Vis tik pagal to paties Pasaulio banko sudaromą nemokumo indeksą Lietuva ne tik kad nepatenka tarp efektyviausiai sprendžiančių įmonių nemokumo klausimus valstybių, bet vis dar gerokai atsilieka ir nuo kaimyninių šalių: Lietuva užima 85 vietą, Latvija – 54, Estija – 47.

Siekis pagerinti Lietuvos nemokumo indeksą ir įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl nemokumo bylų, buvo vienos iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių įstatymų leidėją pertvarkyti įmonių bankrotą ir restruktūrizavimą reglamentuojančius teisės aktus, sukuriant bendrą ir kokybiškai naują juridinių asmenų nemokumą reglamentuojantį teisės aktą – Juridinių asmenų nemokumo įstatymą.

Juridinių asmenų nemokumo įstatymas – naujas etapas nemokumo reglamentavime Lietuvoje

Seimo priimtas ir Prezidentės vos prieš kelias dienas pasirašytas Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (JANĮ), kurio didžioji dauguma nuostatų įsigalios 2020 m. sausio 1 d., juridinių asmenų nemokumo reglamentavime žada daug naujovių: aktyvesnį finansinių sunkumų turinčių, tačiau perspektyvių juridinių asmenų restruktūrizavimo skatinimą, spartesnius nemokumo procesus, efektyvesnį turto pardavimą šių procesų metu, patobulintą ginčų nagrinėjimo reguliavimą, pokyčius kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškume, prielaidas kreditorių reikalavimų tenkinimui didesne apimtimi ir kita.

Be šių naujovių JANĮ taip pat įtvirtina naują juridinio asmens nemokumo koncepciją bei kuria prielaidas formuotis naujai teismų praktikai tyčinio bankroto ir juridinio asmens valdymo organų bei akcininkų civilinės atsakomybės bylose. Vertinant JANĮ atnešamas naujoves šioje apimtyje, kol kas galima teigti tik tiek, kad atlikti teisinio reglamentavimo pakeitimai yra ganėtinai aiškūs, tačiau šių pakeitimų pasekmės verslui kol kas yra sunkiai prognozuojamos.

Dviprasmiška juridinių asmenų nemokumo koncepcija

Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas numato, jog įmonė laikoma nemokia, kai nevykdo įsipareigojimų, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, nemokumui konstatuoti pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą yra reikalingas abiejų minėtų aplinkybių konstatavimas.

JANĮ įtvirtintas naujasis teisinis reglamentavimas šią nemokumo koncepciją keičia iš esmės, numatydamas, kad įmonę bus galima pripažinti nemokia, nustačius, kad įmonė laiku negali vykdyti turtinių prievolių, arba nustačius, kad įmonės įsipareigojimai viršija jos turto vertę.

Naujoji nemokumo koncepcija yra išties kontraversiška. Iš vienos pusės, nemokumo samprata griežtinama, juridinio asmens įsipareigojimus lyginant ne su puse į balansą įrašyto turto vertės, dėl ko Lietuva bendrame Europos Sąjungos kontekste dažnai buvo kritikuojama, o su visa juridinio turto mase. Iš kitos pusės, įsipareigojimų sąvoka išplečiama, į vertinimo skalę įtraukiant ne tik pradelstus, bet ir visus kitus juridinio asmens įsipareigojimus. Dar daugiau, įtvirtinama alternatyva, pagal kurią nemokumui konstatuoti užtenka nustatyti tik vieną iš sąlygų: arba kad juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių, arba kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

Įtvirtinta nemokumo koncepcija neabejotinai įgyvendina įstatymo leidėjo tikslą sukurti prielaidas nemokumo procedūroms inicijuoti kuo ankstesnėje juridinių asmenų nemokumo stadijoje ir tokiu būdu užtikrinti didesnį nemokumo procedūrų efektyvumą. Tačiau tuo pačiu ši koncepcija sudaro prielaidas nemokiais pripažinti ir tuos juridinius asmenis, kurie tiesiog turi finansinių įsipareigojimų vykdymo sunkumų, kas dažnu atveju gali identifikuoti tik laikiną problemą. Pastarasis variantas iš esmės nesiderina su Europos Sąjungos doktrinoje vyraujančiomis reabilitacinio tikslo ir „antro šanso“ suteikimo tendencijomis, be kita ko, įtvirtintomis Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl nemokumo bylų, kurias JANĮ taip pat turėtų įgyvendinti.

Taigi, įsigaliojant gana dviprasmiškai nemokumo koncepcijai, galima tikėtis, jog bandymų inicijuoti nemokumo procedūras juridiniams asmenims daugės. Atsižvelgiant į tai, didelė atsakomybė teks teismams ir jų formuojamai praktikai, kuri, laikui bėgant, būtent ir atsakys į klausimą, kaip naujoji nemokumo koncepcija bus taikoma juridinių asmenų atžvilgiu. Galima prognozuoti, jog teismai bus linkę plėtoti „antro šanso“ doktriną ir nemokiais paskelbti tik iš tikrųjų „negyvybingus“ juridinius asmenis, tačiau tai reiškia, kad su finansiniais sunkumais susiduriantis verslas turės nemenkai pasistengti, kad įrodytų, jog yra vertas antro šanso.

Glaudesnės sąsajos tarp tyčinio bankroto ir civilinės atsakomybės

Be naujosios nemokumo koncepcijos JANĮ numato iš pažiūros nedidelius, tačiau reikšmingus tyčinio bankroto reglamentavimo pakeitimus, kurie turės tiesioginį poveikį su tyčiniu bankrotu praktiškai neatsiejamiems juridinio asmens valdymo organų ir akcininkų civilinės atsakomybės procesams.

Reglamentuodamas tyčinį bankrotą, JANĮ įtvirtina pareigą teismui, pripažinus bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustatyti asmenį ar asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Šiuo metu galiojantis Juridinių asmenų bankroto įstatymas tokio reikalavimo nenumato.

Naujasis reglamentavimas greičiausiai apsunkins tyčinio bankroto bylų nagrinėjimą, kadangi įpareigos teismą ne tik nustatyti tam tikrus juridinio asmens valdymo požymius, leidžiančius spręsti, jog juridinis asmuo prie bankroto buvo vedamas tyčia, bet ir įvardinti dėl tyčinio bankroto kaltą asmenį ar asmenis. Pastaroji užduotis bankroto bylas nagrinėjantiems teismams gali tapti nemenku, ilgesnio teisminio proceso reikalaujančiu iššūkiu.

Vis tik tyčinio bankroto procese nustačius ir nutartyje konkrečiai įvardinus asmenį ar asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, civilinės atsakomybės taikymas šio asmens ar asmenų atžvilgiu turėtų būti paprastesnis.

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika numato, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, iš esmės nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jo atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas, todėl nuo vėliau pareikštų reikalavimų atlyginti žalą bankrutavusios įmonės vadovas ir (ar) akcininkas gali gintis visomis įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, įrodinėti, kad žala atsirado ne dėl jų veiksmų.

Akivaizdu, jog JANĮ pakeitus tyčinio bankroto reglamentavimą, turės keistis ir pastaroji praktika. Koks bus šios praktikos pasikeitimas, parodys jau pirmieji ginčai. Vis tik galima tikėtis, jog civilinės atsakomybės taikymas juridinio asmens valdymo organų ir akcininkų atžvilgiu taps paprastesnis, nes įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, vėlesniuose procesuose dėl žalos atlyginimo iš esmės nebegalės būti kvestionuojama, kieno veiksmai lėmė tyčinį bankrotą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)