Tam, kad sustabdytume emigraciją, reikia ekonomikos augimo, bet norint užsitikrinti ekonomikos augimą reikia konkrečiais veiksmais pademonstruoti užsienio investuotojams, kad sprendžiame gyventojų mažėjimo problemą.
Gegužės 3 dieną Seimas pradėjo svarstyti nutarimo projektą Nr. XIIIP-2025, kuriuo siūloma patvirtinti Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją.
Šį sprendimą siūloma priimti atsižvelgiant į tai, kad pavojinga Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti piliečių emigracija ir kartų kaitos neužtikrinantis gimstamumas daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai bei kelia grėsmę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės raidai. Dokumente kalbama apie gimstamumo didinimą, emigrantų susigrąžinimą, vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, tačiau imigrantų iš kitų šalių pritraukimo klausimas vos paminėtas, ir tai labai aptakiai.
Tuo tarpu demografijos klausimus nagrinėjantys mokslininkai atvirai sako, kad emigrantų grąžinimas būtų geras veiksnys, tačiau vargu ar jo pakaks pakeisti susiformavusias tendencijas – šiandien jau nebepavyks sugalvoti nieko originalesnio nei užsieniečių įtraukimas į Lietuvos darbo rinką. Klausimas tik kaip tai padaryti?
Statistikos departamento duomenys rodo, kad bedarbių skaičius Lietuvoje mažėjo nuo 116,2 tūkst. 2016-aisiais iki 103,1 tūkst. 2017-aisiais, tačiau dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus sumenko ir užimtų asmenų rodikliai – nuo 1,361 mln. (2016 m.) iki 1,354 mln. (2017 m.).
Ilgalaikės tendencijos lems ir ekonominio potencialo mažėjimą: sumenks tiek vidaus vartojimas, tiek ir galimybės sukurti daugiau produktų bei paslaugų. Kaip rodo statistika, nors atvykstančių į Lietuvą dirbti užsienio šalių piliečių skaičius ir auga, tačiau vis dar nepajėgia kompensuoti turimų praradimų dėl emigracijos ir bendro gyventojų skaičiaus mažėjimo.
Auginti imigrantų, kurie prisidėtų kuriant Lietuvos ekonominę gerovę, skaičiaus nepadeda ir Lietuvos vykdomos politikos kryptys. Migrantų integracijos politikos indekse Lietuva yra 34 iš 38 vertintų šalių. Šiame indekse atsižvelgiama į 8 politikos sritis ir 167 indikatorius, tarp kurių darbo rinkos galimybės, sveikatos apsauga, švietimas, galimybė pretenduoti į pilietybę ir kt.
Šis atsilikimas ateityje gali tapti dideliu valstybės trūkumu konkurencinėje kovoje.
Bloomberg.com leidžia suprasti, kad Baltijos šalys turėtų įsileisti daugiau imigrantų iš Afrikos ar Vidurio Rytų šalių, tačiau Lietuvos darbdaviai labiau linksta į Lietuvos rytinių kaimynių gyventojus ukrainiečius ir baltarusius.
Tai natūralu, nes kalbos barjero nebuvimas ir kultūriniai panašumai darbdaviams leidžia lengviau susirasti trūkstamus darbuotojus ir juos integruoti į įmonės veiklą. Ši imigracijos kryptis parankesnė ir bendrai Lietuvos politikai, nes visuomenės pasipriešinimas jai yra mažesnis, taip pat iš esmės nereikia priemonių papildomai integracijai, nes darbuotojai dažniausiai atvyksta be šeimų ir ketina grįžti į savo gimtinę.
Vis dėlto pritraukti ukrainiečius darosi vis sunkiau dėl konkurencijos su kaimyninėmis šalimis, ypač su Lenkija.
Lenkija taip pat išgyveno gimstamumo mažėjimo krizę, didelę emigraciją ir darbuotojų trūkumą. Bet panašu, kad veiksmų ėmėsi kiek sparčiau nei mes: gimstamumo skatinimui skyrė milijardus siekiančias sumas iš biudžeto, o darbo rinkos duris pravėrė plačiau nei Lietuva.
Tuo tarpu Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys leidimų gyventi ir dirbti išdavimą, panašu, lipdyti ne siekiant pritraukti darbuotojus, bet kaip galima labiau juos atsijoti.
Pavyzdžiui, norint kreiptis dėl užsieniečio įdarbinimo, pirmiausia turi būti registruota laisva darbo vieta ir mažiausiai 14 dienų turi išbūti galiojantis darbo skelbimas, tada pateiktus dokumentus iki 14 dienų nagrinės teritorinė darbo birža ir dar iki 14 dienų Darbo birža turės leidimui išduoti.
Manau, kiekvieną terminą galima drąsiai trumpinti pusiau. Per savaitę tikrai galima pamatyti, ar yra potencialių darbuotojų Lietuvoje, teritorinei darbo biržai vargu ar reikia 14 dienų tikrinti pateiktus dokumentus, nes didžioji dalis tikrinamų duomenų yra tiesiog techninis patikrinimas iš esamų duomenų bazių ir, galiausiai, ar būtina gaišti dar dvi savaites galutiniam leidimo išdavimui?
Šie pakeitimai ne vieninteliai, kurie supaprastintų užsieniečių pritraukimą.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, kuris nustato leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo tvarką, taip pat painus, o jo 44 straipsnis galėtų tapti pavyzdžiu, kaip nereikia kurti įstatymų. Ten ne tik nustatomi skirtingi atlyginimų reikalavimai aukštos kvalifikacijos darbuotojams priklausomai nuo to, ar profesija pateko į Vyriausybės sąrašą, bet ir numatyti nepagrįstai ilgi terminai pritarimui gauti, jei toks darbuotojas nuspręstų darbą pakeisti.
Tačiau, bandant viską detaliai sureglamentuoti, nepagalvota apie tai, kad tų dydžių gal vertėtų netaikyti, jei aukštos kvalifikacijos darbuotojas atvyksta į Lietuvos provinciją.
Norėdami konkuruoti su aplinkinėmis šalimis, privalėsime ne tik spręsti demografines problemas, bet ir užsieniečių pritraukimas į Lietuvos darbo rinką neišvengiamai taps kertine strategijos ašimi bent jau trumpuoju laikotarpiu. Siekdami sukurti tvarią sistemą, privalėsime pakeisti savo teisės aktus ir požiūrį į imigrantus. Artimiausiu metu mes turėsime suprasti, kad užsieniečiai, ypač iš Rytų Europos, turi galimybę rinktis ne tik Lietuvą, o mūsų pasirinkimai dėl papildomos darbo jėgos yra labai riboti. Todėl teisės aktai turės būti formuluojami ne siekiant atsijoti, bet pakviesti atvykti, įstatymuose numatyti terminai turės būti sutrumpinti, o jau atvykusius ir integracijos procesą praėjusius imigrantus bus verta saugoti, tad reikės atsisakyti ir nuostatų, apsunkinančių perėjimą iš vieno darbo į kitą.
Suprantama, kad pirmiausia norime įdarbinti savo piliečius, bet turime būti realistai. Jei lauksime per ilgai, tai tuščios darbo vietos tiesiog išnyks, o užsienio investuotojai pasuks ten, kur bus darbo jėgos.