„Atsisėdau ant šios mokytojo kėdės ir man taip patiko, kad pradėjau pats po truputį viską gaminti. Kolegos, mokytojai pamatė, kad pagaminu kokį staliuką, ir vis prašo parduoti. Tada žiūriu, kad jau nespėju tiems savo draugams gaminti“, – šypsosi verslininkas.
11 metų jis taip dirbo mokykloje, kol nebespėjo suktis per du darbus, tad teko pagrindinio atsisakyti.
„Atsirado kolegų, kurie irgi užsimanė kartu dirbti, kol galiausiai pamačiau, kad nebegaliu eiti į savo įprastą darbą, nes nebespėju. Tada pradėjau samdyti daugiau žmonių. Iš pradžių dirbome su vietine rinka, po truputį perėjome prie virtuvės komplektų, užsakinėjome reklamą, parduotuves steigėme, prieš krizę turėjome daug parduotuvių“, – prisimena J. Kniukšta.
Per 30 metų jo įmonė išgyveno net kelias krizes. Sunkiausia buvo 2008 m., kai sprogo NT burbulas ir neliko užsakymų.
„2008 m. krizę sunkiai išgyvenome, atleidome apie 50 žmonių, buvome net visą fabriką susikėlę į vieną. Visi kiti verslai, kiek čia veikėme – automobilių prekyba, viską uždarėme, atleidome žmones.
Prekiavome tik su Lietuva. Galvojome, kad esame laimingi ir mums nieko nereikia. Bet kai atėjome po naujų metų, kai prasidėjo krizė, pasižiūrime, kad mūsų apyvartos likusios tik penktadalis. Ir ką daryti su tiek žmonių? Pradėjome svarstyti, kaip viską mažinti“, – dėsto „Alantas“ vadovas.
Šiuo metu dėl karo Ukrainoje, kaip tikina, didelių sunkumų baldų verslas nepatiria, tačiau tam tikrų iššūkių kyla.
„Turėjome vieną „Ikea“ liniją, teko ją stabdyti. Mūsų visas fabriko darbas – gamyba pagal užsakymus, tai turime jų daug į priekį, tai nieko beveik nejaučiame. Mes penkerius metus kasdien gaminome šias dėžutes, t. y. vieną dalį „Ikea“ spintos, o kas antrą dalį gamina, ir kur mūsų produktas keliauja – nieko nežinome. Bet mums ne taip ir rūpėjo. O kas ir dėl ko atšaukė užsakymus – irgi nežinome“, – tikina pašnekovas.
Paklaustas apie iššūkius su žaliavomis J. Kniukšta sako, kad nors jų netrūksta, tačiau kyla bėdų su jų kainomis.
„Mes niekada medienos nei iš Ukrainos, nei Rusijos nepirkome. Perkame daugiausiai iš Lenkijos, Austrijos, Vokietijos. Žaliavų netrūksta, bet bėda su kainomis.
Jei užsakymus priimame į priekį, kai jau reikia pradėti gaminti, jau medžiagos gerokai pabrangusios. Tada jau būna nuostolinga gamyba. Žaidžiame tokį žaidimą“, – pažymi jis.
O iššūkiams dėl energetikos kainų verslas pasiruošė iš anksto.
„Pernai dar gerokai prieš karą prisivežėme vos ne dviem sezonams malkų, kuriomis kūrenomės. Šiemet prašiau vėl malkų, jei už kubą mokėjome po 18 eurų, dabar jau dvigubai daugiau – 42 eurus“, – pasakoja jis.
Šiuo metu įmonėje užsisakius spintą ar virtuvės komplektą, jo gali tekti laukti net keturis mėnesius. Tiesa, panašūs terminalai galiojo jau daugmaž ir prieš metus visoje Lietuvoje, tad panašų tempą „Alantui“ padeda išlaikyti didinami „apsisukimai“, t. y. darbuotojų skaičius. Jei prieš metus čia dirbo apie 70 žmonių, šiuo metu čia apie – 80.
„Kiek tik ieškojome darbuotojų, jų visada vietoje ir laiku atsirasdavo“, – šypsosi J. Kniukšta, tačiau neatskleidžia, kaip pavyksta pritraukti ir išlaikyti darbuotojų, mat kai kurie iš jų čia dirba nuo pat įmonės sukūrimo, 1992 m.
Baldų įmonėje nemažai dirba ir žmonių su kalbos negalia, su jais vadovas puikiai susikalba rankų gestais.
„Turime 8 nebylius, keli iš jų – turkai. Jiems labai lengva integruotis į kolektyvą, tarpusavyje per pertraukas pabendrauja, daug smagiau taip dirbti“, – pažymi verslininkas.
„Dėl karo žmonės pradėjo labiau gerbti savo darbą. Karas atnešė ir daug nežinios – žmogus eina į darbą ir nežino, ar bus darbo, ar ne, baigsis užsakymai ar jų bus“, – priduria jis.
Vis dėlto, panašu, kad užsakymai tikrai artimiausiu metu nesibaigs, nors šiokius tokius sustojimo ženklus Lietuvoje vadovas jaučia. O skandinavai apsisukimų ir užsakymų nemažina.
„Dabar Lietuvoje jau jaučiasi, kad būsto rinka šiek tiek stoja, mažėja užsakymų. Psichologinė įtampa dėl karo daro savo. O švedai tik prašo, kad tik nemažintume, kad tik didintume viską“, – teigia pašnekovas.
„Mums geriau, kai ramu. Nuolat stebime būsto rinką, tada gali prognozuoti – investuoti ar luktelėti. Ar dabar verta investuoti? Geriau palaukime“, – svarsto J. Kniukšta.
Įmonėje dirba dizaineriai, kurie projektuoja baldus. Daug dirbama ir su Švedija. Apie pusę baldų parduodama Lietuvoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Tauragėje įsikūrusiose parduotuvėse. Kita dalis užsakymų keliauja į Švediją ir Norvegiją.
Tame pačiame versle sukasi ir kiti pašnekovo šeimos nariai: sesuo – komercijos direktorė, reikalus su Švedija tvarko dukra Nora, o kita dukra Inga dirba interjero dizainere. Už Vilniaus ir Kauno mažmeninę prekybą atsakingas brolis.