Verslui reikia opcionų realizavimo išaiškinimų be pilkųjų zonų – kad neliktų vietos interpretacijoms ir mokestinių peržiūrų rezultatai nepriklausytų nuo subjektyvios VMI darbuotojo nuomonės, todėl tikimės, kad diskusijos su VMI ir Finansų ministerija tebesitęs.
Tai svarbu, nes šie metai yra pirmieji, kai Lietuvoje prasidės realus opciono sutarčių įgyvendinimas. Mokestinis režimas opcionams įteisintas 2020 m., kai gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo 17 str. prie neapmokestinamųjų pajamų priskirta „darbuotojo pagal pasirinkimo sandorius iš darbdavio ar su juo susijusio asmens nauda, gauta įsigijus akcijų neatlygintinai ar už lengvatinę kainą, jei akcijos įsigyjamos ne anksčiau kaip po 3 metų nuo teisės į pasirinkimo sandorį suteikimo.“
Opcionas yra reali darbuotojų motyvavimo priemonė, nes įmonės finansiniai rezultatai, augimas ir plėtra yra sietini su darbuotojo valdomų akcijų verte – tai daro įtaką efektyvumui ir produktyvumui. Opcionų mokestinis režimas, apie kurį diskutuojama, atleidžia būtent darbuotojus nuo valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD), GPM atidedamas iki gautų akcijų realizavimo momento. Tačiau tiesa ta, kad VMI daugelį situacijų traktuoja griežčiau nei GPM įstatymo nuostatos.
Pavyzdžiui, sunku suprasti, kodėl opcionų mokestinis režimas negali apimti įvairesnių formų. Ne viena įmonė, tarp jų ir startuolių, planuoja viešą akcijų platinimą (IPO), kai įsijungia papildomi mechanizmai, atlyginant darbuotojams, tačiau lengvatos Lietuvoje tam neturime. Pasirinkimo sandoriais darbuotojai gali būti motyvuojami ir siekiant juos pritraukti bei išlaikyti iki kol gaus opcioną, ir siekiant didinti bendrovės akcijų vertę ilgesniu laikotarpiu – kad būtų suinteresuoti įmonės verte po opciono realizavimo. Vis dėlto VMI komentaras šias galimybes gerokai susiaurina.
Arba, pavyzdžiui, dėl kokių priežasčių įvykdžius įmonės reorganizaciją opcionams realizuoti įstatyme numatyti 3 metai pradedami skaičiuoti iš naujo? Toks reguliavimas – perteklinis. Nors matyti rezervuotai optimistinių ženklų, tarkime, siūlymas, kad opcionų lengvata būtų palikta ir pasibaigus darbo santykiams, nurodoma sąlyga, kad darbo santykiai su darbdaviu turi trukti ne trumpiau nei 3 metus. Jei kalbėdami apie startuoliams palankią ekosistemą dažnai minime Estiją, tai šiuo atveju mus lenkia net Latvija – čia terminas siekia iki 1 metų.
Užtikrinti saugiklius piktnaudžiavimui svarbu, tačiau klaida palikti tiek pilkųjų zonų, kalbant apie realią ir motyvuojančią naudą geriausiems specialistams, kuriantiems aukštą pridėtinę vertę Lietuvai ir padedantiems rasti pranašumų prieš užsienio kapitalo įmones jau šiandien.