Kriptovaliutų keityklos Lietuvoje pernai steigėsi tokia sparta, kad kai kuriais mėnesiais jų prisiregistruodavo po 50–70, ar net po 2 per dieną, o praėjusių metų pabaigoje jų skaičius pasiekė 750. Net ir žinant, kad aktyvią veiklą vykdo toli gražu ne visos, nes registruojamasi tiesiog siekiant turėti galimybę veikti iš ES šalies, Lietuva vos per metus ar pusantrų atsirado pasauliniame kriptoturto verslo žemėlapyje.
Ne paslaptis, kad registruotis mūsų šalyje kriptovaliutų keityklų operatorius iš viso pasaulio skatino ne tik Lietuvos užsitarnautas regioninio finansinių technologijų (angl. FinTech) centro vardas, tokių institucijų kaip „Investuok Lietuvoje“ įdirbis pritraukiant investicijas ar gera interneto infrastruktūra, bet ir kaimyninių mūsų šalių veiksmai.
Ir čia pirštu galima besti į Estiją, užsimojusią sąmoningai sumažinti tokių keityklų skaičių ir prevenciškai nuo jų „išsivalyti“ savo finansų sektorių. Nepageidauto dėmesio dėl pinigų plovimo skandalų ir tarptautinių institucijų perspėjimų sulaukusi Estija inicijavo ne vieną reguliavimo sugriežtinimą, dėl kurio natūraliu antruoju šių keityklų pasirinkimu dėl palyginti lengvo buveinės įregistravimo tapo Lietuva.
Pastarasis griežtinimas – jau antras
Lietuva atvirus vartus kriptokeityklų operatoriams laikė ir reikalavimų praktiškai netaikė iki pat 2020 m.
Tačiau ir 2020 m. sausį įsigalioję nauji įpareigojimai nebuvo itin griežti – pakako, kad keitykla veiktų kaip juridinis asmuo, apie savo veiklą informuotų Registrų centrą, paskirtų už pinigų plovimo prevenciją atsakingą asmenį, 8 metus saugotų informaciją apie sandorius ir laikytųsi kitų Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimų.
Nauji Lietuvos įpareigojimai neišgąsdino kriptovaliutų keityklų ir jų antplūdis, prasidėjęs 2021 m. rudenį, tęsėsi iki pat praėjusių metų rudens. Tęsėsi tol, kol 2022 m. lapkričio 1 d. kriptokeityklų veikla, įsigaliojus naujos redakcijos Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos įstatymui, buvo gana stipriai sugriežtinta. Nors, pagal naująjį įstatymą, šios srities įmonių veikla ir toliau išliko nelicencijuojama, atsirado tokie reikalavimai, kaip:
● per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privaloma informuoti Juridinių asmenų registrą;
● reikia paskirti vyresnįjį vadovą, kuris būtų nuolatinis Lietuvos gyventojas;
● įstatinis kapitalas privalo būti ne mažesnis kaip 125 000 eurų;
● privaloma paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie bendradarbiautų su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT);
● negalima vykdyti veiklos ir teikti paslaugų kitoje valstybėje tokiu mastu, kad Lietuvoje liktų tik neesminės funkcijos ar paslaugos;
● priežiūros organų nariu ir naudos gavėju gali būti tik nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo;
● privaloma FNTT pateikti informaciją apie atliktas virtualiosios valiutos keitimo operacijas, jei jų vertė lygi arba viršija 15 000 eurų;
● Privaloma nustatyti ir patikrinti kliento tapatybę, jei atliekamas bent 700 eurų vertės sandoris (šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2023 m. sausio 1 d.);
● FNTT privaloma pranešti apie visas įtartinas pinigines operacijas ar sandorius;
● privaloma nustatyti visą tai numatančią vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras.
Akivaizdus Lietuvos signalas
Nauji reikalavimai įnešė sąmyšio į šalyje veikiančių kriptokeityklų veiklą ir akivaizdžiai parodė, kad Lietuva nebenori būti beveik nereguliuojamu kriptokeityklų centru.
Lūkestį, kad nuo lapkričio Lietuvoje sugriežtinus virtualiųjų valiutų įmonių veiklą jų skaičius, pernai buvęs didžiausias ES, turėtų sumažėti, viešai išreiškė ir Lietuvos bankas.
„Tikėkimės, kad sektorius taps tvaresnis ir galbūt tas skaičius registruotų įmonių pasikeis užtikrinus, kad šių reikalavimų yra laikomasi“, – viešai pareiškė Simonas Krėpšta, Lietuvos banko valdybos narys.
Tiesa, kad griežtinti reikia
Nėra jokių abejonių, kad laikas griežtinti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimus kriptovaliutų keitimo operatoriams atėjęs jau senokai.
Laukinių Vakarų laikai kriptovaliutų pasaulyje baigėsi ir ši į brandesnį etapą žengianti verslo niša turi pradėti laikytis tų pačių reikalavimų, kaip ir likę finansų sektoriaus atstovai.
Ir tą tik dar kartą įrodo praėjusiais metais plačiai nuskambėjęs kriptovaliutų keityklos FTX žlugimas ar šių metų pirmosiomis dienomis išaiškėjusios JAV registruotos kritptokeityklos „Coinbase“ spragos, bendrovei kainuosiančios apie 100 mln. JAV dolerių.
Tokie skandalai įrodo, kad keityklos turi kartais padidinti dėmesį pinigų plovimo prevencijai, vidaus kontrolės sistemų kūrimui ir dalykinių santykių bei operacijų stebėsenai. Ir tą daryti turi ne mėgėjiškai, pasitelkusios savo pačių sukurtus, „blockchain“ technologija pagrįstus sprendimus, bet taip, kaip jau metų metus vykdo „senieji“ finansų pasaulio atstovai – bankai, fondai ar investicijų valdymo įmonės. „Blockchain“ technologijos geros norint ištirti bei atsekti įtartiną operaciją, tačiau operacijų prevenciniam stebėjimui ir pinigų plovimo rizikų valdymui reikalingi kiti sprendimai.
Prieš keletą metų pamokas puikiai suprato „FinTech“ sektorius, o dabar atėjo ir kriptovaliutų operatorių eilė.
Perspaudimas būtų klaida
Ir vis dėlto, neabejotina, kad finansų sistemoje turi likti vietos kriptovaliutų bendrovėms.
Pasaulis pasikeitė ir vargu, ar bus sugrįžta atgal į pasaulį be virtualių pinigų. Pernai kriptovaliutų keityklų klientų skaičius pasiekė 320 milijonų. Net centriniai bankai, kurį laiką buvę skeptiški virtualiųjų atžvilgiu, dabar patys įgyvendina pilotinius projektus su jais. Kriptoturto vertė pasaulyje jau siekia 2,2 trln. JAV dolerių.
Lietuva, būdama brandžiu regioniniu „FinTech“ centru, privalo pasinaudoti šia galimybe ir sudaryti sąlygas tvariai kriptovaliutų bendrovių veiklai, nes tai ne tik užtikrina šalies išskirtinumą, bet ir reiškia naujų kompetencijų, darbo vietų ir investicijų pritraukimą. Vien „Binance“ pernai į Lietuvos biudžetą sumokėjo daugiau nei 25 mln. eurų mokesčių ir tapo viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje. Vargu, ar galima įsivaizduoti „FinTech“ centrą be jame veiklą taip pat plėtojančių kriptovaliutų verslo atstovų.
Tik ypač svarbu tiek reguliatoriams skatinti, tiek pačioms įmonėms tinkamai susidėlioti veiklos saugiklius ir skirti pakankamai dėmesio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijai, kad paskui netektų metų metus balintis skandalais sugadinto įvaizdžio ir mokėti milžiniškų baudų.
Lietuva, sureguliuodama kriptovaliutų keityklų sektorių anksčiau, nei visoje ES įsigalios kriptovaliutų įmonių reguliavimą suvienodinsiantis Europos kriptoturto rinkų reglamentas MiCA, jau pasielgė įžvalgiai ir svarbu nepamesti siekio būti vienu žingsniu priekyje.