Įdomu, kaip buvo skaičiuojama investicijų į išmaniuosius vandens skaitiklius grąža? Ar buvo suskaičiuota principu: kuo daugiau išmaniųjų skaitiklių – tuo mažiau vartotojų įsiskolinimų už patiektą vandenį?
Blaivi logika sufleruoja ką kita – išmanieji skaitikliai ir operatyvus mokėjimas už paslaugas nėra susiję. Bankinį pavedimą vis tiek teks padaryti. Tad vis dėlto, kokiais rodikliais buvo skaičiuojamas masinis skaitiklių diegimas už šimtus milijonų? Nejučia peršasi išvada – atsiperkamumą skaičiavo statomos skaitiklių gamyklos ekonomistai. Jie tikriausiai samprotavo taip: įrengimas tikrai bus įskaičiuotas į vandens kainą ir vartotojai apmokės.
Daug ekonomikos mokslų neragavę atokesnių Vilniaus rajonų – Visorių, Salininkų ar Nemėžio – gyventojai vandentvarkos strategus iš karto nuo dausų pasodintų ant žemės: apie kokius skaitiklius kalbate, kai Vilniaus pakraščiai aplipę tūkstančiais lauko tualetų?
Tie patys Grigiškių gyventojai užduotų ir dešimtis kitų klausimų: ar tikrai būtina keisti skaitiklius vos ne kasmet, ar būtinai jie turi būti išmanūs. Gal skaitiklių išmanumu ir lauko tualetų deriniu mes norime nustebinti Europą?
Gyventojai akivaizdžiai parodytų, kur būtinos trasos į sodų masyvus. Jie dar paliudytų, kad norėdami priduoti nuotekas srutovežiai prie valyklų stovi po 4–5 valandas. Ar tai nėra galima ekologinė bomba, ar tai ne prioritetinis taikinys investicijoms?
Tiesaus atsakymo, kada tūkstančiai lauko tualetų bus palaidoti, iš konservatorių bei liberalų valdomo Vilniaus nepavyksta išgirsti.
Inžinerinę nuovoką turintys šalia Neries besikuriantys Lazdynėlių gyventojai išmanumo rebusus galėtų pasukti kitais kampais: kas svarbiau – išmanieji skaitikliai ar atbuliniai vožtuvai ir diukeriai didžiosiose trasose, kad būtų eliminuotos galimos nuotekų avarijos? O jų būta – kad ir pačiame Vilniaus centre, netoli buvusio Pedagoginio instituto. Skaitiklių proteguotojai rėktų už išmanumą, blaivi nuojauta sufleruoja ką kita.
Švarios Neries išsaugojimas sufleruoja ir nacionalinius saugumo interesus – Vilnius „maitinamas“ 6 vandenvietėmis iš Neries baseino, kurio aukštupyje stovi diktatoriaus valdoma Astravo atominė elektrinė. Viešai daug kur skelbta, kad tik iš Merkio upės baseino išgaunamas vanduo galėtų būti tiekiamas vilniečiams. Bet kuris blaivaus proto pilietis drąsiai sakytų, kad taip negali būti. Alternatyvos būtinos ir būtent į tai reiktų investuoti.
Sostinės vandentiekininkai galėtų kopijuoti Vilniaus miesto ar rajono savivaldybių poros metų senumo patirtį: pusę sumos už kelių tiesimą susimokate patys, pusę – sumokame mes. Asfalto volai tuomet zujo dieną naktį. Žmonių suinteresuotumas, atsakomybė tuomet padidėjo ir dvigubai daugiau projektų buvo išjudinta. Kodėl vandentvarkos įmonė nesukuria panašaus modelio?
Vadovai, atsakantys už strateginių įmonių veiklą, prioritetus turėtų dėlioti 15–20 metų į priekį. Jie turėtų visada atsiminti – kad jų veikla finansuojama paprastų piliečių įmokomis.