Politiniai pokyčiai yra neatsiejama demokratijos dalis, kaip ir skirtingų politinių jėgų turimos savos strategijos ar vizijos. Tačiau kai Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės sprendimu į bendrą pensijų kaupimo projektą įsijungęs verslas pavadinamas „savotiškais bankomatais, padedančiais antrosios pakopos dalyviams „išsigryninti“ bent dalį lėšų iš „Sodros“ ir valstybės biudžeto“, kyla įvairių minčių.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Stasys Jakeliūnas apie privačius pensijų fondus-bankomatus pasisakė bent du kartus. Pirmą kartą tiesioginiame TV eteryje karštos diskusijos metu, antrą kartą – savo komentare DELFI portalui. Pirmas kartas tebūnie atsitiktinumas, bet du kartai iš eilės jau laikytini pozicija.
Skaidrios reputacijos, Lietuvos banko prižiūrimas ir griežčiausias europines direktyvas atitinkančias investicijų valdymo bendroves Seimo komiteto vadovas išbraukia iš valstybės partnerių sąrašo. Daugiau kaip milijoną savarankiškai kaupiančių klientų turinčios įmonės kaltinamos siaurais lobistiniais interesais ir, perkeltine prasme, valstybinių lėšų savinimusi. Jei tai oficiali investuotojams siunčiama atsakingas pareigas užimančio valdžios pareigūno žinutė, politinė verslo rizika Lietuvoje įgauna naują prasmę.
Susidaro vaizdas, jog EBPO stojimo kontekste dažnai spekuliuojama ir šios solidžios pasaulinės organizacijos vardu, nors jos ekspertai teigiamai įvertino Lietuvoje veikiančią pensijų kaupimo sistemą, o jos rezultatus – kaip gerus. Susitikimuose su pensijų fondų valdytojais EBPO ekspertai išsakė, jog modelis 3,5+2+2 turėtų būti siektinas Lietuvai. Kaip EBPO ekspertai, kurių nuomone kaip tik reikia stiprinti dialogą su rinkos dalyviais, vertina tokius viešus Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovo pasisakymus, kai Lietuva siekia patekti į šią prestižinę organizaciją?
Apmaudu, kad apie solidarumo stoką ir pertvarkų būtinybę kalbantis S. Jakeliūnas bendradarbiavimą supranta kaip vienašališkus sprendimus, kuriuos bus privalu tiesiog įvykdyti. Tą suprantame iš to, kad socialinių partnerių dalyvavimą numatanti darbo grupė sudaryta tik formaliai, svarbiausias diskusijas ir sprendimus paliekant ribotam žmonių ratui, posėdžiaujančiam už uždarų durų.
Socialiai jautrus ir daugeliui žmonių rūpimas klausimas dėl pensijų į viešąją erdvę prasimušė sunkiai ir bendras paveikslas vis dar toli nuo išbaigtumo, nes ir valdžios pareigūnų argumentai yra ne ekonominiai, o emociniai. Neva privačiai pensijas būsimi pensininkai kaupia dabartinių pensininkų sąskaita, trūksta supratingumo ir solidarumo. Susitelkiama į riboto laike, vieno iš dabar kylančių klausimų sprendimą, ignoruojant ateities iššūkius, kuomet pensininkais tapsiantys dabartiniai dirbantieji tiesiog neturės į ką atgręžti populiaraus teiginio, kad tikėjomės, jog mums pensijas mokės mūsų vaikai, tačiau nutylint, jog senstant visuomenei tokių vaikų bus kritiškai mažiau, o pensininkų – kur kas daugiau.
Per eilę metų Lietuvoje buvo nemažai politinių sprendimų, priimtų remiantis ne ekonomine, o rinkimine logika. Prisimename atvejus, kai valstybės mokamos pensijos buvo didinamos neatsižvelgiant į tai, kad nėra iš ko jų mokėti. Rezultatas akivaizdus: jau „pravalgyti“ 3,5 mlrd. eurų, to nulemta milžiniška „Sodros“ skola ir kosminės palūkanos, kurias mokame mes visi.
Dirbantieji iš tiesų moka didelę solidarumo kainą ir išlaiko valstybę užtikrindami, kad jai bus iš ko mokėti pensijas ir įvairias kitas išmokas. Jie moka politikų sprendimų suformuotas skolas už išdalintas ir tuo kartu pravalgytas lėšas.
Laikas suprasti, kad „Sodra“ nėra kažkas, kas būtų vien pensininkų – tai yra mūsų visų – išlaikoma struktūra, kurią bandoma dirbtinai supriešinti su papildomu taupymo instrumentu, tai yra antros pakopos pensijų fondais. Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja – džiugu, tačiau laikui bėgant dirbančiųjų ir senjorų santykis keisis pastarųjų nenaudai – tai kelia pagrįstą nerimą ir supratimą, kad egzistuojanti „Sodros“ sistema pay as you go praras efektyvumą, nes bus vis mažiau tų, kurie moka.
Manau, kad daugiau kaip milijono žmonių balsas turi būti išgirstas, lūkesčiai – išklausyti. Mažiausiai ko reikia dabar, tai prasidėjusio dirbtinio priešinimo ir bandymo sumenkinti investuotojų, Jūsų partnerių reputaciją.
Jeigu randate laiko susitikti su senjorais ir išklausyti jų argumentus, būtų sąžininga rasti laiko pokalbiams ir su kita visuomenės puse bei jų atstovais, kuriais pasitikėjimą išreiškė ta pati Lietuvos valstybė. Deja, turime tokią situaciją, kai skurdo lygis yra labai panašus tiek senjorų, tiek dirbančių ir vaikus auginančių šeimų grupėse, todėl ir solidarumas negali būti nukreiptas tik viena kažkuria kryptimi, nes dažnam jaunam žmogui pagalba ateičiai nemažiau svarbi ir reikalinga.