistinės miesto struktūros dalį, tačiau per pastaruosius 20 metų ši gatvė jau susiformavo kaip viešoji erdvė, todėl pagrįstai keliamas klausimas, ar verta ją aukoti dėl istorinių pastatų atkūrimo, ar geriau palikti kaip modernią gausiai lankomą ir miestiečių pamėgtą promenadą.
Tiesa, sėkmingai atkūrus kvartalo užstatymą tarp Mėsinių, Dysnos ir Ašmenos gatvių (brėžinyje Nr. 2), šalia esantis Rūdninkų skveras (koncepcijoje jame irgi numatyta atkurti buvusį užstatymą) atgavo vieną iš jo perimetrą formuojančių fragmentų (brėžinyje Nr. 3).
Kodėl senamiestyje atkuriami tik pavieniai pastatai? Pagrindinė priežastis, architektės teigimu – brangūs dar iki planavimo darbų atliekami natūros tyrimai (archeologiniai, mūro, konstrukcijų ir kt.), vėliau – tvarkomieji paveldosaugos darbai, kuriuos atlieka atestuoti Kultūros paveldo departamento specialistai pagal ypatingas technologijas. Atkuriant istorinius pastatus būtina saugoti išlikusias autentiškas dalis: pamatus, rūsius, kitas pastatų dalis, o tai ypač pabrangina statybas. Architektė mano, kad buvusiam Vilniaus priemiesčiui – Tymo kvartalui – atgaivinti irgi pritrūko pinigų tyrimams, o be jų pastatų atkūrimas neįmanomas (brėžinyje Nr. 4).
Kalbant apie Vilniaus senamiesčio urbanistinio audinio atkūrimą, svarbu, pabrėžė architektė, kokio tikslo ir rezultato siekiama.
„Jei norime atkurti buvusį urbanistinį užstatymą, ikonografinės medžiagos pakanka. O detalus atkūrimas įmanomas ne visuomet. Pavyzdžiui, klasikiniam Radvilų rūmų atkūrimui nėra labai daug medžiagos (trūksta ikonografijos, neišlikę autentiškų mūrų, nėra detalių interjerų aprašų ir pan.), tačiau atgaivinus vien urbanistinę užstatymo struktūrą įmanoma realizuoti muziejininkų numatytą šioje vietoje meno vertybių eksponavimo funkciją. Galima svarstyti, kiek vertingas yra dabartinis Vokiečių gatvės užstatymas. Ar jis toks, kokį norime matyti? Yra žmonių, kurie prie tokio užstatymo priprato, be to, archeologinių tyrimų, pastatų griovimo ar išpirkimo sąnaudos būtų labai didelės. Finansiškai tai – labai sudėtingas projektas, nors medžiagos apie senąjį „Europos“ viešbutį arba kitus pastatus pakanka“, – apibendrino pašnekovė.
Beje, naujausia pasiūlyta idėja planuojamai rekonstruoti Vokiečių gatvei – įrengti Lietuvos žvaigždžių kelią. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys pasakojo, kad savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtame gatvės rekonstrukcijos plane numatyta, jog dešinioji Vokiečių gatvės pusė, kurioje išlikęs brukas, bus išplatinta ir atiduota pėstiesiems, o kairioji, kur išsirikiavę stalininės architektūros pastatai – automobiliams. Be to, želdiniais ketinama įrėminti istorinio žydų kvartalo ribas. Vokiečių gatvės viduryje turėtų atsirasti lietuviškas Holivudo Šlovės alėjos analogas.
Tarptautinėje praktikoje atkūrimas – retas sprendimas
Įmonės „Lietuvos paminklai“ vyresnioji architektė Viltė Janušauskaitė, kalbėdama apie pasaulines tendencijas, pabrėžė, kad 1987 metais priimtoje Istorinių miestų apsaugos chartijoje (Vašingtono chartija) kalbama tik apie naują statybą, kuri turi atitikti istorinį mastelį, o ne apie istorinių pastatų kopijų atkūrimą.
„Dauguma Europos visuomenių patyrė traumų ir netekčių, tačiau galimybė atstatyti sunaikintus paveldo objektus svarstyta tik išimtiniais atvejais. O Lietuvoje romantika perkelta į planavimą, į regeneravimo projekto korektūrą, buvo numatyta daug ką atstatyti, o tai visiškai prieštaravo tarptautinei praktikai ir tendencijoms“, – teigė V. Janušauskaitė.
Tarptautinėje arenoje priimta, kad jei išskirtiniu atveju būtinas atkūrimas, privaloma išsami ir pagrįsta dokumentacija. V. Janušauskaitė pateikė Varšuvos senamiesčio atvejį. Apgriauti ar visiškai sugriauti karo metais buvo 95 proc. Varšuvos senamiesčio pastatų. Lenkai siekė atkurti ne atskirus paminklus, bet visą senamiestį ir naujamiestį, tam tikslui turėjo surinkę pakankamai ikonografinės medžiagos. Jų pastangos tarptautiniu mastu buvo pripažintos 1980-aisiais, kai Varšuvos centrą UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą kaip atstatytą, o ne autentišką istorinį miestą.
Architektė priminė, kad nors Lietuvoje apie Vokiečių gatvės atkūrimą aktyviausiai diskutuota prieš dešimtmetį, o investuotojų planai tuomet žlugo, neaišku, ar ta diskusija kada nors nebus atgaivinta, mat kalbama apie teritoriją miesto centre.
„Ar atkūrus Vokiečių gatvę miestui būtų geriau? Jau kelios vilniečių kartos užaugo su dabartine gatve. Ji pilna ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Jei ši gatvė būtų numarinta, kažin kur persikeltų tas viešasis gyvenimas?“ – svarstė pašnekovė.
V. Janušauskaitė atkreipė dėmesį, kad vyresnės kartos restauratorių itin vertinama 1964 metų Venecijos chartija Lietuvoje interpretuota labai lanksčiai, todėl, nors šiame dokumente įspėta vengti falsifikavimo, kuris gresia neturint pagrįstų duomenų, mūsų šalyje, remiantis ja, imtasi plačių užmojų – didelio masto atkūrimo ir restauracijos, neretai pagrįstos analogijomis ir interpretacijomis.
„Chartijoje teigiama, kad reikia gerbti istorinius laikotarpius. Ji skirta pastatams, bet jei pritaikytume miestams, tai iš tiesų turėtume gerbti laikotarpį, kuris jau praėjo, kuris buvo miestų istorijos dalis. Tad atkūrimo procesus reikia vertinti atsargiai“, – įspėjo architektė.
Tarptautinių ekspertų Vilnius kritikuojamas būtent dėl istorinių pastatų atstatymo. Pirmiausia – dėl Valdovų rūmų. „Tarptautinė bendruomenė mus kritikuoja, komentuoja, kad Lietuvos sostinei labai pasisekė, jog dėl Valdovų rūmų jos neišbraukė iš Pasaulio paveldo sąrašo“, – komentavo architektė.
Pašnekovės įsitikinimu, būtina susimąstyti ir dėl planuojamo Radvilų rūmų atstatymo. „Jei Valdovų rūmai būtų buvę pastatyti neimituojant, kad tai istorinis pastatas, apie kurio eksterjerą ir interjerą iš tiesų išliko labai mažai istorinių bei ikonografinių žinių, kritikos iš pasaulinės bendruomenės būtų mažiau. Lietuvoje vis teisinamasi, kad atkūrimas svarbu tautai, valstybingumui, kad atstovaujama visuomenės interesams, tačiau juk iš pradžių, nusprendus Valdovų rūmus atstatyti už surinktas aukas, neatsirado daug rėmėjų. Kyla klausimas – ar visuomenė iš tiesų norėjo tam skirti tuos pinigus?“ – kalbėjo V. Janušauskaitė.
Paveldo ženklai rūpi ir regionams
Įgyvendinant Marijampolės senamiesčio rekonstrukcijos projektą skrupulingai laikytasi taisyklės – atkurti kuo daugiau autentiškumo. Viena Marijampolės senamiesčio rekonstrukcijos projekto autorių architektė Reda Marcinkevičienė pasakojo, kad rengdami projektą architektai ypač atidžiai išstudijavo istorinius miesto planus. Vieni pirmųjų darbų – senąja bruko danga pažymėti istorines Skersinės ir Žydų gatveles.
Dalis XIX amžiaus Marijampolės senamiesčio pastatų sumūryta iš raudonų plytų, vėliau nutinkuota. Projekte buvo numatyta atidengti ir eksponuoti autentiško raudonų plytų mūro fragmentus. Gyventojai džiaugėsi atgimstančiu Marijampolės senamiesčiu.
„Mes nepadarysime visko taip pat, kaip buvo prieš kelis šimtus metų, bet suderinti istoriją ir šių dienų poreikius, atskleidžiant senamiesčiui būdingą charakterį, tikrai įmanoma“, – patikino pašnekovė.
Miesto planuose – Rygiškių Jono gimnazijos ir Liuteronų bažnyčios Kauno gatvėje tvarkybos darbai. Kauno gatvę, kuria ėjo senasis Varšuvos traktas, ateityje irgi turėtų žymėti senoji bruko danga. Buvusių arklių pašto rūmų vieta jau įamžinta mažąja architektūra.
Apibendrindama atliktus tvarkybos darbus architektė R. Marcinkevičienė pabrėžė, kad išgražėjusiame senamiestyje nėra senovę imituojančių šviestuvų – pasirinkti šiuolaikiniai sprendimai. Likę tik tam tikri istoriniai elementai: tašyti akmenys, autentiško mūro fragmentai.
„Pasižadėjome, kad neimituosime senovės, – paaiškino architektė. – Nepirkome pigių šviestuvų, mažosios architektūros elementai – šiukšlinės, gėlinės, suoliukai – modernios architektūros.“
Senamiesčio apsaugai – trys dokumentai
Architektė Viltė Janušauskaitė straipsnyje „Nuo rekonstrukcijos iki regeneracijos: Vilniaus senamiesčio apsaugos planai XX a. 6–9 deš.“ aptarė tris pagrindinius sovietmečiu parengtus Vilniaus senamiesčio planavimo dokumentus, tapusius dabartinės senamiesčio ir jo apsaugos sampratos pagrindu. Pirmąja kregžde buvęs 1956–1959 metų Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas tapo atsaku drastiškus griovimus istorinėje miesto dalyje numačiusiam 1953 metų Vilniaus generaliniam planui. Tuomečiame generaliniame plane buvo numatytos senamiestį kertančios plačios magistralės, šiame plane palaiminti Vokiečių gatvės rekonstrukcijos ir kai kurių senamiesčio dalių griovimo darbai.
1970–1974 metais parengtas antrasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, kuriame tęsti jau atlikti tyrimai ir tobulinti pirmojo rekonstrukcijos projekto sprendiniai. 1970 metais pradėtame rengti Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekte senamiesčio teritorija apėmė 254,8 hektaro (1956-ųjų rekonstrukcijos projekte – 162,89 hektaro).
Naujajame projekte istorinė sostinės dalis suskirstyta į 74 kvartalus, papildomai nustatytos senamiesčio įtakos zonos, apimančios vertingą istorinį užstatymą už jo ribų. Regeneravimo projekte buvo papildyti istoriniai tyrimai (namų anketos, specifiniai aspektai, šaltiniai), atliktos transporto ir technoekonominės analizės, taip pat architektūriniai–meniniai, sociologiniai, triukšmo tyrimai. Vis dėlto, teigė straipsnio autorė, šis projektas iš esmės nenutolo nuo pirmajame projekte suformuluotų principų, dalis jų buvo tiesiog atkartoti ar nežymiai patikslinti.
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto korektūra, parengta 1988–1992 metais, architekto prof. Jono Rimanto Glemžos teigimu, turėjo įtakos įtraukiant Vilniaus senamiestį į Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašą. Projektas vertinamas už tai, kad visapusiškiau ir kompleksiškiau nei pirmtakas siūlė spręsti aktualias senamiesčio problemas, teigiama V. Janušauskaitės straipsnyje.
Regeneravimo projekto korektūroje daug dėmesio skirta išgriautoms miesto struktūroms atkurti. Jo būtinybė susijusi su urbanistinės Rusijos carizmo politikos, naikinusios valstybingumo simbolius, kritika, juo priešintasi sovietinės valdžios, pernelyg radikaliai rekonstravusios kvartalus, veiklai.
Mat sovietmečiu, panaikinus privačią nuosavybę, buvo pradėjęs irti pats urbanistinis pamatas – posesinė miesto sklypų struktūra. Architektų planuotojų idėjos ir konkretūs sprendiniai geriausiai atspindėti vadinamajame užstatymo eskizo brėžinyje, kuris paradoksaliai taip ir nebuvo patvirtintas.
Regeneravimo projekto korektūroje statybų reglamentavimas nustatytas atsižvelgiant į užstatymo vertingumą, kuris skirstytas į esantį gynybinės sienos ribose ir už jos. Senamiesčio teritorija praplėsta už Pylimo gatvės – istorinei sostinės daliai priskirtos Vingrių ir Šv. Stepono gatvės. Teritorija taip pat praplėsta nuo Aušros vartų iki geležinkelio.
Regeneravimo projekto korektūros vadovas architektas Augis Gučas paaiškino, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis senamiesčio teritorijai priskirti konkretūs kvartalai – kelių (gatvių) tinklas, likęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų, sklypai tarp tų gatvių, kurių ribos susiformavo LDK laikotarpiu, taip pat išlikę LDK laikų autentiški pastatai ar bent jų liekanos, rūsiai. To laikotarpio klaida, architekto teigimu – į senamiesčio teritoriją neįtrauktos Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios su greta jųdviejų esančiais buvusių vienuolynų kompleksais.
Nauja Senamiesčio regeneravimo projekto korektūroje buvo ir tai, kad atsisakyta pastatų skirstymo į vertingus ir nevertingus, didžiausią reikšmę teikiant istorinei urbanistinei miesto struktūrai ir laikantis pozicijos, kad pagrindinė vertė – pats miesto raidos procesas bei jo atspindys architektūroje. Detaliai sužymėti saugomi, pertvarkomi, naujai projektuojami ir atkuriami pastatai bei erdvės.
V. Janušauskaitės straipsnyje minimas projektas sulaukė ir kaltinimų dėl prasidėjusios dekonstrukcijos ir statybų senamiestyje karštinės. O atkūrimo tendencijos, tuo metu atspindėjusios patriotines visuomenės nuotaikas, šiandien atrodo nebepriimtinos ir projekto autoriams, teigė V. Janušauskaitė. Projekto vadovas architektas A. Gučas pritarė – tai buvo labai optimistinis, romantiškas, maksimalistinis ir kartu gerokai utopinis projektas.
Pasak A. Gučo, diskusijas tarp inteligentų dėl naujo senamiesčio apsaugos dokumento poreikio aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paskatino suprojektuota gatvė, turėjusi tęstis nuo Romanovų cerkvės J. Basanavičiaus gatvėje iki Katedros aikštės. Gatvę planuota nutiesti išgriaunant ištisus kvartalus. Vis dėlto labiausiai visuomenę papiktino 1987-aisiais pradėti griauti XVIII amžiaus namai Tilto gatvės pradžioje ir planai jų vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.
Regeneravimo projekto korektūros idėjos svarstytos Lietuvos architektų sąjungoje, Lietuvos mokslų akademijoje, tuomet garsiame „Talkos“ klube, televizijos forumuose ir t. t. Tąsyk atlikti sociologiniai tyrimai tik patvirtino, kad visuomenė pageidauja matyti tokį miestą, kokį 1944 metais fotografavo Janas Bulhakas, aprašė Mykolas Vorobjovas.
Senamiesčio regeneravimo plane buvo numatytas ir viešųjų erdvių atkūrimas. Šiandien, architektės Irenos Kliobavičiūtės vertinimu, kai kurios regeneravimo projekto dalys atrodo utopinės. Pavyzdžiui, tokios jo detalės kaip eismo Maironio gatve ties Šv. Onos bažnyčia uždraudimas (brėžinyje Nr. 6), Maironio gatvės tarp Misionierių bažnyčios ir Kūdrų parko minimizavimas (brėžinyje Nr. 7), buvusio kanalo Tymo kvartale (brėžinyje Nr. 4) atkūrimas. Tačiau regeneravimo koncepcijoje numatytos pramoninių, gamybinių teritorijų konversijos į gyvenamąsias ir visuomenines sėkmingai vykdomos. Staklių gamyklos „Komunaras“ Aguonų gatvėje vietoje pastatytas kompleksas – „Šaltinių“ namai (brėžinyje Nr. 8). Pamažu įsibėgėja ir sostinės Architektūros parko projektas (brėžinyje Nr. 9).
Dvidešimtmečio sulaukusiame projekte buvo numatyti ir pirmosios eilės darbai, susieti su netinkamai naudojamų paveldo objektų funkcijos keitimu bei tinkamu nenaudojamų objektų panaudojimu. Tarp netinkamai naudojamų paminėtas Vilniaus Vizitiečių vienuolynas (brėžinyje Nr. 10): tuo metu jame buvo kalėjimas, kuris iškeltas tik neseniai. Projekte pažymėti kaip nenaudojami Vilniaus Dominikonų vienuolyno pastatai iki šiol taip ir nerado tinkamo panaudojimo (brėžinyje Nr. 11).
Projekte nebuvo planuojama naujų gatvių, nenumatyta keisti esamų gatvių parametrų – nuspręsta efektyviai naudoti esamą gatvių struktūrą, tinkamai organizuojant automobilių eismą. Taip pat suklasifikuotos istorinės viešosios erdvės, nurodytos jų naudojimo galimybes.
„Manau, tuo metu tai buvo progresyvus planas. Jame numatyta urbanistinio audinio regeneracija, o ne atskirų išskirtinių objektų atkūrimas, išplečiant paveldosaugos sampratą nuo objektinės iki visuminės“, – apibendrino architektė.
Plėtojant senamiesčio transporto infrastruktūrą buvo galvota ir apie galimybę šios miesto dalies periferinėse zonose ir jo artimose gretimybėse įrengti požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Pavyzdžiui, tokia aikštelė numatyta Užupyje po Turgaus aikšte (brėžinyje Nr. 12). Senamiesčio regeneravimo projekte požeminių automobilių stovėjimo aikštelių suplanuota ir daugiau: senamiesčio teritorijoje – prie Halės turgaus (brėžinyje Nr. 13), kur automobilių stovėjimo aikštelė įrengta ant buvusio turgaus stogo, Naugarduko ir Pylimo gatvių sankryžoje buvusio Malkų turgaus teritorijoje (brėžinyje Nr. 14), prie Vilniaus senamiesčio pietinio apvažiavimo (brėžinyje Nr. 15), karinio miestelio Olandų g. 21 teritorijoje (brėžinyje Nr. 16).
Buvo numatytos automobilių stovėjimo aikštelės ir senamiesčio gretimybėse – po P. Cvirkos skveru (brėžinyje Nr. 17), prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (brėžinyje Nr. 18) ir kt. Šios priemonės turėjo sumažinti transporto srautus senamiesčio teritorijoje. Ši projekto dalis nėra visiškai realizuota, tačiau išlieka aktuali ir progresyvi iki šių dienų.
Regeneravimo plano koncepcijoje buvo numatyta atkurti ir daugiau objektų. Verta pažymėti, kad daliai atkurtinų objektų buvo nustatyta būtinybė organizuoti viešuosius idėjų konkursus. Tarp tokių – Valdovų rūmai (brėžinyje Nr. 19), Vilniaus Didžioji sinagoga (brėžinyje Nr. 20), užstatymas priešais Aušros vartus (brėžinyje Nr. 21), karinio miestelio Olandų gatvėje teritorija (brėžinyje Nr. 16) ir kt. Dalis tokių konkursų jau įvyko, dalis vykdoma šiuo metu.