Drąsu suabejoti beveik pusės tautos gebėjimu priimti sprendimus dėl savo finansinės ateities. Viešojoje erdvėje yra nemažai kraštutinumo apraiškų profesoriaus nuomonėje.
Jis Eurostatą, kuris, priminsiu, yra oficialioji Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnyba, yra pavadinęs nemokša statistikoje, su asmeniniu įsivaizdavimu nesutampančias mintis – kvailystėmis, pensijų fondus valdančius specialistus – iš pensijų turto uždirbančiais finansinių grupių lobistais, o Lietuvą – „gyvuliukų ūkeliu“.
Kraštutiniai absoliutinimai, kad „niekas sutarčių neskaito“, „niekas nesuprato“ ir leitmotyvas, kad tuoj stosime, apginsime nuskriaustuosius, slepia kažkokį kitą motyvą. Kokį? Tikėtina, kad paaiškės laikui bėgant.
Mes atstovaujame beveik 1,3 mln. žmonių, II pakopos pensijų fondų klientų. Jie gal ne už kelių minučių, gal už 20 ar 30 metų, irgi taps senjorais, pensininkais. Taps tais laikais, kai dirbančiųjų bus dar mažiau, o pensininkų – dar daugiau. Nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma, jog tokia didelė dalis Lietuvos būtų neišsilavinusi, neraštinga, nesigilinanti į pasirašomas sutartis ir jų nesuprantanti.
Tarp to daugiau kaip milijono žmonių yra vadybininkai, kolegos dėstytojai, gydytojai, gamyklų darbininkai, IT specialistai ir dar daug įvairiausių darbų dirbantys išsilavinę žmonės.
Kiek būtumėt drąsus pažiūrėti bet kuriam iš šių žmonių į akis ir išrėžti nuomonę apie tai, kad jis neva nieko nesupranta? Bandymas kariauti neva su „lobistais“ virto tuo, kad 14 metų puoselėta pensijų sistema plėšiama į dvi dalis: teisieji „mes“ ir „jie“, 80 proc. nesuprantančių ką daro Lietuvos dirbančiųjų.
Tokio dirbtinio „Sodros“ ir II pakopos supriešinimo Lietuvoje dar nebuvo. Būtų neprošal numesti greitį ir parodyti daugiau pagarbos žmonėms, jų apsisprendimams bei nustoti kariauti įsivaizduojamą karą.
Pamenate, kuo baigėsi revoliucija Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkyje“? Socialinė revoliucija virto diktatūra. Tikėkimės, kad tai – ne apie Lietuvos kelią formuojant ilgalaikius tikslus turinčią socialinę politiką.