Apie čia kažkada veikusį, prabangų reabilitacijos centrą „Aušveita“ primena dar išlikęs kelio ženklas. Tiesa, per užaugusius brūzgynus jo jau beveik nebematyti.
Kairėje kelio pusėje iš žolių išdygsta trys raudonų plytų pastatai. Kažkada čia savo sveikatą gerino daugybė ligonių. Dabar pastatų prieigose - daugybė stiklo šukių, nes beveik visi langai išdaužyti.
Į pastatus patekti sunku, tačiau pavyksta rasti vieną išdužusį ir neužkaltą langą, todėl portalas DELFI lenda aiškintis, ką slepia nuo prašalaičių menkai apsaugoti pastatai.
Apie veikusio reabilitacijos centro svečių vizitus mena nudriskusios užuolaidos. Didžiulė pagrindinė fojė, apgriuvęs židinys primena čia kadaise skambėjusius ligonių balsus bei viltis iš „Aušveitos“ išvykti sveikesniems.
Pagrindiniu keliu tolstant nuo apleistų gyvenamųjų korpusų pasitinka dar vienas pastatas. „Registratūra“ - aiškiai parašyta iškaboje. Prie jos prieiti būtų itin sunku, čia žolės ir krūmynai jau kaip reikiant išsikeroję.
Kas vykdavo didžiausiame komplekso pastate, išduoda iškaba „Valgykla“. DELFI pavyksta rasti vienas neužrakintas pastato duris. Minant stiklo duženomis patenkama į vidų. Pagalvojus, kad į tokias patalpas lengvai gali patekti mažamečiai, pasidaro baisu.
Tuščiose pastato patalpose mėtosi daugybė pakuočių nuo vaistų – pilnų. Prie pagrindinių laiptų į antrą aukštą – išmėtyti dokumentai: daugiausia vokiečių kalba – sąskaitos už keliones į reabilitacijos centrą.
Viename kambaryje suversta dar daugiau dokumentų, dalis suplėšyta ir sumesta į netoliese esančio tualeto klozetus.
Už šio visiškai apleisto pastato eina takelis upės link: kad prieitumei upę, tenka praeiti ir vos bepastovinčią estradą, kurioje kažkada tikriausiai skambėjo dainos ir nesibaigė šokiai.
Takelis šalia upės dar pramintas, tačiau kartu ir pavojingas. Visi šuliniai atviri ir kelia grėsmę užsisvajojusiems lankytojams.
Nuostabus vaizdas į Nerį atsivertų, jei tik kas apgenėtų jau daug metų pjūklo nemačiusius medžius ir krūmus. Su juo pasidarbavus atsivertų vaizdas ir į kažkada šiame reabilitacijos centre veikusį baseiną.
Centre dirbo santechniku
Keliaujant nuo upės portalas DELFI sutinka grybautoją. Atsitiktinumas, bet savo pintinėje vieną žaliuokę besinešantis vyras, pasirodo, prieš penkiolika metų dirbo reabilitacijos centre santechniku.
„Prokuratūra?“, - įtariai paklausė sustabdytas vyras. Nors jis buvo nuramintas, kad jį kalbina žurnalistai, jis vis vien nesutinka pasisakyti savo vardo ir pavardės.
„Buvo čia toks direktorius, paskui atvažiavo naujas. Paskui atlyginimų nemokėjo, sakė, kad nėra pinigų, po tris-keturis mėnesius nemokėjo. Kalbėjo, kad kažkas išpirko, perdavė kažkam, bet nežinau kam“, - paklaustas, kodėl užsidarė reabilitacijos centras, kalba netoli gyvenantis vyras.
Kaip teigia pašnekovas, netoliese dar gyvena daug buvusių centro darbuotojų: jie kartais prisimena veikusį kompleksą ir su liūdesiu sutaria, kaip negerai, kad kažkada gyvybe spindėjusi teritorija dabar visiškai apleista.
Vyras pasakoja, kad dar prieš reabilitacijos centrą čia buvo vaikų stovykla „Lakštingala“. Tuomet ir skambėjo dainos jau minėtoje estradoje.
„Čia buvo rojus. Pensininkai atvažiuodavo. Pavalgo valgykloj, nueina į procedūras, tada ima meškerę ir prie upės žvejoja“, - prisimena grybautojas.
Pirštu rodydamas į pagrindinį pastatą vyras pasakoja, kad antrame aukšte buvo salė su biliardu, televizoriumi, vaizdo grotuvu.
Einant pro buvusį garažą vietinis gyventojas pasakoja, kad centras turėjo ir savo automobilių: dvi „Latvijas“, kurios iš Vilniaus atveždavo gydytojus, o ir didžiulis „Ikarus“ autobusas kažkada stovėjo.
Praėjus pagrindinį reabilitacijos centro pastatą pasitinka raudonų plytų daugiabutis namas. Čia situacija visai kita – žolė nupjauta, prižiūrėta, butai apgyvendinti. Pašnekovas prasitaria, kad šiame name kažkada gyveno centro darbuotojai. Pavyzdžiui, direktoriui buvo paskirtas keturių kambarių butas name. Dabar čia įsikūrę jau kiti gyventojai, tiesa, yra likusių dar ir kažkada „Aušveitoje“ dirbusių žmonių.
Unikali parko vieta
Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė nuogąstavo, kad visiškai neprižiūrima teritorija darko visą parko vaizdą.
Pašnekovė prisipažino, kad dėl nesutvarkytos aplinkos sulaukia skundų ir iš Neries regioninio parko lankytojų.
„Jau aštuonetą kokių metų situacija tokia pati ir nelabai yra kažkokių juridinių svertų priversti daryti kitaip. Mechanizmo, kaip priversti, kad teritorija būtų sutvarkyta, nėra“, - kalbėjo moteris.
A. Žičkutė teigė girdėjusi, kad dėl reabilitacijos centro pasidalijimo vyko teismai, tačiau apie „Aušveitos“ reabilitacijos centrą sklando ir daugiau gandų. Vietos gyventojai šnabždasi, kad reabilitacijos centras neva priklauso vieno politiko dukrai.
A. Žičkutė teigė, kad pats parkas teritorijos tvarkymu neužsiima, nes tai nėra parkui priklausanti žemė.
„Čia jau sisteminė bėda, lyg išnuomota kažkieno, kažkam, niekas nežino“, - mįslę užmena pašnekovė.
20 ha teritorija
Reabilitacijos centras „Aušveita“ buvo įsteigtas 1997 m. Registrų centro duomenimis, 2005 m. centrui buvo iškelta bankroto byla. Tiesa, po daugiau nei metų bankroto byla buvo nutraukta. 2008 m. rugsėjį reabilitacijos centrui „Aušveita“ buvo nutraukta licencija teikti sveikatingumo paslaugas.
Registrų centro duomenimis, daugiau nei 20 ha ploto žemės sklypas – valstybės nuosavybė. 2001 m. pastatus savo žinion valstybė perėmė 2001 m. Turto patikėjimo teisė buvo perduota Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Nuo 2010 m. Valstybės turto fondui (dabar Turto bankas – red.).
Vis dėlto pirmoji šio komplekso savininkė buvo dabar jau likviduota AB „Unikalios investicijos“ (prieš tai buvęs AB „Vilniaus vingis“). Kompleksas bendrovei priklausė nuo 1994 m. vasario iki balandžio. Tuomet kompleksas buvo perduotas VšĮ reabilitacijos centrui „Aušveita“.
VšĮ reabilitacijos centras „Aušveita“ vis dar yra įregistruota Registrų centre. Portalo rekvizitai.lt duomenimis, įmonės direktorius Antanas Sviderskis.
Ruošiamas naujiems šeimininkams
Turto banko Privatizavimo skyriaus viršininkas Jonas Niaura griauna visus apie šį kompleksą sklandančius gandus.
Pasak jo, minėta teritorija nėra niekam išnuomota ir privatizuota.
Kaip teigė J. Niaura, reabilitacijos centras yra įtrauktas į valstybės parduodamų objektų sąrašą pagal Vyriausybės nutarimą, priimtą šių metų vasario 11 d. Vis dėlto pašnekovas teigia, kad objektas dar nėra parengtas pardavimui. Pagal ankstesnę balansinę vertę objektas vertas 1,5 mln. eurų.
Su VšĮ reabilitacijos centru „Aušveita“ 1997 m. spalio 1 d. buvo sudaryta pastatų panaudos sutartis, kuri Vilniaus apskrities viršininko administracijos iniciatyva buvo nutraukta nuo 2008 m. sausio 7 d.
1999 m. gegužės 12 d. su VšĮ reabilitacijos centru „Aušveita“ buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, kuria VšĮ „Aušveita“ suteikta teisė 99 metų terminui naudotis 206526 kv. m žemės sklypu, esančiu Trakų rajone, Stirnių kaime (Vilniaus apskrities viršininko administracijos iniciatyva nutraukta nuo 2008 m. vasario 7 d. dėl esminių sąlygų nevykdymo).
2014 m. sausio 10 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimi panaudos ir nuomos sutarčių nutraukimas pripažintas teisėtu.
Per 2 mėnesius Turto bankas perims iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisę į žemės sklypą ir inicijuos jo performavimą (sklypas patenka į valstybinės reikšmės ir rekreacinius miškus bei Neries regioninio parko Rekreacinio prioriteto zoną, Saidės hidrografinio draustinio ir Stirnių piliakalnio teritoriją), performavus žemės sklypą atliks aukščiau nurodytų objektų Stirnių kaime nepriklausomą vertinimą ir organizuos viešą objekto pardavimo aukcioną.