Jeigu iš banko dingo pinigai, ar įmanoma juos surasti ir susigrąžinti? Ar kam nors pavyksta tai padaryti? Kas ieško dingusių pinigų, kas randa ir ar jiems juos atiduoda – apie visa tai šiame straipsnyje.
Laikraštis „Lietuvos žinios“ rašo, kad jiems Generalinėje prokuratūroje pavyko iškvosti tik tiek, kad aštuonių asmenų „Snoro“ tyrimo grupė buvo sudaryta dvi dienos iki nacionalizuojant banką – lapkričio 14-ąją.
Ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl galimo apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo. Tiriant bendradarbiaujama su visomis kompetentingomis Jungtinės Karalystės, Latvijos ir kitomis Europos Sąjungos valstybių institucijomis. Lapkričio 22 d. pagrindiniai banko akcininkai Vladimiras Antonovas (68,1 proc. akcijų) ir Raimondas Baranauskas (25,3 proc.) pripažinti įtariamaisiais. Gruodžio 5 d. teisėsaugininkai paskelbė, kad areštavo buvusių pagrindinių banko akcininkų ir su jais susijusių asmenų turtą už 300 mln. litų.
Vis dėlto ne visi stambiausio banko „Snoras“ akcininko V. Antonovo turtai buvo areštuoti – lapkričio 22 d. jam pavyko parduoti 100 proc. Ukrainos „Conversbank“ akcijų. Be to, buvo sustabdyta bankų, kurie priklausė V. Antonovui Dominikos Respublikoje („Griffon Bank“) ir Panamoje („Banco Transatlantico“), veikla. Pastarąjį, anot „Bloomberg“, V. Antonovas vėliau dar ir pardavė. Jeigu iš tikrųjų pagrindinis banko „Snoras“ akcininkas kažkur paslėpė nemenką sumą pinigų, kaip juos surasti ir ar yra galimybių juos sugrąžinti į Lietuvą?
Nuostoliams kompensuoti pardavė net kojines
Didžiausias šių laikų aferistas JAV milijardierius Bernardas Madoffas 2009 m. buvo nuteistas 150 metų kalėjimo. Jis sukūrė milžinišką finansų piramidę, kurioje cirkuliavo šimtai milijardų JAV dolerių. Buvęs NASDAQ biržos direktorių tarybos pirmininkas B. Madoffas savo veiklą vykdė net du dešimtmečius. Piramidė, veikusi pagal klasikinę Ponzi schemą, demaskuota 2008 m. gruodį.
B. Madoffas savo kaltę pripažino, tačiau interviu „The New York Times“ rėžė iš peties: be bankų ir apsauginių fondų malonės bei tiesioginio dalyvavimo jis nebūtų galėjęs net du dešimtmečius vykdyti savo aferos. Anot jo, bankininkai buvo linkę užmerkti akis ir nematyti neatitikimų jo pateiktose ataskaitose bei neužduoti nepatogių klausimų. Net tuomet, kai B. Madoffo veiksmai kvepėjo atviromis machinacijomis, anot nuteistojo, bankininkus ištikdavo „sąmoningas aklumas“.
Įrodytų finansinių apgavysčių ir padarytų nuostolių mastas – 64,8 mlrd. JAV dolerių, tačiau teismas nusprendė iš paties B. Madoffo konfiskuoti 171 mlrd. JAV dolerių vertės turtą ir dar 80 mln. JAV dolerių – iš jo sutuoktinės. Deja, pardavus konfiskuotus namus, apartamentus Manhatane, jachtą ir kitus brangius objektus, surinkta tik 1,2 mlrd. JAV dolerių. O tai, pripažinkite, tik lašas jūroje, palyginti su nuostoliais. 2010 m. lapkritį Niujorko aukcione parduoti net asmeniniai B. Madoffo daiktai. Kaip pranešė BBC, norėjusieji galėjo įsigyti ne tik jo žmonos žiedą su deimantu, bet ir milijardieriaus nešiotas kojines su inicialais, senus batus, antikvarinį pianiną ar XIX a. lovą.
Tačiau vargu ar nešiotos finansų aferisto kojinės galėjo būti vertos tiek, kad nukentėję indėlininkai galėtų atgauti savo pinigus. Šioje istorijoje daug įdomesnis kitas epizodas. Kaip pranešė „Associated Press“, paskirtas bendrovės „Bernard L. Madoff Investment Securities LLC“ likviduotojas pateikė daugiau kaip 100 ieškinių dėl prarastų lėšų kompensavimo. Patys skandalingiausi taikiniai – bankai UBS, HSBC, „J. P. Morgan Chase“, kitos žinomos kredito įstaigos, kurios kaltintos pataikavimu B. Madoffo verslui.
Šito, kaip žinoma, neneigė ir pats piramidės statytojas. Pavyzdžiui, buvo pareikalauta, kad Šveicarijos UBS išmokėtų apie 2 mlrd. JAV dolerių, „J. P. Morgan Chase“ – 6,4 mlrd. JAV dolerių, britų HSBC – 9 mlrd. JAV dolerių. Kiek vėliau nuskambėjo naujiena, kad privatus Šveicarijos bankas „Union Bancaire Privée“ sutiko amerikiečių indėlininkams, nukentėjusiems nuo B. Madoffo, kompensuoti iki 500 mln. JAV dolerių.
Ieškoti snaigės pūgoje
Nacionalizavus banką „Snoras“, administruoti paskirtas Simonas Freakley – žmogus, anot kolegų, mėgstantis save vadinti korporacijų chirurgu. Neoficialiai kalbėta, kad jis iš tiesų ne tik puikiai išmano bendrovių restruktūrizavimo reikalus, bet ir turi išskirtinę uoslę rasti paslėptus pinigus.
TV laidos „Pinigų karta“ interneto svetainėje buvo paskelbta informacija apie S. Freakley: priminta, kad šis žmogus 2004–2008 m. vadovavo bendrovei „Kroll“, kuri yra susidūrusi su daugybe svarbių ir dažnai liūdnai pagarsėjusių bylų. Kuveito vyriausybė ją samdė Saddamo Husseino turtų Vakaruose paieškoms, „Kroll“ pavyko išaiškinti milijonus, jungiančius S. Husseiną ir Europos bei JAV politikus. Jai teko tirti tariamą italų bankininko Roberto Calvi savižudybę ir Filipinų prezidento Ferdinando Marcoso bei jo žmonos Imeldos finansines machinacijas. S. Freakley, kalbėdamas apie darbą bendrovėje „Kroll“, pripažįsta: per pastarąjį dešimtmetį darbo metodai pasikeitė – prieš dešimt metų iššūkis buvo sužinoti, ar informacija egzistuoja ir kur ją surasti, o dabar mus kamuoja informacijos perteklius. Tolygu snaigės paieškoms aplink siaučiant pūgai.
Dabartinė S. Freakley darbovietė – bendrovė „Zolfo Cooper“, turinti būstinę Europoje, kuriai vadovauja S. Freakley, ir būstinę JAV, taip pat atstovybių Kaimanų ir Didžiajai Britanijai priklausančiose Mergelių Salose. „Toks žingsnis apgalvotas strategiškai. Mat yra bendrovių, kurios savo draudimo fondus laiko kaip tik ten. Jei prireikia teismo, privalai turėti galimybę veikti Kaimanų ar Mergelių Salose, kur laikomi fondai, nors pačios bendrovės gali būti įsikūrusios Europoje ar JAV“, – yra sakęs S. Freakley. Pamenate? Banko „Snoras“ istorijoje taip pat minimi Kaimanų Salose esantys fondai.
Dingusių pinigų paieškos – neįtikėtinai sunkus darbas, kurį gerai atlikti gali tik aukščiausios klasės profesionalai ar įtakingos valstybės. Detalaus aprašymo, kaip tai daroma, nepateiksime, nes nežinome. Tačiau tam tikrą loginio mąstymo seką atskleidžia toliau aprašyta istorija. 2003 m. gegužę laikraštis „The New York Times“ paskelbė straipsnį „Three Getaway Trucks“ (liet. „Trys sunkvežimiai“), kuriame pasakojama, kad kitą naktį po to, kai JAV prezidentas George’as W. Bushas Jaunesnysis S. Husseinui pateikė 48 valandų ultimatumą, šis pasiuntė savo sūnų Qusay į Irako centrinio banko saugyklas pasiimti pinigų galimam šeimos pasitraukimui iš Bagdado.
Tą naktį iš saugyklų paimtas 1 mlrd. JAV dolerių ir 100 mln. eurų. Kad fiziškai išvežtum tiek grynųjų 100 dolerių kupiūromis, reikia trijų sunkvežimių su priekabomis. Šis transportas nori nenori turėjo kirsti Irako sieną. Išvažiuoti į Iraną ar Turkiją jis negalėjo dėl politinių motyvų. Lieka Jordanija arba Sirija.
Pastaroji tinka labiau, nes šiandien liepto galą beveik priėjęs Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas turėjo „ekonominių santykių“ su Iraku patirties: kol Bagdadas tūnojo ekonominių sankcijų gniaužtuose, Sirija irakietišką naftą draugiškai užrašydavo kaip savą ir be vargo eksportuodavo. Tarptautinis valiutos fondas 2001 m. konstatavo, kad apskaitoje fiksuotas fiktyvus Sirijos naftos gavybos mastas iškraipė šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklius – tikrovėje jis buvo beveik dukart mažesnis nei popieriuje.
Taigi, jeigu tai tiesa, naujoji Irako vadovybė turėjo neprastą kozirį pateikti Sirijai ieškinį dėl padarytos žalos ir pareikalauti, kad ši kompensuotų, tarkim, 1 mlrd. JAV dolerių. Tokia suma tikrai motyvuotų B. al-Assadą prisidėti prie S. Husseino pinigų paieškos. Tačiau vienas dalykas – pinigus surasti, o daug sudėtingesnė užduotis – juos pasiimti ir parsivežti namo.
„Ciuricho cinikai“
Šiame straipsnyje jau minėta bendrovė „Kroll“ skelbia, kad tyrė buvusio Filipinų diktatoriaus F. Marcoso ir jo žmonos Imeldos finansines machinacijas bei ieškojo jų pradangintų pinigų. Ši istorija verta detalesnio aprašymo. 20 metų trukusį F. Marcoso valdymą liaudis nuvertė 1986 m. – diktatorius paspruko iš šalies. Naujoji valdžia ėmė skaičiuoti šalies pinigus ir pamatė didžiulę skylę. Prasidėjo pinigų paieška.
Skelbiama, kad buvo pasamdyti žinomiausi sekliai („Kroll“ – viena jų), tad rezultatų ilgai laukti neteko. Tais pačiais 1986 m. oficialiosios Manilos reikalavimu įšaldytos asmeninės F. Marcoso bankų sąskaitos Šveicarijoje, kurių suma siekė 475 mln. JAV dolerių. Tačiau buvo kalbama, kad Ciuriche godusis diktatorius laikė net 300 tonų aukso. Įvairiais skaičiavimais, buvęs Filipinų valdovas „juodai dienai“ iš valstybės iždo nušvilpė nuo 10 iki 15 mlrd. JAV dolerių.
Nors yra nemažai spėlionių, iki šiol taip ir neaišku, kiek turtų F. Marcosas paslėpė Šveicarijos, Anglijos ar JAV bankuose. Juk bankininkams nusispjauti, iš kur klientas gavo pinigų, kas jis toks buvo ir kokias pareigas ėjo. Ir nereikia skambių žodžių apie pinigų plovimo prevencijos programas. Dažniausiai pagal jų taisykles vieninteliai, galintys pretenduoti į pinigus, yra tiesioginiai klientų turto paveldėtojai. O F. Marcoso atveju tai buvo Imelda Marcos. Prasidėjo ilga ir sunki kova dėl Filipinų pinigų sugrąžinimo.
Vis dėlto 1995 m. pasaulio spauda džiugiai pranešė: dešimtmetį trukusi įnirtinga Filipinų kova su pačiu nepažeidžiamiausiu priešu – Šveicarijos bankais – baigėsi nors ir negalutine, bet vis tiek Filipinų pergale. Buvusio diktatoriaus F. Marcoso lobiai, gulėję Šveicarijos bankų požemiuose, galės grįžti į tėvynę. Tai tapo tikru precedentu, nes iki tol faktiškai nė vienu atveju nebuvo pasisekę sugrąžinti turtų, užstrigusių Šveicarijos bankų lobynuose.
2011 m. nuverstų diktatorių gretas papildė tikra puokštė iš Šiaurės Afrikos. Juk vien tik Libijos diktatoriaus Muammaro al Kaddafi bankų sąskaitose Šveicarijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Kanadoje, Švedijoje ir Liuksemburge areštuoti 62 mlrd. JAV dolerių.
Kiek anksčiau įšaldytos Tuniso ir Egipto buvusių prezidentų sąskaitos užsienio bankuose, dar anksčiau – Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto pinigai. Tačiau daug įdomiau, kas su buvusių diktatorių pinigais nutinka vėliau.
Šveicarijos bendrovė „My Private Banking“ apskaičiavo, kad tik pusę įšaldytų pinigų sumų pavyksta sugrąžinti į tėvynę. Peršasi logiška išvada: sukčių, vagių ar nė krislo sąžinės neturinčių diktatorių pinigų priėmimas ir laikymas bankuose – pelningas verslas.
„My Private Banking“ apskaičiavo, kad per pastaruosius du dešimtmečius 25 aukščiausio rango politikai iš savo šalių išvežė (pavogė?) 140 mlrd. JAV dolerių. Tik 5 proc. šių lėšų buvo surasta ir įšaldyta. Ir tik pusė tų 5 proc. grįžo į tėvynę. „My Private Banking“ visą šią informaciją surašė ataskaitoje, kurią pavadino „Milijardai, dingę be pėdsakų: diktatorių pavogti aktyvai“.
Dar įdomiau tai, kad šiandien užsienio sąskaitose guli apie 225 mlrd. JAV dolerių, priklausančių korumpuotiems veikėjams iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Pasaulio statistika pribloškia: kapitalas, išvežtas iš besivystančių šalių, 2000 m. siekė 1,06 trln. JAV dolerių, 2009 m. – 1,3 trln. JAV dolerių („Global Financial Integrity“ duomenys). Tad dar kartą: ko vertos kalbos apie kovą su pinigų plovimu?
Tai, kiek ilgai gali būti įšaldytos bankų sąskaitos, priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. „My Private Banking“ atstovai teigia, kad Šveicarijoje tai treji metai, bet terminas gali būti pratęstas dar trejiems metams ir t. t. Vokietijoje – pusė metų, taip pat su galimybe pratęsti. JAV prezidentas turi teisę areštuoti užsienio piliečio aktyvus neribotam laikui – yra įtarimų, kad kai kurių kubiečių sąskaitos JAV užblokuotos daugiau nei 50 metų ir tai – savotiškas pasaulio rekordas.
Europoje tokį rekordą pasiekė Šveicarija, įšaldžiusi Haičio diktatoriaus Jeano Claude’o Duvalier sąskaitas. Šis veikėjas prezidento postą iš tėvo paveldėjo 1971 m. ir iškart buvo pakrikštytas Baby Doc vardu. 1986 m. iš visiškai nuskurdusios šalies iždo jis prigriebė nei daug, nei mažai – 0,5 mlrd. JAV dolerių ir pabėgo iš šalies. Sąskaitos Šveicarijos bankuose areštuotos, regis, iki šiol.
Kiek šansų susigrąžinti Šveicarijos bankuose saugomus vogtus pinigus?
Formaliai jų yra. Šveicarai tikina, kad jeigu egiptiečiai ar tunisiečiai norėtų susigrąžinti nuverstų prezidentų pinigus, pirmiausia jie privalėtų pateikti įrodymų, kad šiuos pinigus sąskaitų savininkai gavo nelegaliai. Štai čia prasideda pats saldumas – įrodyti, kad pinigai buvo sukaupti nelegaliai. Neretai prieš patekdami į bankus pinigai apkeliauja pusę pasaulio, pabūna įvairių fondų, bendrovių, korporacijų, kontorų ir trestų sąskaitose.
Tai ir vadinama pinigų plovimu. Šveicarai tikina, jog iki šiol negavo „patikimų duomenų“, kad Haičio diktatoriaus pinigai buvo įgyti nusikalstamu būdu. Šveicarijoje ir Didžiojoje Britanijoje įšaldytos buvusios Pakistano ministrės pirmininkės Benazir Bhutto šeimos pinigai taip pat neatiteko Pakistanui, nes nepavyko įrodyti, kad jie įgyti neteisėtai. Būna atvejų, kai šalys pačios neieško, kur dingo buvusių diktatorių pinigai arba suradusios neprašo jų grąžinti.
Na, gerai, tarkim, Šveicarija išklauso pateiktus įrodymus dėl areštuotų pinigų kilmės, juos „užskaito“, bet tai nereiškia, kad lėšos bus automatiškai grąžintos. Nepatikėsite, bet Filipinų vyriausybės buvo paprašyta pateikti detalų planą, kur ji panaudos atgautus pinigus. Šalis net penkerius metus rašė planus, kurie galų gale įtiktų šveicarų bankų cinikams. Taigi, nuo F. Marcoso mirties iki pinigų grąžinimo praėjo bene 14 metų. Ne ką gražiau elgiasi ir kitos šalys.
Yra ir gerų naujienų pinigų susigrąžinimo srityje: 2011 m. Šveicarija priėmė įstatymą, jau pakrikštytą Duvalier vardu, kuriuo remdamiesi bankininkai galės grąžinti pinigus į šalį, kuri net neturi veikiančios teisėtvarkos sistemos ir negali pateikti įrodymų dėl pinigų kilmės įšaldytose sąskaitose. Iš esmės tai galiotų tik skurdo ir netvarkos paralyžiuotam Haičiui, nes kitos šalys laikomos pakankamai civilizuotomis, kad vykdytų tyrimus.
Raktas nuo buto, kuriame guli pinigai
Beveik visų nuverstų diktatorių areštuotose sąskaitose užsienyje – ne sąžiningai uždirbtos lėšos, o pasisavinti pinigai. Nereta istorija – tiesiog pavogtos lėšos, gautos už naudingąsias iškasenas, naftą. Juk iš esmės tas milijardas pasaulio varguolių gyvena šalyse, kuriose yra naudingų išteklių, bet naudą iš jų jie mato kaip savo ausis.
Žinoma, kalbėti apie moralę, kai skaičiuojami dideli pinigai, neverta. Juk, pavyzdžiui, apie M. al Kaddafi pasaulio bendruomenė daug ką žinojo iki sukilimo Libijoje, tačiau gražiuose biuruose sėdinčių bankininkų, priimančių iš jo pinigus, tai nė kiek nejaudino. Vėliau, kai fortūna pulkininkui atsuko nugarą, tie patys bankininkai nedelsdami areštavo jo sąskaitas, tik klausimas – kam atiduos ir ar išvis atiduos tuos pinigus? Ir kodėl dešimtmečiams areštuoti pinigai vis „kabo“ bankų balansuose?
Pagrindinio banko „Snoras“ akcininko V. Antonovo pavardė puikavosi ne tik gyvenimo būdo žurnaluose, bet ir istorijose su nemenku kriminaliniu kvapu. Juk jam neleido atidaryti banko filialo Londone, jo pinigų kilmę detaliai tyrė švedai, kai šis rusų milijardierius panoro įsigyti koncerną „Saab“. Neteigiu, kad bankininkas buvo aferistas, galbūt jis – tik rizikuoti mėgstantis verslininkas, tačiau tai situacijos nekeičia.
Atkreipti dėmesį avansu – taip būtų galima pavadinti kai kurias istorijas, nuskambėjusias pasaulio žiniasklaidoje. Štai organizacija „Global Witness“ ėmė ir pasekė Kongo Respublikos prezidento Deniso Sassou Nguesso sūnų, kuris ėjo valstybės naftos bendrovės „National Petrolium Company of the Congo“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas. 2005 m. vaikinas Paryžiuje užėjo į „Dolce & Gabbana“ parduotuvę ir paliko joje 2 375 eurus.
Vėliau avalynės parduotuvėje „Aubercy Bottier“ įsigijo batų už 6 700 eurų. Po prabangias Paryžiaus parduotuves jaunasis kongietis vaikštinėdavo ir prašmatnius daiktus pirkdavo bent dukart per mėnesį. 2006 m. ilganosiai britų laikraščio „The Sunday Times“ reporteriai gavo sąskaitą iš Niujorko viešbučio „Waldorf Astoria“: už penkias viešnagės dienas Kongo Respublikos vadovas su svita sumokėjo 130 tūkst. svarų. Leidinys konstatavo: tai daugiau už tuos 106 tūkst. svarų, kuriuos 2006 m. Didžioji Britanija skyrė Kongo Respublikai kaip labdarą.
„Suskaičiuoti“ ir kiti dar veikiantys veikėjai. Štai Pusiaujo Gvinėjos prezidento sūnus Teodorinas Obiangas, būdamas žemės ir miškų ūkio ministru, gavo 4 tūkst. JAV dolerių atlyginimą, tačiau turėjo namuką Malibu, vertą 35 mln. JAV dolerių. 2011 m. vasarį „Deutsche Welle“ pranešė, kad T. Obiangas Vokietijoje užsisakė jachtą už 380 mln. JAV dolerių, kuri turėtų tapti antra pagal vertę ir įmantrumą pasaulyje. Taigi, šie žmonės tebevaldo. Bet kas gali garantuoti, kad jų sąskaitos greitai nebus areštuotos?
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad užsienio bankuose, ypač Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje ar JAV, nusėdusius pinigus atgauti labai sunku. Teisėsauga turi dirbti be priekaištų ir surinkti būtinus įrodymus, atsakingos institucijos turi bendradarbiauti ir veikti nedelsdamos. Nes neužtenka vien tik surasti dingusius pinigus – reikia mokėti juos atgauti. Juk įtartinos kilmės pinigus užsienio bankai priima ne tam, kad lengvai atiduotų. Be to, Lietuvos bankas galėtų išmokti ir amerikiečių, tyrusių B. Madoffo aferas, pamoką – už tylų bendrininkavimą, kai pasaulis matomas pusiau užmerktomis akimis, gali būti pareikalauta kompensuoti patirtus nuostolius.
Tarp kitko
Viena pirmųjų garsių su bankais susijusių aferų atskleista 1824 m. Londone. Kaip knygoje „Krupnejšije mirovyje afery. Isskustvo obmana i obman kak isskustvo“ (liet. „Didžiausios aferos pasaulyje. Menas apgauti ir apgaulė kaip menas“) rašo Aleksandras Salovjovas ir Valerija Baškirova, banko „Marsh, Sibbald & Co“ valdytojas Henry Fauntleroy, mėgęs prabangų gyvenimo būdą, pinigų „prisidurdavo“ rizikuodamas biržoje, o tam reikalingų lėšų pasiimdavo tiesiog iš banko.
1814 m. viena tokių avantiūrų biržoje bankui atnešė 60 tūkst. svarų nuostolį – tais laikais tai buvo milžiniški pinigai. Anglijos bankas, pajutęs, kad „Marsh, Sibbald & Co“ vyksta kažkas įtartina, ryžtingai nutraukė kreditavimą, tad H. Fauntleroy teko rinktis: paskelbti bankrotą ir prisipažinti apie išeikvojimus arba vieną nusikaltimą „uždengti“ dar didesniu nusikaltimu. Kad galėtų ir toliau išmokėti dividendus akcininkams, valdytojas pradėjo vogti iš indėlininkų sąskaitų – vis nurašydavo ten saugotus pinigus.
Pasakojama, kad tarp indėlininkų buvo ne vienas tituluotas asmuo ir netgi admirolo Nelsono našlė. Kad nesukeltų įtarimų, H. Fauntleroy ėmė padirbinėti indėlininkų parašus. Įdomiausia tai, kad suktas bankininkas iš savo klientų vogė net dešimt metų, iš jų sąskaitų dingo 250 tūkst. svarų. Be jokios abejonės, visus šiuos pinigus H. Fauntleroy išleido, palaikydamas turtingo ir gerbiamo verslininko įvaizdį, pirkdamas ir dovanodamas deimantų vėrinius savo meilužėms.
Taigi 1824 m. indėlininkų pinigų neliko nė kvapo, o banko akcininkai ir vėl ėmė nebegauti dividendų. „Marsh, Sibbald & Co“ bankrutavo, kilo milžiniškas skandalas, H. Fauntleroy kaltė dėl parašų padirbimo buvo įrodyta be didelio vargo. To meto įstatymai buvo negailestingi – už tokius nusikaltimus bankininkui grėsė kartuvės. Nors visuomenėje ir kilo ažiotažas, H. Fauntleroy buvo pakartas.