„Visų pirma, senieji darbininkų klasės rajonų gyventojai yra vyresni, dažniausiai jų pajamų pagrindinis šaltinis yra ne tik atlyginimai, bet ir pensijos ir įvairios kitos šalpos formos, pavyzdžiui, kompensacijos už šildymą, o tai parodo, kad žmonės yra mažiau privilegijuoti, o jų pajamos – žemesnės“, - konstatuoja A. Žilys.
Tyrėjai nustatė, kad didžiausios pajamos yra priemiesčių gyventojų (1,598 tūkst. litų) ir įsikūrusių miesto centre (1,581 tūkst. litų). Viduriniąją klasę sudaro daugiabučių gyventojai (1,417 tūkst. litų), o mažiausias vidutines pajamas gauna senųjų darbininkų klasės rajonų rezidentai (1,269 tūkst. litų).
Palygino didmiesčius vieną su kitu
Šio tyrimo tikslas buvo sistemingai pasižiūrėti Lietuvos didmiesčius ir įvertinti, kas gyvena miesto centre, daugiabučių ir darbininkų rajonuose bei priemiesčiuose.
„Vilniaus centras ir priemiesčiai tampa turtingesnių gyventojų rezidavimo vieta ir jos yra finansiniu požiūriu kitokios, ten gyvena daugiau uždirbantys žmonės, kuomet daugiabučių rajonai užima pilkąją viduriniąją dalį, o į žemiausią kategoriją patenka darbininkų rajonai, Vilniuje tokiu galima pavadinti Naujininkų rajoną“, - daro išvadą specialistas.
Pasak jo, Klaipėdoje situacija yra visiškai kitokia.
Kaune miesto centras ir yra labiausiai pamėgtas turtingųjų gyventojų, jie rečiau kuriasi priemiesčiuose.
„Kaune miegamieji daugiabučių rajonai sudaro vidutinę klasę, o Vilijampolė patenka prie mažiausiai privilegijuotų“, - vardija sociologas.
Nustatyta, kad kaimynystės formos priklauso nuo to, kokie gyventojai dominuoja rajone, dėl to rajonuose formuojasi skirtingos „tradicijos“, saugumo jausmas, pasitikėjimas aplinka.
Europos kontekstas: Lietuvoje dar nėra getų
Paklaustas, kaip Lietuvos didmiesčių vertinimas atrodo Europos miestų kontekste, A. Žilys sako, jog galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar nėra getų.
„Tarp Lietuvos ir kitų posovietinių šalių yra lokaliniai skirtumai, bet jie nėra esminiai, nes panašios studijos buvo daromos Budapešte, Taline ir Varšuvoje. Kitus pastebimas dar didesnis atotrūkį tarp didmiesčių rajonų. Bet Budapešto atveju tai galima paaiškinti ir tuo, kad miestas yra žymiai didesnis. Be to, pas mus Lietuvoje, visuomenė yra pakankamai homogeniška“, - pažymėjo sociologas.
Pasak jo, kol kas Lietuvoje negalima kalbėti apie getų formavimasi, nes, jei Lietuvos didmiesčiuose vienoje vietoje ir gyvena socialinę atskirtį patiriantys žmonės, jų yra nedaug, be to, dalis jų randa darbo ir įsilieja į visuomenę.
„Jei vertinti Naujininkus, Vilijampolę ar Žvejybos uostą dalis jų gyventojų integruojasi į darbo rinką, į visuomenę, o getas rodo visišką atskirtį ir dezintegraciją nuo visuomenės. Bet reikia pasakyti, kad tokie rajonai, neprivilegijuotos kaimynystės šalia centrų, tampa labai patrauklūs investuotojams, nes turto kainos kyla, kai žmonės ieško pigesnio būsto šalia centro. Tačiau yra ir kita tendencija: tuomet tokių rajonų veidas keičiasi, nes mažiau privilegijuoti žmonės iš jų išsikrausto. Vilniaus atveju, manau, mažiau uždirbantys kraustosi vis toliau, sutikčiau su nuomone, kad ateityje daugiau žmonių gali persikelti iš Naujininkų, pavyzdžiui, į Naująją Vilnią“, - mano A. Žilys.
Specialistas patikslino, kad vakarų valstybėse tokioms analizėms naudojami gyventojų surašymo duomenys, tačiau Lietuvoje surašymo duomenis panaudoti yra sudėtingiau, nes jie kitaip apdoroti, t.y. nesmulkinami rajonais – todėl buvo atlikta gyventojų apklausa.