Užkeiktą amžiaus projektą nesėkmės lydėjo nuo pat pradžių: trūko pinigų, metalo ir prasmės

Centrinis, Nacionalinis ar Tūkstantmečio stadionas – tokią pavadinimų kaitą turėjo išgyventi 30000 vietų stadionas Šeškinėje. Nuo dienos, kuomet architektas Algirdas Nasvytis pristatė planuojamą projektą iki pat šiandien „amžiaus projektą“ primena ne į stadioną plūstančios minios, o anekdotai, sezoniškai griaučių prieigose įsikuriančios cirko palapinės ar politikų pažadai užbaigti amžiaus projektą rinkiminių kampanijų metu.

Šiandien Nacionaliniu vadinamo stadiono nesėkmių odisėja prasidėjo 1984 metais, kuomet buvo paskelbtas konkursas stadiono projektui sukurti. Naujoji sporto meka turėjo pakeisti centriniu laikytą ir į penktą dešimtį metų nuo atidarymo įkopusį centrinį „Žalgirio“ stadioną.

9-ame dešimtmetyje prasidėję Vilniaus ir Kauno „Žalgirių“ žygiai Sovietų Sąjungos turnyruose pirštu rodė į prastą stadionų ir arenų būklę. Kauno sporto halė skaičiavo savo penkiasdešimtmetį, o Vilniaus centrinis stadionas – dar ankstyvuosius pokario, 1950 metus, kuomet pasitelkiant karo belaisvių darbą ši sporto meka įgijo centrinio stadiono statusą.

Apie 15 tūkstančių žmonių talpinęs stadionas reikalavo rekonstrukcijos. Anot to meto liudininkų, senojo stadiono rekonstrukcija ir jo išplėtimas nebūtų išsitekęs į apstatytos Šeimyniškių-Rinktinės gatvių erdvę. Tada buvo priimtas sprendimas skelbti naujo stadiono konkursą, kuris atitiktų olimpinio stadiono reikalavimus.

Tačiau visuomenėje sklandė gana kritiškos nuomonės. Kol vieni dūrė pirštu į prastą sporto renginių lankomumą, kiti ragino šiuos pinigus panaudoti gyvenamųjų namų renovacijai. Kai kurie juokavo, kad 9 dešimtmetyje stadioną toliau nuo centro iškelti buvo siūloma dėl saugumo. Esą po sporto renginių minios fanų miesto centre sukelia neramumus, kurie kartais išsiplečia iki antisovietinių mitingų. Taip keletą kartų nutiko po Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių.

Konkuravo su Kaunu

1987 metų viduryje spaudoje pradėta kalbėti apie paruoštus stambius objektus – sporto areną Kaune, turėjusią atsirasti vietoje, kurioje dabar yra Nacionalinė futbolo akadamija, bei stadioną Šeškinėje. Tačiau iš konkursus laimėjusių projektų didesne ambicija išsiskyrė būtent stadionas Vilniuje.

Iš objektus projektavusių asmenų kalbų nesunku suprasti, kad būta tam tikro chaoso. Pavyzdžiui, Kaune planuota sporto arena turėjo talpinti viso labo 4500 žmonių. Tai tebuvo vos 500 vietų daugiau už senutę Kauno sporto halę.

Išgirdusi apie planuojamus rūmus su 5000 ar 7000 vietų, visuomenė savo pasipiktinimą perkėlė į laikraščių puslapius, siūlydama rinkti aukas šiam projektui. Buvo net raginimų į apyvartą paleisti specialius loterijos bilietus ir taip rinkti lėšas, kurių dėka esamą projektą būtų galima plėsti iki 15 tūkstančių vietų.

Pasiūlymus didinti pristatytą projektą gana skeptiškai vertino „Žalgirio“ sporto rūmų vyriausiasis architektas Algirdas Zeidotas, kuris situaciją vaizdžiai palygino sakydamas, kad „iš tos pačios karvės turime gauti ir pieną, ir bifšteksą“. Arenos projektas turėjo kainuoti 11,5 mln. rublių, tačiau architektas tuo pačiu nuogastavo, kad net ir su tokia suma be talkų išsiversti bus labai sunku.

„Projektą reikia padėti ant stalo šių metų [1987 m.] gruodžio mėnesį. Pasakysiu atvirai, tai beveik tas pats, kas peršokti Nemuną. [...] Pradėti statybas numatyta 1989 metais, o baigti 1992 metais. Tačiau tai įgyvendinama tik su sąlyga, jeigu statybininkai dirbs rekordiniais greičiais, o tiekėjai – taip pat“, – optimizmo stokodamas sakė A. Zeidotas.

Didžiuliai projektai Kaune ir Vilniuje ilgainiui ėmė konkuruoti dėl finansavimo ir svarbos. Tiesa buvo ta, kad merdinti valstybė neturėjo lėšų nė vienam iš objektų, tačiau apetitas augo ir projekto Kaune dydis prieš statybų pradžią buvo išplėstas iki 8900 vietų.

Pagrindinis finansavimo šaltinis – 8,5 milijonus rublių turėjusi skirti TSRS Visasąjunginė profesinių sąjungų centro taryba (VPSCT) – tolygiai mažino finansavimą, kol galiausiai eilutėse 1989 metų birželio mėnesį paliko visišką nulį. Žurnalistai spėliojo, kad tai yra savotiškas VPSCT kerštas už LTSR sekcijos atsiskyrimą nuo centro.

Turint omenyje, kad šalyje siautė politinė ir ekonominė krizė, bet koks stambus projektas turėjo būti atidedamas neribotam laikui, tačiau tai vietinės valdžios nesustabdė ir ekskavatoriai statybų aikštelę pasiekė. Tiesa, ten apsistojo labai trumpam laikui.

1989 m. pabaigoje žurnalistai konstatavo, kad prasidėjus darbams iš įvairių institucijų skirta viso labo 150 tūkstančių rublių. Konkurencinę kovą Kauno „Žalgirio“ sporto rūmai pralaimėjo ir nepriklausomybės aušroje tyliai nugrimzdo į užmarštį, o atlikta buvo tik dalis paruošiamųjų darbų. Maža to, visoje šalyje ėmė trūkti net statybinių medžiagų.

2006 metais šioje vietoje duris atvėrė Nacionalinė futbolo akademija. Po daugiau nei dvidešimties metų užbaigta „Žalgirio“ arena buvo jau kitoje vietoje, pastatyta pagal kitą projektą ir talpina tiek, kiek tuo metu norėjo miestiečiai – apie 15 tūkstančių žmonių.

Apie 1992 m. turėtą užbaigti naują sporto areną Kaune spauda ir visuomenė paprasčiausiai pamiršo. Dėmesys nukrypo į Vilniuje statomą didžiulį stadioną, kuris prioritetine tvarka atsidūrė aukščiau minėtojo Kauno „Žalgirio“ sporto centro.

„Anksčiau kaip per dešimt metų mes jo nepastatysime“

Tuo metu, 1989 metų vasarą, Šeškinėje jau buvo pradėti centrinio stadiono statybos darbai. Nors pinigų trūko nuo pat pradžių, o spauda vis kėlė klausimus apie stadiono reikalingumą, kai ir esami stovi tušti, Vilniaus valdininkai nepaisydami niūrių prognozių stūmė būsimą šalies „pasididžiavimą“.

„Vargo su įvairiausiais derinimais bei finansavimu ir mes turėjome pakankamai“, – dar 1987 metais pristatydamas projektą kalbėjo vienas iš autorių Algimantas Nasvytis. Architekto žodžiai pranašingai bylojo apie situaciją būsimus 32 metus.

Nors statybų Šeškinėje pradžia buvo numatyta 1988 m. liepos 1 dieną, tačiau viskas vėlavo maždaug pusmetį ir prasidėjo tik 1989 metų pradžioje. Padėjus kertinį akmenį, prasidėjo ir ambicingo projekto statybos darbai, kurias planuota baigti per ketverius metus. Stadionas buvo numatytas ir kaip pagrindinis 1995 metais vyksiančioms pasaulio lietuvių žaidynėms.

Konkursą (konkurse dalyvavo 5 projektai) laimėjusios architektų grupės su A. Nasvyčiu, Robertu Stasėnu, Ričardu Krištapavičiumi, konstruktoriumi Jonu Rusteika ir Augiu Guču projektas turėjo kainuoti 14 mln. rublių. Dar 7 mln. buvo numatyti komplekso aplink stadioną statybai su daugiafunkcine erdve. Tačiau projekto sąmata augo beveik dienomis.

Politinė ir finansinė suirutė keitė ir pačių statytojų planus. Politinės krizės metu kito ir darbų kainą – spaudoje buvo spėliojama, kad jau pradėjus statyti stadioną jo kaina išaugo iki 22 milijonų rublių ir toliau augs.

Kad reikalai su ambicingu projektu prasti, galima suprasti iš 1990 metais „Respublikoje“ pasirodžiusio teksto, kuriame stadiono statytojai skundžiasi sumažėjusiu finansavimu ir neaiškia ateitimi.

„Didžiuliai betono luitai sugulė vienas greta kito. Jų 137. Jau paruoštos nišos kitiems septyniems. Ir tada naujojo Vilniaus stadiono statytojai galės atšvęsti pirmo svarbaus darbų etapo pabaigą – bus baigti kloti pamatai. Atrodytų, galima būtų džiaugtis, tačiau „Vilniaus statybos“ tresto brigadininko Vaclovo Jankausko veide džiaugsmo maža“, – taip apie statybas 1990 m. pradžioje rašė „Respublika“.

Pirmaisiais statybos metais darbų buvo atlikta vos už 200 tūkstančių rublių. Dar apie milijoną išleista 1989 metais, kai planuota skirti buvo beveik 2 milijonai rublių. 1990 metų pradžioje stadiono darbams išleista vos 80 tūkstančių rublių.

„Galėtumėm dirbti našiau, tačiau stokojame statybinių medžiagų. Tiesa, šiemet betono gauname užtektinai. Blogiau su armatūros gaminiais. Juos tiekia Sniečkus. Ačiū Dievui, laiku buvo sustabdyta atominės elektrinės trečiojo bloko statyba, tad metalo gaminiai dabar persiunčiami mums“, – apie sunkumus kalbėjo brigadininkas Vaclovas Jankauskas.

„Nesunku suskaičiuoti, kad taip dirbdami anksčiau kaip per dešimt metų mes jo nepastatysime“, – apie lėtai vykstančius darbus kalbėjo darbų vykdytojas Janas Gaiževskis. Kalbos apie statybų konservavimą pasigirsdavo vis dažniau. Vos pradėjus statybas jas jau buvo svarstoma nutraukti.

Įstrigusias statybas iš kuklių lėšų buvo stengiamasi vykdyti iki pat 1993 metų, tačiau nuo 1989-ųjų į priekį pažengta buvo nedaug. Tada buvo pastatyta stadiono arenos požeminė dalis, išbetonuoti pilonai ir pradėta lieti dalis arenos viršutinės dalies konstrukcijų. Ilgą laiką propagandoje dominavęs mitas apie darbo spartuolius griuvo atsimušę į stadiono pamatus.

Plano komiteto pirmininkas Henrikas Juškevičius buvo vienas tų, kurie siūlė statybas vykdyti ir toliau, tačiau tam priešinosi Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, kuris jau buvo numatęs statybų konservavimo darbus. Tačiau net konservavimui vis mažėjančių lėšų neužteko. Buvo siūlomas lėtosios statybos variantas.

Visuomenės dėmesys krypo į politinius procesus šalyje. Didžiulis projektas Šeškinėje buvo pamirštas vos pradėjus jį statyti. 1990 m. kovą buvo konstatuota, kad darbų atlikta jau už 2 mln. rublių, tačiau finansavimas vis labiau mažėja, toliau keliami klausimai, kam toks objektas apskritai reikalingas. Dar po metų nuogąstauta, kad geriausias kelias – konservavimas, tačiau reikalingų 3 milijonų rublių rasti, deja, nepavyksta, todėl statoma lėtai.

Kaip viskas klostėsi toliau – galima tik nuspėti. 1993 metais sudėtinga situacija buvo nutraukta – be juostelių kirpimo ir žadėtojo konservavimo. Lėšos išseko, viltys taip pat. Šeškinėje liko būsimojo tūkstantmečio vieną pagrindinių Vilniaus problemų, apie kurios egzistavimą prisiminta vos vieną kitą kartą.

Gauti pinigus žadėjo ir kalašnikovu

2007 metais iš stalčiaus vėl buvo ištrauktas stadiono projektas. Šį kartą jam jau suteiktas nacionalinės svarbos statusas, o pavadinimas iš centrinio stadiono pasikeistas į Tūkstantmečio. Senas projektas buvo prisimintas artėjančio Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga 2009 metais, o būsimieji šventiniai renginiai reikalavo naujo stadiono.

Savivaldybė, įvertinusi padarytų darbų būklę, palaimino prieš beveik ketvirtį amžiaus ruoštą Algimanto Nasvyčio projektą su tam tikromis korekcijomis. Architektas teigė, kad projektas neprarado savo aktualumo ir padarius keletą korekcijų statybas galima tęsti.

Greta stadiono planuojamų pastatų komplekso vietą jau buvo užėmęs 2001 metais pabaigtas „Akropolis“. Dalį treniruočių aikštelių reikėjo perkelti į kitą vietą. Vis dar aktuali buvo ir transporto srautų problema Ozo-Ukmergės gatvių atkarpose.

2007 metų pabaigoje Vyriausybė nutarė skirti 200 mln. litų, kuriuos statyti įpareigota „Veikmė“ skirs stadiono statybų pirmajam etapui - vien stadionui be papildomos infrastruktūros. Planas užbaigti stadioną per 2 metus vėl lipo ant to paties grėblio kaip ir pirmąjį kartą.

Vėliau, iki 2015 metų, numatyta užbaigti antrąjį etapą ir apstatyti stadioną treniruočių kompleksais. Santūriau kalbėta ir apie sėdimų vietų skaičių – nuo originalaus projekto dingo 5000 vietų stadione, nebuvo aišku, kas administruos stambų objektą.

Tačiau Vyriausybei pažadėjus finansavimą, problemos tik prasidėjo. Pasigirdo kalbų esą projekto sąmata sieks ne žadėtus 200 mln., o išaugs keleriopai – iki 500 mln. litų. Tokią informaciją tuometinis ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pavadino „būrimu iš kavos tirščių“.

Ilgainiui kalbos peraugo į užsitęsusią politinę intrigą. Metų pabaigoje Vilniaus vicemeras Evaldas Lementauskas konservatorius išvadino teroristais ir pareiškė, kad šie trukdo stadiono statyboms ir siekia lėšas nukreipti į Kaune statomą areną. Prieš 20 metų prasidėjusi Vilniaus ir Kauno sporto arenų kova netiesiogiai persikėlė į naują tūkstantmetį.

Konservatorių klausimai dėl tikslios projekto vertės nebuvo iš piršto laužti – stadiono kaina iš tiesų augo. 2008 m. pradžioje tuometinis meras Juozas Imbrasas jau kalbėjo apie 370 mln. litų sumą vien stadiono užbaigimui. Maža to, architektas A. Nasvytis buvo raginamas atsisakyti vienos išraiškingiausių stadiono dalių –virš jo turinčios iškilti arkos, kurios konstrukcija pasitarnautų įtempiant stogą virš stadiono.

Metų pradžioje ėmė vėluoti ir Vyriausybės žadėti milijonai, kurie įklampino statybas. To priežastis – neaiški statybų sąmata. Vasario mėnesį vos prasidėjusios dar kartą stojo amžiaus projekto statybos.

Statybvietėje sutikti darbininkai negailėjo keiksmų Vyriausybei. „Vigysta“ darbuotojai Aleksandras Kislovskij ir Andrejus Druto buvo kur kas piktesni. Žodžių į vatą jie nevyniojo. Sakė nieko, net darbdavių, nebijantys. Žinoma, pagrindo nervintis buvo, nes nuo Vyriausybės pinigų priklausė ir maždaug 500 prie stadiono dirbusių žmonių pajamos.

„Vyriausybė, kuri nevykdo savo pažadų, mums nereikalinga. Ji nieko gero dėl paprastų žmonių nėra padariusi. Duotų kas nors kalašnikovą ir 24 valandas laisvės, padarytume mes tvarką“, – plūdosi iš Šalčininkų stadiono statyti atvykęs A. Kislovskij.

Kalbėta ir apie tai, kad šį kartą stadiono statyboms taip pat trūksta elementarių statybinių medžiagų. Esą nėra iš kur įsigyti metalo.

2008 m. gegužės mėnesį jau buvo aišku, kad stadiono Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio renginiams užbaigti nepavyks, o jam skirtus pinigus Vyriausybė skyrė mokytojų atlyginimų didinimui.

Byla dėl stadiono pasiekė ir Vilniaus apygardos teismą, tačiau šis įpareigojo tęsti statybų darbus ir nematė pagrindo nutraukti statybas. Antroje 2008 metų pusėje 100 mln. litų stadionui buvo skirta.

Vasaros pabaigoje į statybos aikštelę vėl susirinko darbininkai, tačiau šie geromis nuotaikomis netryško ir abejojo, ar iš tiesų ilgam grįžo prie darbų. Minima suma iki metų galo pasibaigė.

Nė metų neužsibuvę kranai vėl paliko statybų aikštelę, o politikai dar kartelį prakalbo apie konservavimą. Stadionas buvo paliktas toks, kokį šiandien jį ir matome.

Viltys į naują projektą

Prieš Seimo rinkimus socialdemokratų pateiktame 2009 metų biudžeto Nacionaliniam stadionui numatyta vos 19 mln. eurų. Tiek, kiek reikalinga stadiono konservavimui. Stadiono atidarymo data iš 2010 metų dar kartą persikėlė neribotam laikui.

Paskutinį smūgį stadiono statyboms sudavė Aukščiausiasis Teismas 2009 metų lapkričio mėnesį, kuomet sutartį su statybas vykdžiusia „Veikme“ pripažino negaliojančia. Iki sprendimo statyboms jau buvo panaudota maždaug 120 mln. litų. Tokia šiandien Šeškinėje stovinčių griaučių vertė.

Naujajam miesto merui Vilui Navickui beliko ieškoti investuotojų užsienyje, kurie padengtų apie 200 mln. litų sumą reikalingą stadiono užbaigimui. Tačiau net ir šie skaičiai buvo tik preliminarūs – tiksli statybų sąmata skendėjo migloje. Krizės laikotarpiu tokie lūkesčiai buvo bevaisiai. Tiesa, naujasis Vilniaus meras buvo sutarties nutraukimo su „Veikme“ šalininkas ir įstrigusias statybas laikė savotiška pergale.

Svarstant galimus variantus, kritikos stadionui negailėjo ir Lietuvos futbolo federacija su tuometiniu vadovu Liutauru Varanavičiumi priešakyje. Jų nuomone, tokio dydžio stadionas Lietuvai paprasčiausiai nereikalingas ir reiktų ieškoti paprastesnio varianto. Panašios nuomonės laikėsi dauguma.

Žibalo į ugnį įpylė ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus atsakymas į klausimą apie prastą Lietuvos stadionų būklę. Kubilius pažadėjo stadionus tada, kai Lietuvoje žais Londono „Chelsea“ ar Madrido „Real“, o UEFA dar anksčiau Lietuvos stadionų būklė pašiepė prisimindama istoriją, kuomet rungtynių metu Kaune prancūzų treneris Raymond'as Domenechas į atsikišusią betono plokštę prasiskėlė galvą.

Skeptiškai į stadiono reikalus buvo žiūrima ir meru tapus Artūrui Zuokui. Anot tuometinės Vilniaus valdžios, įvertinus kaštus, stadiono pabaigimui prireiktų apie 880 mln. litų. Jo išlaikymas per metus kainuotų 40 mln. litų.

Bėgant laikui diskusijos dėl stadiono užbaigimo tęsdavosi karts nuo karto, tačiau tokių planų kaina tik augo. Buvo dairomasi į panašius projektus užsienyje, tačiau jų kaina buvo gerokai mažesnė už planuojamo Vilniuje.

Investuotojų paieškos taip pat baigdavosi nesekmėmis – kalbėta apie investuotojus iš Vengrijos, Kinijos, tačiau realūs darbai tik ir liko diskusijų bei idėjų lygmenyje. Maža to, 2015 metų vasarą nesulaukęs rekonstrukcijos buvo nugriautas ir senasis „Žalgirio“ stadionas.

Paskutinysis etapas naujojo stadiono istorijoje prasidėjo 2016 metų gruodį, kuomet „Axis Industries“ įsigijo nacionalinį stadioną stačiusią statybų bendrovę „Veikmės statyba“. Buvo įpareigota paruošti naują projektą ir atsisakyti jau daugiau nei trisdešimt metų planuoto stadiono.

Naująjį etapą Nacionalinis stadionas turėtų pradėti 2019 metų vasarą. Pagal 25 metams pasirašomą sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe, „Axis Industries“ įsipareigoja pastatyti 15 tūkst. vietų stadioną, 300 vietų vaikų darželį, kultūros ir ugdymo centrą, biblioteką, muziejų, sporto centrą neformaliam ugdymui, 3 UEFA standartų futbolo aikštes, krepšinio, rankinio, futbolo sales, meninės ir sportinės gimnastikos salę, lengvosios atletikos stadioną, bokso, imtynių, fizinio pasirengimo salę ir maždaug 1,1 tūkst. vietų automobilių stovėjimo aikštelę. Objekto vertė – 79,9 mln. eurų (be PVM). Planuojama pabaiga – 2023 metai.