Tam, kad galėtų vystyti ir įgyvendinti inovatyvias idėjas, startuoliams reikia aukščiausios klasės specialistų. Tačiau pradiniuose veiklos etapuose startuoliai dažnai neturi lėšų mokėti konkurencingų atlyginimų. Todėl pasauline startuolių praktika tapo darbuotojų skatinimas opcionais.
Darbuotojų opcionai yra nuosavybės kompensacijos rūšis, kurią bendrovė suteikia savo darbuotojams kaip papildomą atlygį šalia atlyginimo ir kitų motyvacinės sistemos priemonių. Gautas opcionas suteikia darbuotojui teisę per tam tikrą laiką pirkti bendrovės akcijų už nurodytą kainą. Jei startuoliui sekasi, kyla ir jo akcijų kaina, tad auga ir opcioną turinčio darbuotojo turtas.
Darbuotojų opcionai naudingi ir jau užaugusiems verslams, siekiantiems išlaikyti darbuotojų lojalumą, kadangi jie veikia ne tik kaip finansinio skatinimo priemonė, bet ir labiau įtraukia į verslą, leidžia jaustis integralia bendrovės dalimi.
Įprastai ESOP (Employee Stock Option Pool) startuoliuose sudaro 5–15 proc. bendrovės akcijų, tačiau kartais gali siekti net 30–35 proc.
Kultūrinis klausimas
Darbuotojų opcionų problematika Lietuvoje yra dvilypė – teisinė ir kultūrinė. Ir ne visai aišku, kuri pusė sudėtingesnė. Pradėkime nuo kultūrinės.
Opcionai ypatingai svarbūs didelės konkurencijos talentų rinkoje, tačiau ne visi startuoliai Lietuvoje yra nusiteikę plėtoti opcionų kultūrą. Kartais įkūrėjai tiesiog nenori perleisti dalies akcijų darbuotojams, kartais jie to negali padaryti dėl jau esamų įsipareigojimų kitiems investuotojams, kartais tiesiog prisibijo, nes miglotai supranta opcionų dalinimo procesą ir mechanizmą.
Darbuotojai Lietuvoje taip pat ne visada supranta, kokį vertingą turtą gauna opcionų pavidalu. Čia esminį vaidmenį atlieka palyginti neaukštas lietuvių savininkiškumo instinktas, t. y. noras būti situacijos, projekto ar verslo šeimininku.
Startuolio steigėjas, suteikdamas kolegoms opcionų, savotiškai pasako: „Būkite šio verslo dalininkais, vienodai džiaukitės, kai sekasi, ir pergyvenkite, kai nesiseka“. Lietuvoje, kur verslumo tradicijos palyginti jaunos, darbuotojai dar dažnai nesieja savęs su darboviete, kaip ilgalaikio įsipareigojimo ir kartu galimybės augti priemone. Tuo tarpu JAV antreprenerystės dvasia klesti dar nuo aukso karštinės laikų, kuomet kiekvieną verslą steigdavo partneriai ir noriai dalindavosi pasiektais rezultatais.
Teisinės galimybės ribotos
Kita medalio pusė – teisinė. Lietuva pagal opcionų teisinį reguliavimą Europos kontekste yra gana neblogoje padėtyje, kartu su kaimynėmis Estija ir Latvija. Visgi tobulėti tikrai yra kur.
Įprastai akcijas darbuotojams turėtų suteikti pati bendrovė, tačiau Lietuvoje šios galimybės yra labai ribotos. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, bendrovė gali išleisti „darbuotojų akcijas“, tačiau šių akcijų reguliavimas labai nelankstus. Pavyzdžiui, darbuotojų akcijų negalima suteikti vadovams.
Lietuvoje galiojanti Akcijų suteikimo programa yra labiau tinkama listinguotoms bendrovėms. Jos gali nusipirkti savų akcijų biržoje ir išdalinti jas darbuotojams, tačiau tik jei turi buhalteriškai apskaityto pelno. Startuoliai retai uždirba pelną pirmus penkerius ar net daugiau veiklos metų.
Kita galimybė – susitarti, kad turimas akcijas perleis steigėjai arba kiti akcininkai. Tokią priemonę šiuo metu dažniausiai naudoja Lietuvos startuoliai, visgi ji pakankamai kebli, ypač jeigu startuolio veikloje įvyksta didelių pokyčių (pvz., pasitraukia vienas iš steigėjų).
Darbuotojams taip pat galima suteikti tariamų („fantominių“, „fikcinių“, „sintetinių“) akcijų, t. y. duoti pažadą akcijų suteikti ateityje. Visgi ir šis sprendimas turi savų trūkumų.
Ko trūksta Lietuvos teisinei bazei?
Dažna startuolių finansavimo sandorių pasekmė – akcijų priedų susidarymas. Akcijų priedai yra akcijų nominalios vertės perviršis, t. y. suma, kurią investuotojai sumokėjo už akcijas daugiau negu tų akcijų nominali vertė.
Akcijų priedai nedaro įtakos bendrovės įstatiniam kapitalui, tačiau didina bendrovės turtą ir nuosavą kapitalą kaip bendrovės nepanaudotos lėšos. Jas bendrovė galėtų efektyviau panaudoti nukreipdama darbuotojų skatinimui, jei būtų leista iš akcijų priedų suformuoti rezervus savoms akcijoms supirkti ir jas suteikti darbuotojams.
Apskritai, šiuo metu Lietuvos teisėje nėra aiškiai įtvirtinta ar nustatyta, kokio pobūdžio sutartis yra opcionai ir kiti pasirinkimo sandoriai. Todėl nei darbuotojai, nei investuotojai negali būti iki galo tikri, ar sudarytas opcionas dėl akcijų įsigijimo ateityje nebus pripažintas preliminaria sutartimi. Tokiu atveju opciono turėtojas gali reikalauti tik nuostolių atlyginimo, bet ne priteisti patį opciono objektą, t. y. akcijas, o tai griauna darbuotojų ir kitų opcionų turėtojų teisėtus lūkesčius.
Lietuvos startuolių ekosistema auga ir plečiasi kaip niekada sparčiai, todėl šie klausimai tampa vis opesni. Kuo skubiau imsimės juos spręsti, tuo saldesnius ir didesnius vaisius raškys mūsų augantys vienaragiai ir jų darbuotojai.