Milijonierius iš Rusijos Vladimiras Antonovas tenkinti savo ambicijas kuriant verslo imperiją ir mėgaujantis itin prabangiu gyvenimo būdu per banką Latvijoje galėjo dėl kelių priežasčių: santykių su vietos oligarchais, nesutarimų su vietinėmis bankų priežiūros ir kontrolės institucijomis ir nepasitikėjimo latvių kolegomis, kurį jautė Lietuvos pareigūnai. V. Antonovo kruopščiai statytai imperijai žlugus, tapo akivaizdu, jog jis negalėjo jos sau leisti. Latvijos mokesčių mokėtojai taip pat.
„Įtraukiau jį, nes 2005 metais jis vienintelis galėjo išgelbėti „Krajbanka“ nuo uždarymo ir licencijos praradimo“, - trumpojoje žinutėje „Re:Baltica“ rašė verslininkas Edgaras Jansonas, aiškindamas, kaip Rusijos milijonierius Vladimiras Antonovas tapo 11-ojo pagal dydį Latvijos banko – „Krajbanka“ – savininku. E. Jansonas, laikomas vienu iš Latvijos oligarcho Aivaro Lembergo žmonių, su žurnalistais susitikti akis į akį nepanoro. Tačiau jis pridūrė, jog V. Antonovo prisijungimas prie verslo baigėsi Latvijos bankų prievaizdų, A. Lembergo ir Rusijos verslo interesų „mūšiu ir teisminėmis procedūromis“ .
Šiuos žodžius patvirtina ir faktai. V. Antonovo atvykimas buvo labai prasmingas, nes verslininkas išgelbėjo „Krajbanka“ nuo lėtos mirties. Pačiame banke dėl įtakos kovota labai seniai. Vienoje barikadų pusėje buvo Ventspilio miesto meras A. Lembergas, kuriam priklausė 3 proc. banko akcijų, dar 10 proc. akcijų priklausė naftos tranzito flagmanui „Ventbunkers“, kuris ilgą laiką buvo siejamas su A. Lembergo verslu.
Kitoje barikadų pusėje – vadinamoji „Maskvos grupė“, kurios atstovas viešojoje erdvėje buvo Nyderlanduose registruota bendrovė „Macasyng Holding“. Šiai lengvatinio apmokestinimo zonos bendrovei „Krajbanka“ banke atstovavo asmuo Alexandre Rene Garese. 2003 metais Lietuvos saugumo tarnyba jį įvardijo kaip šalyje nepageidaujamą asmenį – dėl įtarimų, jog šis verslininkas susijęs su Rusijos mafija, norėjusia įsitvirtinti Vakarų rinkose.
„Kaip paaiškėjo vėliau, „Macasyng Holding“ atstovavo grupei žmonių Liuksemburge, kurie suko verslą kartu su iš Rusijos kilusiais verslininkais“, - prisimena tuometinis stambiausias „Krajbanka“ akcininkas Arnoldas Laksa. Jis savo akcijas pardavė maskviečiams. A. Laksa tvirtina nežinojęs, kas buvo tikrieji savininkai: „Žinau tik, kad tai nebuvo V. Antonovas“.
A.R. Garese „Krajbanka“ valdybos posėdžiuose nedalyvavo. Girtas Rungainis, Latvijos vyriausybės patarėjas ir investicijų bankininkas, tuo metu taip pat priklausė banko vadovybei. Jis teigia, jog A. R. Garese atstovavo vieno Rusijos oligarcho interesams. Tačiau oligarcho pavardės niekaip negalėjo prisiminti.
Nepaisant to, akivazidu, jog būtent V. Antonovas akcininkų nesutarimuose ir padėjo tašką. 2005 metų rugsėjį V. Antonovui taip pat priklausantis „Snoro” bankas Lietuvoje įsigijo „Krajbanka” – 83 proc. akcijų – derybos užtruko ilgiau nei 9 mėnesius. Kiek tiksliai kainavo kontrolinis „Krajbanka” akcijų paketas – nežinoma, tačiau specialistai mano, jog suma galėjo siekti maždaug 28 mln. eurų (96 mln. Lt).
Tuo metu JAV Latvijos bankų sistemai darė nemenką spaudimą. Latvija pateko į juodąjį purvinų pinigų iš Rusijos ir posovietinių šalių plovimu užsiimančiu valstybių sąrašą. Du smulkūs bankai – „VEF Banka” ir „Multibanka” – buvo uždaryti, nes esą neturėjo tinkamos stebėsenos ir kontrolės sistemos. Šis sprendimas galėjo prisidėti prie „Maskvos grupės” sprendimo parduoti jai priklausančias akcijas V. Antonovui. Be to, sandoris buvo sudarytas su rusu – vienu iš saviškių.
Kelias į Latviją
„Atrodė, jos situacija „Krajbanka”, atvykus vienam stambiam akcininkui, stabilizavosi. Štai kodėl Finansų ir kapitalo rinkos komisija (FCMC) jam leido „Krajbanka” veikti praktiškai nevaržomai”, - teigia FCMC valdybos narys Janis Brazovskis, agentūroje dirbęs nuo 2001 metų.
Po 2011 metų lapkritį įvykusios „Krajbanka” griūties, FCMC susilaukė kritikos – esą kodėl ji leidusi V. Antonovui atvykti į Latviją. J. Brazovskis aiškina, jog oficialus Latvijos banko pirkėjas buvo Lietuvos bankas „Snoras”, o dėl to „nebuvo jokių didelių prieštaravimų, atsižvelgiant į tai, kokioje situacijoje tuo metu buvo atsidūrę „Krajbanka” akcininkai.
FCMC taip pat žinojo, jog V. Antonovas buvo tikrasis „Snoro” savininkas, besislepiantis už netiesioginių bendrovių tinklo. Tačiau lietuviai atsakė, jog pasisako už bendrovės konsolidavimą, o tai reiškė, jog motininės bendrovės šalies prievaizdai stebi ir dukterinės bendrovės veiklą. FCMC turėjo teisę priimti nepriklausomą sprendimą, nebūtinai sutapsiantį su lietuvių, tačiau Latvijos bankų priežiūros agentūra tuo nepasinaudojo.
„Manau, jog negalėjome to („Snoro” atėjimo) neleisti. Taip pat atkreipėme dėmesį į faktus – licencijuotas bankas Lietuvoje stebimas lygiai taip pat, kaip pas mus. Buvo patikrinti daugiausiai turto turintys indėlininkai. Bet juk internete skelbiama informacija nebūtinai patikima”, - sakė J. Brazovskis.
Iš tikrųjų naujo akcininko atėjimas labai palengvino FCMC gyvenimą – nebereikėjo vargti stebint smulkius akcininkus, kurie nuolat riedavosi tarpusavyje ir kažko nepasidalindavo.
Kur nukeliavo pinigai?
Atrodo, tarsi vienas turtingiausių latvių - A. Lembergas – išliko vienu iš „Krajbanka“ savininkų net ir po V. Antonovo pasirodymo. „Lursoft“ duomenys atskleidžia, jog, pardavus banką, anksčiau minėtasis A. Lembergo žmogus, E. Jansonas, už 2,5 mln. eurų (8,63 mln. Lt), kurių kilmė nežinoma, įsteigė bendrovę „West Investment“. Kasmetinės bendrovės finansinės ataskaitos leido manyti, kad vienintelė jos užduotis – būti banko akcininke. 2009 metais šiai bendrovei priklausė 4,49 proc. minėtojo banko akcijų. E. Jansonas niekada nekalbėjo apie tikruosius bendrovės tikslus ir veiklą, todėl susidarė įspūdis, jog jis tėra A. Lembergo statytinis. Galiausiai gali būti, jog net ir pardavus „Krajbanka“, jis ir toliau valdė dalį banko akcijų ir bendradarbiavo su V. Antonovu.
„Taip Latvijos Dainų šventė gavo 1 mln. dolerių (3,45 mln. Lt) rėmėją“, - išdidžiai pridūrė E. Jansonas.
Tuo tarpu nepanoręs būti įvardytas šaltinis teigia, jog V. Antonovas buvo tinkamas investuotojas tiek E. Jansonui, kuris neblogai užsidirbo tarpininkaudamas sandoriui, tiek A. Lembergui, nes galėjo iš Rusijos verslininko gauti dalį pinigų už banko akcijas grynaisiais.
Šaltinis atskleidė, jog V. Antonovo ir A. Lembergo “bendradarbiavimas“ tęsėsi ir po „Krajbanka“ sandorio. V. Antonovas ir toliau „naudojosi politinėmis A. Lembergo paslaugomis“. Kaltinimus sunku įrodyti, nes pačios susijusios šalys tyli kaip vandens į burną prisisėmusios. Tačiau „Re:Baltica“ aptiko net kelis ženklus, patvirtinančius tokio bendradarbiavimo egzistavimą. Be to, A. Lembergas galėjo būti suinteresuotas tiesioginėmis grynųjų įplaukomis dėl jam mestų kaltinimų finansiniais nusikaltimais, kurie jam užkirto kelią kontroliuoti jam priklaususias akcijas.
Viešai V. Antonovas pagrindine „Krajbanka“ įsigijimo priežastimi įvardijo „Snoro“ norą plėsti savo veiklą Latvijoje. „Krajbanka“, kurio akcijos tuo metu buvo vertinamos daugiau nei 284 mln. eurų (980 mln. Lt), paskolų portfelį sudarė tik 213 mln. eurų (735 mln. Lt), investicijos – daugiau 270 mln. eurų (932 mln. Lt), buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes savo veiklos pobūdžiu priminė tą patį liūdnai pagarsėjusį „Snorą“. Be to, abu bankai turėjo nemenką filialų tinklą, kuris siūlė įprastines finansines paslaugas.
Pats V. Antonovas nebuvo tipiškas bankininkas. Jį labiau domino kitokio pobūdžio dideli rizikingi sandoriai. Būtent tokiems tikslams pasiekti buvo naudingi bankai, kontroliuojami rusų milijonieriaus.
„Re:Baltica“ atliktas žurnalistinis tyrimas atskleidė, jog dalis „Krajbanka“ pinigų buvo „pumpuojami“ privatiems V. Antonovo ir jo verslo partnerių, susijusių su pramonės, transporto, žiniasklaidos ir nekilnojamojo turto sferomis, sandoriams.
Visų sandorių modeliai buvo panašūs: pavyzdžiui, pasitelkęs lengvatinio apmokestinimo zonos bendroves Kipre, patikimus partnerius ar investicijų bankininkus, V. Antonovas tapo tiesioginiu ar netiesioginiu bendrovių, kurioms „jo“ bankai suteikdavo paskolas, bendrasavininku. Atskirais atvejais šios paskolos buvo naudojamos įsigyti bendrovių, turinčių rimtų finansinių bėdų, akcijas. Tokie sandoriai buvo neteisėti, nes įstatymus ignoruojantys ir su banku susiję asmenys gaudavo paskolas, viršijančias net 15 proc. banko kapitalo.
Pavyzdžiui, jeigu V. Antonovui priklausė mažiausiai 25 proc. bendrovės akcijų, tuomet „Krajbanka“ galėdavo jai paskolinti sumą, neviršijančią 3,7 mln. eurų (12,78 mln. Lt) (o tai 2005 metais sudarė 15 proc. banko kapitalo). Po trejų metų lubos pasiekė 12 mln. eurų (41,43 mln. Lt). Lengvatinio apmokestinimo zonų schemos buvo skirtos šį draudimą apeiti.
Bankų prižiūrėtojas J. Brazovskis teigia, jog V. Antonovas sandoriuose su „Krajbanka“ įstatymų nepažeidė. Tai prieštarauja, tam, ką pats bankininkas Latvijos televizijos laidoje „Neka Personiga“ („Nieko asmeniško“) sakė žlugus bankui. V. Antonovas pareiškė, jog būtent jis buvo tas tikrasis finansinės naudos gavėjas kompanijoje „Baltijas aviācijas sistēmas“ (BAS), kuri valdė 47,2 proc. nacionalinių oro linijų „airBaltic“ akcijų.
Tik „Snorą“ ir „Krajbanka“ ištikus krizei, paaiškėjo, jog „airBaltic“ tapo V. Antonovo sukurtos schemos įkaite. Būtent bankininkas pelnėsi iš lengvatinio apmokestinimo bendrovės „Taurus Asset Management Fund Limited“, kuri 2010 metų pabaigoje jau valdė 50 proc. „Baltijas aviācijas sistēmas“ akcijų. Prieš ir po šio sandorio sudarymo V. Antonovo kontroliuojami bankai bendrovei „Baltijas aviācijas sistēmas“ skolino didžiules sumas pinigų, viršijančias leistinas normas.
Geriausias apgavystės pavyzdys - „airBaltic“ saga
Vienas iš vaizdingiausių sandorių, sudarytų remiantis V. Antonovo schema, yra „airBaltic“ saga. Čia galima atsekti net kelias bendroves, po kuriomis slėpėsi tikrieji suinteresuotieji asmenys, ir kurios buvo skirtos „pumpuoti“ pinigus iš V. Antonovui priklausančių bankų.
„airBaltic“ atveju, vienas iš svarbiausių nežinomųjų buvo „Baltijas aviācijas sistēmas“, kurią įsteigė Vokietijos verslininkas Bertoldas Flickas, dabar jau buvęs „airBaltic“ vadovas. 2008 metų pabaigoje „Snoras“ ir „Krajbanka“ bendrovei „Baltijas aviācijas sistēmas“ paskolino 20 mln. eurų (69,09 mln. Lt), kad ši galėtų iš skandinavų oro linijų SAS įsigyti 47,2 proc. „airBaltic“ akcijų. Iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog B. Flickas ir „Baltijas aviācijas sistēmas“ atstovavo dar vieno Latvijos oligarcho – Andrio Škelės, kelis kartus ėjusio šalies premjero pareigas, interesams „airBaltic“ klausimu.
B. Flicko ir A. Škelės keliai susikirto XX amžiaus dešimtą dešimtmetį, kai B. Flickas konsultavo Privatizacijos agentūrą Latvijoje. Tuo metu A. Škelės vadovaujama Latvijos vyriausybė B. Flickui davė specialią užduotį – sukurti nacionalinių oro linijų modelį, kuriame SAS tektų bendrasavininko vaidmuo. Įkūrus „airBaltic“, B. Flickas tapo jos vadovu. Nuo 2008 metų A. Škelės interesams „airBaltic“ valdymo aparate atstovavo buvęs „Krajbanka“ valdybos pirmininkas Ilmarsas Razumovskis, o „Baltijas aviācijas sistēmas“ įvaizdžiu viešojoje erdvėje rūpinosi A. Škelės žentas.
Žlugus „Krajbanka“, paaiškėjo, jog bendrovė INPO-13, netiesiogiai priklausanti A. Škelei, „airBaltic“, kuris teisme prieš „Baltijas aviācijas sistēmas“ pateikė ieškinį, paskolino 313 tūkst. eurų (1,080 mln. Lt).
Naujieji „airBaltic“ sagos herojai, siejami su V. Antonovu, horizonte pasirodė 2010 metais. „Taurus Asset Management Fund Limited“, atstovaujama nežinomo verslininko iš Rusijos Stanislovo Kovtuno, tapo 50 proc. „Baltijas aviācijas sistēmas“ akcijų savininke. „Re:Baltica“ išsiaiškino, jog minėtasis verslininkas turi bendrą verslą su Latvijos verslininku Sergejumi Fiščenko – abu daugelį metų glaudžiai bendradarbiavo su „Krajbanka“.
S. Kovtuno ir S. Fiščenko pavardės figūruoja toli gražu ne vienoje Latvijos bendrovėje, gavusioje paskolas iš „Krajbanka“ po banko savininkų pasikeitimo. Būtent todėl galima manyti, jog jie abu atstovavo V. Antonovo interesams. Panašiai Andrejus Rudeška 2011 metų spalį Latvijos valdžiai ir visuomenei buvo pristatytas kaip tikrasis „Baltijas aviācijas sistēmas“ investuotojas. Vėliau, kaip teigia pats V. Antonovas, jis ėmė atstovauti jo verslui, tapo geriausiu draugu ir net buvo liudininkas bankininko vestuvėse.
Tarp finansuotojų buvo ne tik „Krajbanka“ ir „Snoras“, bet ir „KD Jet“ (5,7 mln. eurų (19,68 mln. Lt injekcija). Paskutinis bendrovės savininkas buvo lietuviška „Lionera“, priklausanti vietos verslininkui ir buvusiam politikui Jonui Tamuliui, turinčiam ryšių Lietuvos politikos pasaulyje. „KD Jet“ atstovas privačiai atskleidė, jog bendrovė nebuvo tikroji „Baltijas aviācijas sistēmas“ finansuotoja – esą už jos slėpėsi „Krajbanka“. Buvęs banko vadovas Ivaras Prieditis „Re:Baltica“ patvirtino, jog „Krajbanka“ tuo metu jau buvo pasiekęs skolinimo lubas.
Po „Krajbanka“ žlugimo, V. Antonovo tėvas Aleksandras Latvijos televizijos laidoje „Neka Personiga“ („Nieko asmeniško“) pripažino, jog finansuoti „airBaltic“ juos privertė vienas Latvijos oligarchas. Esą priešingu atveju savo pinigus iš banko būtų atsiėmusi Latvijos susisiekimo ministerija. Antonovas vyresnysis oligarcho pavardės neatskleidė, tačiau sudarė įspūdį, jog kalba apie buvusį susisiekimo ministrą Ainarą Šleserį. Pasirodo, jog V. Antonovas turėjo reikalų su visais trimis Latvijos „oligarchais“ – A. Lambergu. A. Škele ir A. Šleseriu.
Ką žinojo FCMC ir Latvijos vyriausybė?
Remiantis buvusio Latvijos ekonomikos ministro Arčio Kamparo, kuris dalyvavo parduodant „airBaltic“ akcijas V. Antonovui, pareiškimais, galima teigti, jog visi žinojo, kad tikrasis „Baltijas aviācijas sistēmas“ bendrasavininkas yra būtent V. Antonovas. Štai kodėl buvo tikimasi, jog jis tiesiogiai investuos į „airBaltic“, o ne naudosis „Krajbanka“ pinigais.
Be to, Latvijos susisiekimo ministerijos, atsakingos už „airBaltic“, sekretorius Anrijas Matissas dienraščiui „Dienas Bizness“ pažymėjo, jog ministerija buvo informuota apie tikrąsias susitarimo šalis ir finansuotojus – informaciją valdžiai suteikė konsultacijų bendrovė „Prudentia“, pasamdyta pačios vyriausybės.
Taigi jeigu Latvijos vyriausybė žinojo, kas iš tikrųjų remia „airBaltic“, ar apie tai buvo informuota ir bankų priežiūros institucija, kuri tikrai turėjo pastebėti skolinimo ribų pažeidimus?
Tuometinė FCMC vadovė Irena Krūmanė „Re:Baltica“ tikino nežinojusi apie „airBaltic“. Oficialiai taip iš tikrųjų galėjo būti. Susitarimas iš pradžių buvo slaptas, bet nei vyriausybės atstovai, nei konsultantai FCMC apie sandorio detales neinformavo, nors šis reikalas jiems ir buvo „įtartinas“.
Atidesnis žvilgsnis į įvykius atskleidžia abiejų šalių– bankų priežiūros institucijos ir vyriausybės atstovų – nenorą gilintis. „Re:Baltica“ pavyko išsiaiškinti, jog FCMC į sandorį žvelgė iš tolo ir papildomos svarbios informacijos neprašė. Faktas: niekas iš FCMC nedalyvavo uždaruose vyriausybės posėdžiuose, kur buvo aptariama situacija „airBaltic“. FCMC neprašė papildomos informacijos nei iš „Prudentia“, nei iš Latvijos susisiekimo ministerijos.
I.Krūmanės teigimu, tuo metu jos dienotvarkėje buvo itin daug komandiruočių. Jos pavaduotojas J. Brazovskis atsakyti, kodėl niekas iš FCMC nedalyvavo posėdžiuose, negalėjo.
Gindamasis J. Brazovskis pažymi, jog FCMC žinojo, kas buvo tikrasis naudos gavėjas iš lengvatinio apmokestinimo bendrovės „Taurus“, besislepiančios už „Baltijas aviācijas sistēmas“. I. Krūmanė per vieną iš susitikimų su V. Antonovu paprašė atskleisti pavardes, ir V. Antonovas tai padarė. Tačiau FCMC daugiau veiksmų nesiėmė ir to asmens turtais bei ryšiais su V. Antonovu nesidomėjo. Latvijos vyriausybė suteikė FCMC teisę reikalauti tokios informacijos, net ir įstatymai numato, jog komisija privalo domėtis už didžiausių bankų besislepiančiais asmenimis. A. Rudeška, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, ir buvo tikrasis naudos iš susitarimo su vyriausybe gavėjas, pasirodo buvo ir geriausias V. Antonovo draugas.
„Prudentia“ partneriai Girtas Rungainis ir Karlis Krastinšas, vadovavę vyriausybės ir „Baltijas aviācijas sistēmas“ kreditorių deryboms, taip pat elgėsi gana neatsakingai. Neinformavo FCMC apie neteisėtą V. Antonovo elgesį, nors patys praeityje vadovavo bankams ir puikiai išmanė apie bankininkystės įstatymus.
G. Rungainis atmeta „Re:Baltica“ įtarimus, jog vienas iš „Baltijas aviācijas sistēmas“ kreditorių – „KD Jet“ – buvo fiktyvi bendrovė, todėl tokia pačia galima laikyti ir „Baltijas aviācijas sistēmas“. Paklaustas, ar vyriausybė žinojo, jog, finansuodami „Baltijas aviācijas sistēmas“, V. Antonovas ir „Krajbanka“ pažeidinėjo įstatymus, G. Rungainis atsakė, jog nežinojo. Jis tvirtina, jog pasirašytas susitarimas turėtų būti vertinamas kaip svarbi pergalė, o „Krajbanka“ liūdna lemtis būtų ištikusi bet kokiu atveju.
Buvęs Latvijos ekonomikos reikalų ministras Artis Kamparas nesutinka: galimas „Krajbanka“ žlugimas dėl dalyvavimo „airBaltic“ buvo viena iš priežasčių, kodėl įsikišo vyriausybė. Kaip teigia buvęs „Krajbanka“ vadovas I. Prieditis, „airBaltic“ kartu su „Baltijas aviācijas sistēmas“ buvo stambiausias banko klientas. „airBaltic“ žlugimo atveju, toks pat likimas būtų ištikęs ir „Krajbanka“.
Svarbu paminėti, jog „Prudentia“ iš Latvijos susisiekimo ministerijos gavo solidų užmokestį už suteiktas konsultacijas: 16 tūkst. 200 eurų (55 tūkst. Lt) per savaitę, o iš viso - net 142 tūkst. eurų (490 tūkst. Lt). Kaip teigiama dokumentuose, kuriuos paviešino Pietek.com, lapkritį su „Prudentia“ buvo sudarytas dar vienas susitarimas, kuriame numatyta, jog jei visos sutarties dėl „airBaltic“ šalys laikysis duotų pažadų, „Prudentia“ uždirbs apie 700 tūkst. eurų (2,416 mln. Lt). Jeigu sutarties nebus, atlyginimas sieks 248 tūkst. eurų (856 tūkst. Lt) („Krajbanka“ žlugo po dviejų dienų, o vyriausybė perėmė „airBaltic“ kontrolę, todėl greičiausiai „Prudentia“ pinigų taip ir negavo). Faktas – jeigu „Prudentia“ būtų uždavinėjusi per daug klausimų ar mojavusi raudonomis vėliavomis, užmokestis būtų buvęs žymiai mažesnis.
Kur dar iškeliavo „Krajbanka“ milijonai?
„airBaltic“ nebuvo vienintelis verslo projektas, kuriam buvo skiriami „Krajbanka“ milijonai. Bankas finansavo ir daugiau stambių projektų, jie visi buvo susiję su Fiščenko ir Kovtunu. Todėl yra tikimybė, jog V. Antonovas buvo ir tokių bendrovių kaip RAF-AVIA (besivertusios krovinių pervežimu oru – šiuo metu ji paskelbta nemokia) ir Latvijos lokomotyvų gamintojo „Rīgas vagonbūves rūpnīca“ (RVR) savininkas.
2009 metais 67 proc. RVR akcijų įsigijo Kipro bendrovė „Mysea Enterprises Limited“, kuriai atstovavo Fiščenko. Ne vienas šaltinis „Re:Baltica“ patvirtino, jog V. Antonovas buvo būtent tas, kuriam atitekdavo RVR pelnas. Įžengus „Mysea Enterprises Limited“, „Krajbanka“ RVR skyrė 10 mln. eurų (34,5 mln. Lt) paskolą.
Tuo tarpu Fiščenko priklausanti bendrovė „Cargo Avio“ 2009 metų viduryje „Krajbanka“ dukterinei bendrovei „Krajinvesticijas“ trumpalaikės paskolos pavidalu įteikė 995 tūkst. eurų (3,435 mln. Lt), mainais gavo labai dosnias palūkanas – maždaug 16 proc. per metus arba 182 tūkst. eurų (628 tūkst. Lt). Šiam sandoriui trūksta logikos, nes „Krajinvesticijas“ galėjo skolintis iš banko – su žymiai mažesnėmis palūkanomis. Atrodo tarsi V. Antonovas paskolino pinigus sau norėdamas gauti pinigų iš banko.
2009 metų pabaigoje „Krajbanka“ dukterinei bendrovei „Krajinvesticijas“ paskolino 8,9 mln. eurų (30 mln. Lt). Iš tikrųjų bankas dukterinei bendrovei pinigų neskolino, tiesiog kapitalizavo tuos pinigus, tokiu būdu padidindamas „Krajinvesticijas“ akcinį kapitalą.
„Re:Baltica“ tyrimas taip pat atskleidė kelis atskirus atvejus, kai su Kovtunu ir Fiščenko siejamos bendrovės buvo panaudotos pinigų perpumpavimui. Tai buvo daroma dideles sumas pinigų skiriant „savoms“ bendrovėms, turinčioms nedidelį akcinį kapitalą, užsiimančioms neaiškia veikla ir nurodančioms neadekvačias įplaukas.
Pavyzdžiui, „Krajbanka“ ilgalaikę 9,07 mln. eurų (31,32 mln. Lt) paskolą suteikė bendrovei „Multikapitals“, kurios akcinis kapitalas sudarė tik 71 tūkst. eurų (245 tūkst. Lt) – ji užsiėmė tarpininkavimu finansiniais klausimais. Atrodo, jog ši paskola toliau „keliavo“ Juodkalnijoje registruotai bendrovei „Marina AD BAS“, priklausiusiai „Multikapitals“ (54,35 proc. akcijų), kur buvo investuota 9,3 mln. eurų (32 mln. Lt), tačiau „Multikapitals“ dar 63,3 tūkst. eurų (218 tūkst. Lt) investavo kitoje, jau Šveicarijoje, Ženevoje, registruotoje bendrovėje „Multiasset“. Ši bendrovė specializavosi finansinių sprendimų kūrime ir pritaikyme praktikoje. Kovtunas buvo jos valdybos narys.
2009 metais Fiščenko ir Kovtunas trumpą laiką dalyvavo jau anksčiau minėtojo „Krajbanka“ akcininko A. Lembergo žmogaus Jansono bendrovės „West Investment“ veikloje. Kaip tik tuo metu „West Investment“ už palyginus nedidelę kainą pardavė „Krajbanka“ akcijas „Snorui“.
Lietuviai nepasitikėjo latviais
Tokie komerciniai bankai kaip „Krajbanka“ indėlius priima iš fizinių asmenų, universitetų, pensininkų ir savivaldybių. Kai tokie bankai žlunga, nuostolius pajunta ne tik indėlininkai, bet ir visi šalies mokesčių mokėtojai. Kai kuriuose Latvijos vietovėse „Krajbanka“ buvo vienintelis bankas – be to, kaip seniausias Latvijos bankas, jis buvo atsakingas už daugumos pensijų mokėjimą.
Pietiek.com teigimu, tarp „Krajbanka“ kreditorių yra ir 32 savivaldybės, kurių nuostoliai kartu sudėjus siekia apie 19,6 mln. eurų (67 mln. Lt). Didžiausias iš jų – Latvijos sostinė Ryga, kuri prarado net 14,2 mln. eurų (49 mln. Lt). Prie šios sumos dar pridėjus pinigus iš maždaug 32 valstybinių ar savivaldybėms priklausančių įstaigų (įskaitant mokyklas ir ligonines), nuostoliai išauga iki 58,2 mln. eurų (200 mln. Lt).
Dauguma „Krajbanka“ indėlininkų buvo Latvijos piliečiai, daugiausiai pensininkai. Laimei iš indėlių draudimo fondo jie galėjo gauti kompensacijas (jeigu indėlio dydis neviršija 100 tūkst. eurų (345 tūkst. Lt)). Kompensacijomis išmokėti reikės 476 mln. eurų (1,643 mlrd. Lt). Daugiau nei pusė šių pinigų – 263 mln. eurų (908 mln. Lt) – buvo pasiskolinta iš Latvijos biudžeto, tikintis, jog pardavus „Krajbanka“ turtą, pinigus bus galima grąžinti.
Tai buvo jau antrasis kartas, kai mokesčių mokėtojai turėjo gelbėti banką, neatsakingai pralošusį žmonių pinigus, Latvijos ekonomikai nelengvu metu, atsigaunant po 2008-2009 metų krizės, kai buvo skaudžiai sumažintas finansavimas švietimo ir įdarbinimo programoms.
Taigi, klausimas išlieka atviras: ar buvo galima išvengti „Krajbanka“ žlugimo? Ar galima iš to ko nors pasimokyti? Po skandalingų įvykių praeitą lapkritį FCMC vadovė I. Krūmanė iš užimamų pareigų pasitraukė, norėdama „išsaugoti FCMC darbo efektyvumą“. Tuo tarpu ji visai neslėpė nusivylimo, jog Latvijos žiniasklaida pasitikėjo Lietuvos bankų prižiūrėtojais, kaltinusiais latvius blogai dirbus.
„Re:Baltica“ tyrimas atskleidė, jog problemų turėjo abi šalys. Latvijos bankų priežiūros tarnyba nuo pat pradžių atidžiai stebėjo įvykius „Krajbanka“. Per 2009-2011 metų laikotarpį FCMC minėtame banke atliko net septynis auditus. Nuo 2010 metų FCMC neleido „Krajbanka“ skolinti pinigų ne Latvijos gyventojams. V. Antonovas praktiškai kas mėnesį atvykdavo į FCMC.
Tačiau to buvo negana.
Su „Krajbanka“ ir jo stambiausiu akcininku „Snoru“ susiję įvykiai prasidėjo lapkričio 15 dieną, kai Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė informacija, jog ruošiamasi sutrypti lietuviškus bankus. FCMC paprašė lietuvių tikslesnės informacijos, tačiau gavo atsakymą, jog tai tik gandai. Dar lapkričio 11 dieną Lietuvos bankas buvo kreipęsis į Generalinę šalies prokuratūrą su prašymu pradėti tyrimą dėl iš „Snoro“ dingusių lėšų – latviai apie tai informuoti nebuvo.
Informacija apie galimas problemas „Snore“ latvius pasiekė tik lapkričio 16 dieną. Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika I. Krūmanę informavo, Lietuvos banko valdyba rengiasi svarstyti „Snoro“ likimą. Tuo metu FCMC vadovė buvo komandiruotėje Vienoje. Ji susisiekė su „Krajbanka“ vadovu I. Priedičiu ir informavo apie įvykius Lietuvoje. „Krajbanke“ jau buvo FCMC atstovas, kaip tik buvo vykdomas kasmetinis banko auditas. Neaišku, ar I. Krūmanė paskambino savo pavaduotojui J. Brazovskiui, nes tuo metu jie buvo susipykę ir vienas su kitu nebendravo. J. Brazovskis teigia informacijos gavęs iš kolegų Švedijos institucijose, kurie pasiūlė kuo skubiau susisiekti su kolegomis Lietuvoje (daugiau informacijos – laiko juostoje).
Lapkričio 16 dieną FCMC gavo oficialų pranešimą apie sprendimą „Snorą“ nacionalizuoti. Latvijoje tuo metu padėtis buvo rami. Per vakaro žinias „Krajbanka“ vadovas pareiškė, jog nerimauti nėra reikalo.
Lapkričio 17 dieną „Krajbanke“ klientų aktyvumas išaugo 30 proc. Pinigai iš banko pradėjo plaukti. FCMC apribojo pinigų pervedimus iki 100 tūkst. eurų (345 tūkst. Lt) vienai finansinei operacijai.
FCMC paklausė „Krajbanka“ valdybos, kokia situacija su korespondentinėmis sąskaitomis. Remiantis planu, „Meinl Bank“ bankas iš Australijos Latvijos bankui turėjo perversti 20 mln. eurų (69 mln. Lt), tačiau tai nebuvo padaryta. Vietoj to buvo pratęstas indėlio terminas – FCMC ne juokais sunerimo. FCMC paprašė „Krajbanka“ iš įvairių sąskaitų į jos sąskaitą „Deutsche Bank“ banke pervesti 142 mln. eurų (490 mln. Lt).
Gegužės 18 dieną, apie 13 val. J. Brazovskis paskambino „Krajbanka“ valdybos nariui Martinšui Zalansui, klausdamas apie korespondentines sąskaitas. Jis sužinojo, jog pervedimas į „Deutsche Bank“ negalimas. Buvo sutarta susitikti „Krajbanka“ būstinėje.
Vėliau vaizdo konferencijos metu V. Antonovas paskelbė, jog pinigai, esantys korespondentinėse sąskaitoje, įkeisti, o dokumentai, leidę tai padaryti, pasirašyti paties I. Priedičio. „V. Antonovas man pažadėjo, jog pinigus bus galima paimti bet kada, kai tik prireiks“, - I. Prieditis sakė „Re:Baltica“. Banko vadovas tvirtina šiais žodžiais nuoširdžiai tikėjęs.
FCMC iki lapkričio 21 dienos vakaro „Krajbanka“ operacijų nenutraukė. Sprendimas buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus pačiame „Krajbanke“, nes klientai, šventai tikėję pareigūnais, į banką iki lapkričio 22 dienos neskubėjo.
J. Brazovskis sako, jog pauzė buvo būtina norint surinkti kuo tikslesnę informaciją. Vis dar buvo vilties, kad lietuviai pirmadienį, lapkričio 21 dieną, atidarys dalį „Snoro“. Bent jau taip sakė į Rygą atvykę „Snoro“ administratoriai.
Latvijos požiūriu atrodo tarsi tuo metu nusprendęs nutraukti „Snoro“ veiklą Lietuvos bankas nesuprato, kas ką tik nutiko. Tiek I. Krūmanė, tiek parlamentinės tyrimų komisijos narys Janis Reiras netiesiogiai apie tai užsimena. Jie įsitikinę, jog tik Latvijai išsiaiškinus, kas nutiko su korespondentinėmis sąskaitomis, kolegos iš Lietuvos aptiko tą pačią bėdą ir suvokė, jog tai „ne sunkus gripas, o vėžys“.
Lietuviai tvirtina apie problemą I. Krūmanei Stokholme užsiminę, kai paklausė apie „Krajbanka“ likvidumą. Buvusi FCMC vadovė mano, jog tai nebuvo aiškus įspėjimas, nes „Krajbanka“ likvidumas visada buvo didelis – kartais net viršijantis 60 proc. vietoj reikalaujamų 30 proc.
Be to, 2011 metų spalį oficialiame laiške Lietuvos bankui, kurį pasirašė pati I. Krūmanė, FCMC paprašė suteikti daugiau informacijos apie su „Snoro“ kapitalu susijusius pokyčius ir jo struktūrą, kas galėjo turėti tiesioginę įtaką ir „Krajbanka“. FCMC taip pat paprašė informaciją suteikti kaip įmanoma greičiau – tai būtų naudinga susidarant vaizdą apie banko rizikos kontrolę.
FCMC teigimu, lietuvių atsakas buvo bendro pobūdžio. „Re:Baltica“ negalėjo patikrinti šios informacijos, nes FCMC atsakymas buvo: „Jums paties laiško parodyti mes negalime“.
Niekas apie tai nekalba garsiai, tačiau atrodo, jog Lietuvos pareigūnai latviais nepasitikėjo. Jie bijojo, jog informacija gali būti nutekinta V. Antonovui.
Po „Snoro“ ir „Krajbanka“ žlugimo, abiejų valstybių bankų priežiūros institucijos sutarė informacija dalintis operatyviau. Nepaisant to, valdžios elgesyje pokyčių nepastebima, o J. Brazovskis suinteresuotas viską taip ir palikti.
„Tai buvo sukčiavimas. Labai agresyvus sukčiavimas“, - teisinasi J. Brazovskis ir stebisi, kodėl jie nepastebėjo neaiškumų su korespondentinėmis sąskaitomis anksčiau. Duomenys buhalterijoje buvo suklastoti. Jis nemanąs, jog ateityje reikėtų radikalių pokyčių bankų priežiūros sistemoje. Išskyrus vieną dalyką. „Kitą kartą neleisiu tokiems žmonėms kaip V. Antonovas patekti į Latvijos bankų sektorių. Tai buvo didelė klaida“, - teigia J. Brazovskis , kuris tyrimo pradžioje pareiškė, jog FCMC neturėjo kaip pastoti kelio V. Antonovui.
„Galbūt kitą kartą pasakysime ne, net jei tai ir reikš bylinėjimąsi“, - teigia J. Brazovskis.